Radvilė Morkūnaitė – Mikulėnienė: vizitai į regionus – kad neprarastum pagrindo po kojomis

Radvilė Morkūnaitė – Mikulėnienė: vizitai į regionus – kad neprarastum pagrindo po kojomis

Iš artimų Elektrėnams Rumšiškių kilusi Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė – Mikulėnienė – bene didžiausią dėmesį regionams skirianti Lietuvos atstovė. Apie Lietuvos atstovų bendradarbiavimą Europos Parlamente, emigraciją ir tai, ko europarlamentarai gali pasisemti regionuose, kviečiame skaityti interviu su R. Morkūnaite – Mikulėniene.

Gražina RADZVILAVIČIŪTĖ

E.k.: Savo tinklaraštyje detaliai aprašote savo veiklą. Kas trečią savaitę praleidžiate Lietuvoje, lankydamasi regionuose. Šis laikotarpis vadinamas žaliąja savaite. Ne visi Seimo nariai lankosi regionuose, susipažįsta su aktualijomis. Kodėl tai svarbu daryti europarlamentarui?

R.M.M.: Dirbant Europos Parlamente labai lengva prarasti pagrindą po kojomis ir suvokimą, kas iš tikrųjų realybėje vyksta. Žinoma, europarlamente vyksta diskusijos, kuriose žmonės išsako savo valstybių patirtis. Diskusijų yra konkrečių, tačiau ir jūs pastebite, kad plenarinių posėdžių metu kalbama žodžiais „turime siekti“, „raginti“, „skatinti“. Vis dėlto nežinant, kaip viskas iš tiesų yra realybėje, labai lengva laisva ranka nurodinėti, ką daryti.

Todėl norint suprasti, kaip atrodo reikalai valstybėje narėje, man atrodo, važiavimas į regionus yra būtinas.

Labai įdomiai viskas išsidėlioja. Nežinant rajonų specifikos, žmonės pagal partinę liniją dažnai pataria, kur apsilankyti. Tai dažnai būna Europos Sąjungos lėšomis vykdomi projektai: vandenvala, socialiniai centrai, infrastruktūra. Tai matome akivaizdžiai.

Kreipiame dėmesį į sunkumus. Tai – atliekų tvarkymas, vandentiekis ir nuotekos. Yra ir reikalavimas, jog tam tikras kiekis vandentiekio būtų centralizuotas. Tačiau nuvažiavę pamatome, kodėl reikalavimai nėra įgyvendinami: viskas atsiremia į pinigus, gal trūksta ir politinės valios.

Ne kiekvieną žaliąją savaitę lankausi Lietuvoje. Vyksta susitikimai biure, su specialiosiomis europarlamento delegacijomis vykstame į kitas šalis.

E.k.: Tenka pastebėti, kad susitikimuose su valdžios atstovais gyventojai kalba apie tas pačias problemas: emigraciją, brangstančius komunalinius mokesčius, žemą darbo užmokestį. Apie ką gyventojai kalba, kai susitinka su Jumis?

R.M.M.: Nepaisant to, jog vietovėse problematika iš tiesų yra panaši, vis dėlto žmonės, turbūt suprasdami, jog Europos Parlamento narys tiesiogiai negali išspręsti vietos problemų, apie jas ir neklausia. Socialinė politika, švietimo politika yra valstybių narių klausimas, Europos Sąjunga čia mažai daro įtakos.

Žmonės klausia paprastų dalykų: ar mes, Lietuvos europarlamentarai, bendradarbiaujame, koks yra Lietuvos įvaizdis Europos Parlamente, Europos Sąjungoje.

E.k.: Tai ar dvylika Lietuvos atstovų bendrauja tarpusavyje?

R.M.M.: Negaliu palyginti su praėjusia kadencija, tačiau girdėjau gandus, kad bendro darbo nelabai buvo, gal daugiau dirbo būreliais.

Dažnai nesusitinkame, tačiau kalbant apie bendras iniciatyvas, galima paminėti kelias. Tarkime, dėl Lietuvos pasienyje ruošiamų statyti atominių elektrinių. Šią iniciatyvą teko pačiai koordinuoti, pasirašė visi dvylika Lietuvos atstovų. Kitas klausimas buvo europarlamentaro Voldemaro Tomaševskio pareiškimas dėl pažeidžiamų lenkų tautybės žmonių teisių Lietuvoje. Surinkome faktologinę medžiagą, kurią visi, išskyrus, žinoma, V. Tomaševskį, pasirašėme ir pateikėme ir pirmininkui Jerzy Buzekui ir Europos komisijos prezidentui Jose Manueliui Barosso.

Taigi esminiais klausimais bendradarbiavimas yra. Artėja klausimų dėl finansinio programavimo sprendimas. Panašu, jog kils klausimų dėl išmokų ūkininkams – jos lyg ir didės, tačiau kitose valstybėse jos didės labiau, tad išlaiko konkurencinį pranašumą.

Mes neturime savo atstovo žemės ūkio komitete, tačiau yra šaunių latvių, kuriems šis klausimas taip pat aktualus. Man labai malonu, jog yra trijų Baltijos valstybių visų politinių partijų sutarimas.

Dar vienas skausmas mums – Ignalina. Lėšų poreikis yra 800 mln., o ketinama skirti 200 mln. eurų. Sprendžiame, ką daryti.

Taigi bendradarbiaujame dėl šalies gerovės, šiais klausimais turime vieningą nuomonę.

E.k.: Regionuose gyventojų skaičių mažina emigracija. Prisidėjote prie pranešimo apie demografinius Europos iššūkius, skaityto Europos Parlamente, rengimo. Pakomentuokite.

R.M.M.: Žinoma, žmonės visada išreiškia tą nusiskundimą, kad Lietuva išsivažinėja. Iš Europos Sąjungos ateina pinigai infrastruktūros gerinimui, tačiau gyventojai klausia: kas iš to – nebėra kam dirbti?

Elektrėnuose, kiek įsivaizduoju, padėtis geresnė, o, tarkime, Skuode – sudėtinga. Pavyzdžiui, su visa pagarba, medikų amžiaus vidurkis neįsivaizduojamai didelis.

Europoje taip pat yra sudėtinga situacija – visuomenė labai sparčiai sensta, pasaulyje tai – seniausias regionas, jeigu taip galima pavadinti. Judėjimas vyksta ne vien iš Rytų Europos į Vakarus, bet ir iš Europos, ir į Europą, po „Arabų pavasario“ ypač suaktyvėjo imigracija iš arabų šalių.

Visuomenės „išsisluoksniavimas“ persitvarko. Regioninės sanglaudos politika ir yra orientuota į tai, kad išsaugotų žmones regionuose. Žinoma, daugiausia tai „kietieji“ projektai – investicijos į infrastruktūrą.

E.k.: Europos Parlamentas kaip tik patvirtino palengvintą profesinių kvalifikacijų pripažinimo sąjungos šalyse taisykles ir pritarė profesinio paso kūrimui.

R.M.M.: Viena vertus, vertinant žmogaus pasirinkimo galimybes ir suteikiant jam galimybes laisvai judėti tai yra teigiamas dalykas. Tačiau, kai visuomenė sako, jog nenori prarasti specialistų, valstybė jau turi sugebėti juos išlaikyti.

E.k.: Kartu su „Pinigų karta“ rengtame projekte skleidėte informaciją apie produktų kokybę. Atlikus vieną tyrimą paaiškėjo, jog skirtingoms šalims tas pats gamintojas teikia skirtingos kokybės gaminius. Ar Europos Parlamentas spręs šį klausimą?

R.M.M.: Šio klausimo perspektyva yra gan liūdna ta prasme, jog Europos Komisija sakosi negalinti reguliuoti gamintojų receptūrų. Tai iš esmės ir yra problema.

Teoriškai žiūrint, galima pritarti, jog jei šalyje yra mažesnė perkamoji galia, galima teikti prastesnės kokybės produktus. Tačiau, pasirodo, pas mus tie produktai nebūtinai pigesni. Reikėtų kalbėti apie kainodarą, o ne apie produktų kokybę, ir esminė kova turėtų būti ne su gamintojais, o su pardavėjais.

E.k.: Dėkojame už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų