Stulpai, ugnelės, garsai, baimės

Stulpai, ugnelės, garsai, baimės

Vėlės – mirusiųjų dvasios, jos dažnai pasivaidena gyviesiems įvairiais pavidalais – stulpais, ugnelėmis. Kartais jie stūgauja, girgžda medžiuose, pavirsta paukščiais ar gyvūnais.
Vaiduokliai pasirodo – stulpo senojo dievybės pavidalo stovylų vietose, įvairiose anomaliose vietose. Jų veiklos sfera – naktis ir atokios nuo gyvenamų vietovės, krūmynai, pelkės, kartais – kapinės, akmenys.

 

Iš žmonių pasakojimų

Pasakojo Ona Kazlauskienė iš Senųjų Abromiškių k.
Mana duktė kap apsivedi, tai visus metus pas mumį gyvena. Tam kambarij stovėja sopki, tai ty ir miegoja. Vienų nakt pabudus žiūri – kambarij stovi juodas stulpas iki lubų. Ji labai isiganda, ale bijoja ir vyru žadyt’, tik perlipa kiton pusėn, prie sienos ir niekaip užmigt’ negali iki ryta. Tai daugiau jau ty ir neja miegot’.
Tokia merga aja iš šokių namo, o kelias aja per kapines. Girdi – kas tai šniokščia iš paskui, atsisuka – koks baltas stulpas. Labai isiganda ir bėgt’, tiesiai per pievu link namų, nei kelia nežiūrėja, saka nendris tik šnara, tai bėgte parłėki neatsisukdama.

Pasakojo Aleksandra Janavičiūtė Ričkienė iš Gojaus k.
Dėdė Juozas dar būdamas paauglys Liepušibalos (Gojaus) miške ganė arklius. Tenai, netoli tos vietos, buvo Mijaugonių pilkapynai, bet niekas nebijojo tenai vaikščioti. Vidurnaktį jie pamatė šviesų stulpą, panašų į skara apsigaubusią moterį. Paskui stulpas lėtai pajudėjo krūmų link ir išnyko, lyg subyrėjo į daugelį šviesių ugnelių. Jie išsigando ir išsivarė arklius iš miško į pievas ir pasakodavo kaimynams ką matę.

Pasakojo Jadvyga Vėželytė Pruskienė iš Beržonkos k.
Miške netoli mūsų sodybos buvo kalnelis, o aplink jį pelkės, tai tam kalnelij naktimis žybsėdavo ugnełės, žmonės manė, kad auksas žiba, bet kiek kasė, nieks nieka tenai nerada.

Pasakojo Rumsevičius Jonas iš Kloninių Jagėlonių
Kaimynė Sakalauskienė pasakoja, kad an to kalna palei Spenglu, kur Jagėlų kapai, naktim dažnai mata ugnį degančių, saka, vakarais kap sutemsta, apie 12 – tu valandu koks tai žiburys ty ir mirksi, aš tai nemačiau.

Pasakojo Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė iš Būriškių k.
Būriškėse, mama sakydava, kad prie mūsų šulinia sode vis matydavo ugnełi degant’, senobiniai žmonės manė, kad ty auksas dega. Saka, ty pakavotas.
Užrašė bibliotekininkė Onutė Žilionienė

Pasakojo Pranas Černiauskas iš Žydiškių k.
Butkiškių kapinėse, senose, sako, ugnełė kurenas, žmonės šnekėjo, kad auksas degė. Vaidenasi striokai koki tai.

Pasakojo Adelė Pruskaitė Aliubavičienė iš Anykštos k.
Seniau auksas degi. Čia, kur dabar stovi mūs namas, kadaise gyvena Lapinskai. Lapinskas dirba Žiežmariuose vokiečių policininku, gal turėja žydų auksa, ką ty gali žinot’, ale mūsų kieme irgi dega auksas, tik mes nedrįstam kast.
Vienai bobai ty kur buva Kietaviškių dvaras, rodasi koki tai auksiniai obuoliai tarp durų. Ji atėja, saka, kaskim. Ale aš bijau. Dabar ty Černiauskų sodyba, o kadaise buvis Pociejų dvara kluonas. Kap dvaru draski, kap Bukinas visku pragerdinieja, tai neši kiek kas norieja, plytos buva didełės, visi nešisi. Paskui stovieja griuvėsiai, tai ty apie tų vietų ir pasirodi jai tiej auksiniai obuoliai.

