Sekminės

Sekminės

Sekminės, krikščioniškajame­ pasaulyje, Šventosios Dvasios­ atsiuntimo šventė. Senovės lietuviai, dar būdami pagonys, tuo metų laiku švęsdavo pavasario ir žalumynų šventę, kurios daug papročių perkelta į dabartines Sekmines. Iš tikrųjų ne vienoje lietuvių šventėje gražiai susipynę senieji tikėjimai ir naujesnie­ji – krikščioniškieji – šventimo būdai. Jie tarp savęs nesivaržo, vieni kitiems nekliudo, bet sukuria labai turtingas ir gražias tradicijas, kurios puošia tautos veidą.
Sekminių augalas – jaunas, žalias, kvepiantis, neseniai išsprogęs berželis. Berželiais ar bent berželių šakomis namus per Sekmines puošti yra būtina. Pavyz­džiui, abipus lauko durų pastatomi du jauni berželiai, kad namų šei­mininkas ir šeimininkė visus metus gražiai tarpusavyje sugyventų. Žmonės stengdavosi namų pastogę ar bent kambarių palubes apkaišyti beržo šakomis, kad Šventa Dvasia (kurią žmonės įsivaizdavo baltu balandėliu), atskridus į tuos namus, turėtų kur nutūpti ir pailsėti. Tada visi namų gyventojai gyvens taikoje, bus linksmi ir laimingi.
Berželių šakos ar kiti žalumynai po Sekminių neišmetami: sudžio­vinami ir pagarbiai laikomi visus metus. Tokių sudžiovintų berželių dūmai nubaido piktąsias dvasias, apsaugo naujai pastatytą pastatą nuo visokių negerovių; gali net į šalį nukreipti piktą audros debesį.
Sekminių vaišių stalas taip pat puošiamas beržo šakelėmis. Svarbiausias vaišių patiekalas – kiaušinienė. Kai kuriose Lietuvos vietose šeimininkės virdavo virtinukus su varške ar mėsa. Kiekvienas šeimos narys turėdavo suvalgyti po septynis virtinius, tuomet visus ­metus bus sveikas.
Seniau Lietuvoje Sekminės buvo piemenėlių šventė. Jie vaišindavosi, linksmindavosi, tą dieną neganydavo gyvulių. Iš vakaro pripindavo vainikų iš laukinių gėlių, kurios tuo metų laiku pievose marguote marguodavo. Tais vainikais papuošdavo karves ir vainikuotas pargindavo namo. Už tai šeimininkės juos apdovanodavo. Nors dabar neturime piemenėlių ir karvių kaimenių, bet yra palikęs posakis, taikomas moteriškei ar merginai, kuri per daug apsikabinėjusi gėlėmis (prie skrybėlaitės prisisegusi didžiausią gėlių puokštę ir t.t.), kad ji „vainikuota kaip Sekminių karvė“.
Kadangi piemenėliai daugiausia buvo nedideli vaikai, 13–14 metų, Sekmines galime paversti ypatinga vaikų švente. Pirmiausia vaikai turi stengtis kuo anksčiau atsikelti. Jeigu kas per Sekmines ilgai miega, visus metus bus miegalius, tinginys, nejudrus. Vaikus reikia paplakti žalia beržo šakele, kad būtų žvalūs, links­mi ir sveiki. Piemenėliai per Sekmines gaudavo dovanų (saldumynų, kiaušinių, pyrago, o kartais ir pinigų).
Per Sekmines leidžiama vaikams gaminti pusryčius – kepti kiaušinienę – visai šeimai. Į Sekminių puotą galima pasikviesti vaikų draugus ir kaimynų jaunimą. Vaikai gali susirinkti į vienus namus, kiekvienas atsinešdamas kokį nors patiekalą, kurį pats pagamina puotai.
Piemenėliai savo puotai valgius gamindavo lauke ant laužo. Tai gera proga vaišes daryti prie laužo, kepti dešreles ir panašiai. Kad puota būtų linksmesnė, vaikai suorganizuoja „Sekminių orkestrą“, pamėgdžiodami piemenėlių ragelių muziką. Turėdavo pigių dūdelių, lūpinių armonikėlių, švilpynių, kad užtektų kievienam vaikui. Lietuvoje piemenys dūduodavo savo pasigamintomis karklo žievės švilpynėmis, skudučiais, rageliais.
Sekminėse reikia suptis sū­puoklėse. Po aukštu medžiu įtai­somos sūpuoklės, jų virvės apkaišomos žalumynais, jaunimas supasi ir dainuoja. Jaunimas susirenka, atsineša valgių ir gėrimų, pasisamdo muzikantą ir praleidžia dieną gamtoje. Mergaitės mėgina sužinoti, kuris bernelis jas mylės, už ko ištekės. Jos pina vainikėlius iš laukinių žiedų, prie kiekvieno vainikėlio prisega popieriuką su vyrišku vardu, o prie vieno – savo vardą. Vakare vainikėlius plukdo į vandens telkinį, galima ir į vonią, ryte žiūri, kuris vainikėlis su vyro vardu yra šalia mergaitės vardo – tai bus jos išrinktasis. Jei mergaitės vainikėlis plūduriuoja vienas – tais metais ji pasiliks viena.
Prisiminus senąsias tradicijas, nepamirškime šių gražių papročių, ypač vaikams suruošti smagią Sekminių šventę su sūpynėmis, muzikavimu ir vaišėmis. Tai galėtų daryti tėvai savo vaikams ir jų draugams, pagal senovę. Vaikų sieloje giliai įsirašo vaikystės švenčių prisiminimai, kurie išlieka iki gilios senatvės. Taip bus išlaikomos mūsų tautos senosios tradicijos dar šimtui metų.

EPMC mokytoja – tautodailininkė Ona Patronaitienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų