Po to, kai rašėme. Architekto, dizainerio, skulptoriaus Alberto Domerecko gyvenimo svarbiausias darbas – Elektrėnų ledo rūmai

Julija Kirkilienė

Kai pirmajame šių metų nu­meryje išspausdinome straipsnį apie senąjį restoraną „Perkūn­kiemis“, Elektrėnų savival­dybės viešosios bibliotekos direktorius Rokas Gulbinas redakcijai pasakė pažįstantis restorano interjero ir šviestuvų autorių, architektą Albertą Domerecką. Susisiekėme su architektu ir sužinojome daug įdomios informacijos ne tik apie „Perkūnkiemio“, bet ir Ledo rūmų statybas. Tikime, kad ši naudinga informacija sudomins skaitytojus ir bus įrašyta į Elektrėnų istoriją.

Ledo rūmai – be architekto?
Kaip rašėme straipsnyje „Le­do rūmų simfonija, arba Kaip elektrėniečiai nelegalius objektus legaliai statė“ (www.kronika.lt), tuo laiku (1960–1977 m.) buvo griežtai draudžiama statyti kultūrinius, sporto objektus, kadangi visos lėšos turėjo būti skiriamos gamybai vys­tyti. „Už tokius darbus galvos lakstydavo, labai griežtai viskas kontroliuojama buvo“, – tuomet pasakojo elektrinės direktorius Pranas Noreika. Gal todėl Ledo rūmų statybos istorijoje liko beveik niekur nepažymėtas architektas Albertas Domereckas, pagal P. Noreikos idėją suprojektavęs Ledo rūmus, pagal mastelį padaręs maketą ir pagal tą maketą kartu su Remonto-statybos baro viršininko pavaduotoju Leonu Valinevičiumi sudėliojęs konstrukcijas, kurios turėjo atlaikyti į 22 m aukštį pakeltas didžiules metalines (340 t) arkas. Specialaus krano nebuvo, tad arkos pakeltos buvo elektrinėje sukonstruota gerve.
„Į Elektrėnus mane pasikvietė elektrinės direktorius P. Norei­ka kartu su architektu Vytautu Batkevičiumi statomo restorano „Per­kūnkiemis“ interjerui sukurti. Gyvenant Elektrėnuose, buvo pradėti statyti ir Ledo rūmai. Čiuožyklos konstrukcija suplanuota buvo iš metalinių 51 cm vamzdžių. Kupolo idėją sumanė pats direktorius P. Noreika. Peržiūrėjęs architektūrinės dalies projektą (projekto autorė moteris iš „Pramprojekto“), radau daug klaidų, todėl naujai perprojektavau visą objektą, padariau didžiulį maketą ir, suderinęs su P. Noreika, visą projektinę dokumentaciją paruošiau ir suderinau su Vilniaus „Pramprojektu“. Kadangi objekte buvo numatyti sudėtingi gelžbetonio monolitiniai darbai, statyboms neradome rangovo, todėl objektą buvo nutarta statyti ūkio būdu. Čiuožykla buvo statoma ilgai, aš jau buvau grįžęs gyventi į Vilnių, tačiau prižiūrėti ir derinti darbų, kurie vyko kiekvieną savaitę, atvažiuodavau į Elektrėnus. Dirbome kartu su pagrindiniu darbų vykdytoju Leonu Valinevičiumi iki pat Ledo rūmų atidarymo, 1977 metų“, – savo prisiminimais pasidalino A. Domereckas. Beje, Ledo rūmų ant­rame aukšte virš kompresorinės buvo suprojektuotas restoranas, bet dėl lėšų stygiaus pastatytas nebuvo.

This slideshow requires JavaScript.

Surado architektą
2008 m. Elektrėnų ledo rūmai buvo paskelbti nacionalinės svarbos objektu, o projektas „Ledo rūmų Elektrėnuose plėtra“ pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu. Norint renovuoti tokios paskirties objektą, reikalingas projekto autoriaus sutikimas. Ledo rūmus rekonstravo UAB „Šiltas namas“. Rangovai, prie Ledo rūmų radę atminimo lentelę Leo­nui Valinevičiui, nutarė, kad tai miręs architektas, ir nė nežinoję su kuo konsultuotis, kur ieškoti Ledo rū­mų brėžinių, dokumentų. Atsitiko taip, kad bendrovėje dirbo A. Domerecko sūnaus draugas, architektas Tomas Šimanauskas, su kuriuo problema pasidalino „Šiltas namas“ vadovai, o šis – su draugo tėvu. Rangovai dėl atsitiktinumo suradę architektą, netruko jo paprašyti lei­dimo pastatą rekonstruoti ir kvalifikuotos konsultacijos.
Aštuntą dešimtmetį perko­pęs žinomas Lietuvos architektas sako, kad Elektrėnų ledo rūmus jis laiko bene svarbiausiu savo darbu. Kalbėdamas apie Elektrėnus jis visada geru žodžiu prisimena elektrinės direktorių P. Noreiką. Pasak architekto, direktorius labai gerai suprato ir net jautė architektūros subtilybes, visada buvo konkretus ir savo žodžio laikydavosi: bus taip ir ne kitaip. Bet A. Domerecko pasiūlyti sprendimai jam visada tiko, todėl jį iš Vilniaus prisikvietė į Elektrėnus, kur architektas paliko ne vieną darbą. „Direktorius buvo Elektrėnų TĖVAS, gerai suvokė architektūrinius sprendimus, mėgo konkrečius ir argumentuotus atsakymus. Pamatęs mano darbus (ne tik Vilniuje, bet ir Kaune), jis pasikvietė į Elektrėnus, davė 2 kambarių butą, pažadėjau čia gyventi iki restorano statybos darbų pabaigos, nors turėjau darbą Vilniuje. Restoranui projektavau ne tik interjerą, bet visus baldus, šviestuvus, visą firminę grafiką, įskaitant ir indus. Netiesa, kad prie restorano buvo numatyta skulptūra Leninui. Aš pats projektavau visą aplinką: aikštę, automobilių parkingą ir pamatus skulptūrai „PERKŪNAS“. Skulptūros autorius buvo Kazimieras Valaitis, architektūrinis sprendimas buvo mano. Tačiau K. Valaitis 1974 m. tragiškai žuvo ir liko tik to darbo eskizas, kurį aš tęsiau. Kadangi, paruošus sąmatą, skulptūra pasidarė brangoka, direktorius at­sisakė ją gaminti, o pamatai buvo išbetonuoti tvarkant visą aikštę, todėl ir liko išlindę armatūros strypai. Skulptūra turėjo būti apie 15 metrų aukščio“, – redakcijai į klausimus atsakė architektas. A. Domereckas yra Lietuvos architektų sąjungos ir Lietuvos dizainerių sąjungos narys, ketvirtį amžiaus dirbo Dailės akademijos Architektūros ir dizaino fakulteto Dizaino katedroje, ėjo docento pareigas. O A. Domerecko kūryboje svarbią vietą užima įspūdingų, išskirtinių šviestuvų kūrimas, vienas toks menininko kūrinys puošė „Perkūnkiemio“ banketinę salę.

Nostalgija „Perkūnkiemiui“
A. Domereckas Elektrėnuose paliko ir daugiau darbų. Projektavo vaistinės, valgyklos interjerus. Elektrėnuose architektas sakė lankęsis prieš porą metų. Dizainerei iš Niujorko norėjo parodyti savo darbus. Deja, restorano parodyti nebesuspėjo. Jo sukurti ir padaryti šviestuvai, kaip redakcijai sakė „Perkūnkiemis plius“ direktorius Danius Kubilius, išsaugoti nebuvo. Per tris tonas svėrę šviestuvai, griūvant pastatui, buvo sugadinti ir kėlė pavojų pastate dirbusiems žmonėms. Šviestuvai buvę išmontuoti ir priduoti į metalo laužo supirktuvę. O vitražus, sako D. Kubilius, jo sūnus suradęs kažkokiuose garažuose, juos nupirkęs, restauravęs ir ruošia įkomponuoti naujojo restorano pastate. A. Domereckas gerai prisimena, kad tuos vitražus „Skraidančios laumės“, puošusius Elektrėnų restoraną „Perkūnkiemis“, 1975 m. sukūrė dailininkė Gražina Didžiūnaitytė.
Kaip prisimena kurį laiką restorane dirbusi Ana Rakač, čia buvo ruošiamos visų Elektrėnų viešojo maitinimo įmonių parodos, rodomos visos Sovietų Sąjungos atstovams. „Nors dabar gal atrodo juo­kingai, bet tada Sovietų Sąjungos vadovams „Perkūnkiemio“ restoranas ir ten gaminami konditerijos gaminiai, ypač želė tortai, atrodė tikras stebuklas. Jie girdavo darbuotojas, klausinėdavo receptų, – prisimena A. Rakač. – Gruodžio 31 d. bevaikščiodama sustojau ties nugriautu restoranu, pamačius sustumtą juodžemį, atgijo prisiminimai, kaip čia buvo atidirbinėjamos privalomos šeštadieninės talkos, būtent čia buvo klojama velėna iki pat pamatų. Na, ką gi laikas eina, mes senstam, užleidžiam vietą jaunimui, naujovėms“. Elektrėniškiai iš sovietmečiu pastatytų įdomių pastatų, išsaugojo vos du – Ledo rūmus ir Elektrėnų buriuotojų klubą. Visas kitas erdves užleido naujovėms.

Alberto Domerecko ir
Anos Rakač nuotr.