Pasakojo Veronika Lankaitė-Sabonienė
Ant kalna palei Sajetus yra seni prancūzkapiai. Tenai vaidenasi, vakarais ugnełė blykčioja.

Pasakojo Elena Jankūnaitė Zinkevičienė iš Žebertonių k.
Pas mumį tai baina, kad Kadariškių laukuose vis kokia tai ugnełė naktim rodasi, ne vienoj vietoj, ale laksta, tai ty, tai ty, niekas jos negałėja pagaut’, ale vis rodasi.

Pasakojo Juozas Kazakevičius iš Perkūnakiemio k.
Gojaus miške pušynai, tenai vaidenosi. Važiava tėvas naktį, grįžęs saka – mačiau, kaip ugnis dega. Šnekėja, kad auksas. Moterys tai bijoja ait’. Pušynėlyj koki tai apkasai – kurganai, saka prancūzai palaidoti, ty bijoja naktį ait’.

Pasakojo Ona Šeškėvičiūtė Mikalauskienė iš Vindžiulių k.
Jagėlonių miške yra ažeriukas, vadinasi Dėlinis. Seniau žmonys šnekėja, kad palei tų ažeru stovi bačka, ją saugoja senas senis su labai piktu šuniu, ty naktim dega ugnis, saka, ty auksa pilna bačka. Senė Ramunienė sugalvoja nuveit’, pažiūrėt’. Tai ir nuveja naktį, ale nežinia ką tenai pamati, tik kap grįža, tai ir atsigułė, niekam nieka nesaki ir numiri. Saka, labai ko tai isigandus buva.

Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių k.
Gyveno tokia Cigankova, Gliaudelienės pamotė, tai saka Kazys numirė, pamotė liko, paskui labai bijojo. Sako, ji užlipo ant pečiaus, poterius kalba, kad žiūri – sėdi Kazys ant lovos, ten kur numirė. Baltuose marškiniuose, mėnulis per langą šviečia, sėdi vienplaukis, sako, žegnojuos, drebu visa. Sėdi ir viskas. Kiekvieną naktį, sako, sėdi.
Griaustinis, žaibas plieskia. Miegojau pas šeimininką ant aukšto. Tai kai tik sužaibuos, taip man akyse baltas stulpas ir stovi.
Sako, ant kapų iš numirėlio išeina fosforas. Reikia turėt’ kokią skarutę ar nosinę, pamojuot’ ir išnyks. Toks baltas stulpas, kas nebijo, ėjo žiūrėt’, jei rami naktis, tai mato.
Sargas sargavo bažnyčioj. Buvo palaidotas žmogus, mūs kapinės prie bažnyčios, išėjo jis laukan – kad stovi baltas stulpas. Nu, jis eit’. Ir tas stulpas iš paskui. Jis greit intėjo zakristijon ir uždarė duris. Tai, sako, kai trenkėsi durysna, net triokštelėjo. Po kiek laiko jis išėjo pažiūrėt’, nieko nėra, tuščia.
Stulpas eina. Oras traukia paskui žmogų.

Pasakojo Ona Kananavičiūtė Pukalskienė iš Kareivonių k.
O an Aukso kalno, sakydavo, kažkas kūrenasi. Vieną kartą tėvukas šaukia, sako, vaikai ateikit’ pažiūrėt’, vėl’ kūrenasi, ugnełė dega. Mačiau ir aš, paskui bijojom ait’ miškan uogaut’, grybaut’. Žiemą tai mes tenai nuo to kalno su rogutėm važinėdavom, labai geras kalnas buvo, tarp ąžuolų išvažinėja kelius ir leidžiamės, net sesuo buvo in ąžuolą koją susitrenkus. Dieną nieko nematyt’. Kartą tėvukas jau sirgo, kad šaukia mumį, sako, eikit’ pažiūrėt’, ugnełė dega. Buvo gal jau kokia dvylikta valanda, tai apsirengėm ir atėjom iki Adasiaus kalniuko, taip va ir matyt’ kaip ugnełė dega.
Dar tėvukas pasakodavo, kad naktim tenai kas tai klykdavo, rėkdavo, kas tai pasirodydavo, kokia tai šmėkla, jei vakare sutemus eisi.
Buvo šnekos, kad matydavo moterį su žibintu einančią. Šviečia, dega, ugnełė juda, lyg vaikščioja šmėkla kokia.

Pasakojo Eleonora Kralikauskaitė Rumšinienė iš Kareivonių k.
Pasakoja brolienė Halė (Elena). Rodėsi an kalniuka, čia kur festivaliai buva, prie Auksa kalna. Kažkokia šviesa. Dar paskui šnekėja, kas ty pas juos buva, kad kas tai prinešdava sausų malkų po kokiais tai medžiais, saka, nuveini, parsineši, sukūreni tas malkas, po kiek laika nuveik ir vėl’ rasi. Vėl’ ty jų yra, nu toj vietoj. Paskui, saka, kas tai karves vis atpančioja. Supančioji, nuveini, jau be pančių, ir kad vienu roz, tai netikėtum, ale visu laiku. Negalima spėt’ pančių vyt’.
Žiburį tai matydava ir Halės mama, dar jauna buva, ir ji, visi.
Saka, aini ty vėlai, tai iš kalna isirita koks tai raudonas kamuoliukas, žiežirbuoja ir ritasi žemyn. Saka, ritasi, ritasi in Kareivonių kiema pusį, aš ainu paskui jį, ainu, kad paima ir dingsta, nematau. Kamuoliukas per duobełas visas, tai aukštyn, tai žemyn vis peršoka. Aš jai netikėjau, sakau, ką tu čia baini, o ji vistiek verčia akis, saka, ką tu, tikrai. Kelis kartus šnekėja kad mati. Ji nebijoja. Buva išaugus ty, tam miške, jiej vaikai vaikščiojį tuom senobiniu keliu. Gal ir taip.

Pasakojo Levosė Pinelytė Kananavičienė iš Kareivonių k. 
Čia kurių dien, visai neseniai buva labai graži saułi. Jau pavakarėj išejau an kiema, žiūriu virš Piliakalnia tep šviečia saułi, kad nušvita visas kiemas, aš net rankas iškėliau, pasišilau, o saułi kokiu tai juodu ratu aplink, paskui pasidari lyg kokiais tai juodais taškeliais, sakau kas čia man vaidenasi, krinta, myrga, net galva svaigsta. Visų paskui klausinėju, niekas nieka nemati, ale aš gi viena čia gyvenu, kitur gal nesimati.

Pasakojo Pranas Lankas iš Kareivonių k.
Vienu kart mes su švogeriu Valentu nuviejum Piliakalnin nusipjaut’ ąžuoliuku, an ratlankių man reikieju. Tik pradiejum pjaut’, girdim kas tai kalba, kalba. Isigandum, trenkim krūman pjūklu ir ainam tiem žmonėm an prieš, sakum pažiūriesim, kas čia kalbiedami aina, kad nieku, nier nei gyvos dvasius. Nuviejum toliau – nieku nier, tadu nuviejum in Kertenia Liudviku, paiemim buteli naminės, išgierim ir grįžį nupjovim tų ąžuoliuku.
Kai pritemsta, tai ty girdisi kokia tai žmonių kalba, tokius garsus tam griovij yra girdiejus ir mamytė, ir sesuo Alena ir vis vakare vielai. Prisiaina ir vėliau pareit’ iš kur nor kai ty gyveni, tai ir Bartnauska Mikas saki, kas čia palei jumy yr, girdžiu šnekant’ daug balsų, ale nieku niera? Saku ir ty ir ty dairaus, nieku niera. Alena saka, aš nepasistrainus, kap kiaulas šieriau, tep ir ainu, tai išgirdus isigandau, – kas tai ateina, lyg daug žmonių, žiūriu, nieku ty niera.

Pasakojo Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė iš Bijūnų k.
Tarnavo tarnaitė pas šeimininkus, paruošė ji Kūčių stalą, o kad pradėja belstis an aukšta. Šeimininkė saka jai:,,Eik, pažiūrėk, gal katės daužosi“. Ta užlipa liesvom, žiūri kad tenai an aukšta irgi sėdi prie stala šeimininkas. O šeimininką ji ką tik palika prie Kūčių stala kambarij. Atėja apstulbus. Saka, kaip čia gali būt, ir čia sėdi šeimininkas, ir tenai sėdi šeimininkas. Tada šeimininkė jai sako:,,Aš greitai mirsiu, o tu liksi su šeiminyku“ tai saka, taip ir buva. Išsipildė…

Pasakojo Janina Nemirtavičienė iš Budylių k.
Kad bažnyčia nuvejus skradžiai žemės, tai buva kalbėta mūs kaime, aš iš to kaima išeinu. Tai šnekėdava, dar diedukas, amžiną atilsį, tai saka, : ,,Čia bažnyčia nuvejus po žeme, tai dvyliktų valandų, atsieit, klausyk ir girdėsi skambinant’ varpus.“

Pasakojo Adelė Pruskaitė Aliubavičienė iš Anykštos k.
Saka, seniau mokėja ir prakeikt’. Važiava vesialia, kas tai jų prakeiki, saka, kad jūs šunim pavirstumėt’, tai ir pavirta.
Apie juodas knygas girdėjau šnekėja, saka kad iš jų užburia kad gyvenimas nesisekt. Buva žmonių su negerom akim, kap nužiūri, tai jau reikia daryt’ kokių rodų, ba vietos nerasi. Užkalbėjimais tikėja, šnekėja, kad vaidenasi. Visap vaidenasi.

Pasakojo Ona Stankevičiūtė Ganusauskienė iš Piktakiemio k.
An to paties keliuko, kuris toliau ėjo an Aukso kalno, dažnai rodydavosi. Ne man vienai, rodėsi, pasakojo, Cibulsko Jasiui, Lanko Halei (Elenai), šnekėjo ir Kananavičiaus Levasia, visi. Kai tamsu, vakaras, naktis, tai tenai, tuo keliu jei eisi, tai išeina juodai apsirengus moteris, ji nešasi rankose kokį tai šviesulį, ugnelę kokią ir eina prieky, bet jei eisi link jos, tai tolsta, tolsta ir dingsta krūmuose. Išnyksta, nelieka. Vis an to kalniuko, kur link Aukso kalno. Ir tenai eina, link to kalno. Paskui tolsta, tolsta ir išnyksta. Ir išnyksta. Mano tėvas po karo slapstėsi, jo brolis, mano dėdė Bolius buvo pabėgęs iš rusų kariuomenės, gal kiek draugavo su žaliukais, tai visko buvo. Tėvas vieną rytą parėjo ir juokiasi, jis vis mėgo šposyt, buvo štukorius, sako, aš šiandien vos mergos nesusiradau…Matydavo.
Jeigu einu ir dieną tenai, tai jaučiu kokį tai šaltį, negerumą kokį, vis lekiu pro tą kalniuką. Kai gyvenom miško pakrašty, tai seniau kaime gi reikėjo išeit’ laukan ir vėlai, nu tualetas buvo lauke. Tai tenai, toj pusėj dažnai girdėjosi koki tai klyksmai, išeini, tai tik ūūū…ūūū… Ir ne aš viena girdėdavau. Daug kas. Ėjo pasakojimai, kad nuo Bičių, nuo Kareivonių kaimo pusės krante buvo kokios tai durys, sako, jos užmūrytos. Buvo kas tai. Tikėjo, kad kas tai yra. Ar palaidota, ar užkasta. Seniau dar buvo šnekų, kad po tais raistais ėjo kokie tai tuneliai po žeme. Sakydavo – iki Trakų. Lanko Pranas šnekėdavo. Kodėl rodėsi ugnis, kodėl girdėjosi šauksmai? Ir ne vienam. Paskui dar šnekėjo apie Napaleono auksą, sakė kad tenai užkastas, kasinėjo, ieškojo, bet kad kas būt radęs, negirdėjau.
Mano brolis po piliakalnį ganė karves, mes miške visi ganėm, užtat miškas buvo labai gražus, vien ąžuolynai, tai menu in tą pusę reikėjo ganyt’, jis vis bijodavo kažko, prašydavo mamos, kad ir manį kartu su juo leistų. Ir Lanko Halė manį tenai vesdavosi, buvo daug lazdynynų, buvo riešutų, ganė gyvulius, tai ir aš kartu. Kažko tenai visi bijodavo. Vieną kartą ėjom iš mokyklos vakaro, jau geros pusmergės, Cibulskutė labai bijo viena namo eit’, o eit jai reikėjo pro Aukso kalną, ji bijo, verkia, prašo, tai mes dvieju jau ją lydim. Tik priėjom Aukso kalną, aš jau šonu šonu, jau ty buvau girdėjus, kad tik subildėjo viskas aplinkui ir tokiu prativnu balsu kad pradės rėkt’, kad mes trise lėkte parlėkėm iki Cibulskų namų, o paskui net namo jau nėjom, nakvojom tenai, nors iš ryto mamos ir pirtį užkūrė. Bijojom. Ir dieną tenai kažko šalta.

Informaciją surinko ir paruošė
Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų