Elektrėnų garbės piliečio Tado Šumsko jubiliejai

Julija Kirkilienė

Elektrėnų garbės pilietis, dirigentas, prof. Tadas Šumskas vasario mėnesį švenčia savo 70 metų ir muzikinės veiklos 50 metų jubiliejus. Prof. T. Šumskas gimė vasario 16 d., o vasario 14 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos didžiojoje salėje Lietuvos Valstybės atkūrimo dienai ir Tado Šumsko jubiliejams paminėti vyks šventinis koncertas. O mes savo skaitytojams apie jubiliato kūrybinę veiklą siūlome paskaityti trumpą pokalbį.

J.K. Vasarį švęsite net du jubiliejus – gimtadienio ir muzikinės veiklos. 1971 metais respublikiniame dirigentų konkurse Vilniuje tapote laureatu. O nuo kurio įvykio skaičiuojate muzikinės veiklos pradžią?
T.Š. Dar 1969 metais M.K.Čiurlionio meno mokykloje turė­jau didžiulę laimę mokytis dirigavimo paslapčių pas tuo metu žymiausią Lietuvos chorvedį prof. Antaną Jozėną. Maestro tuo metu vadovavo ir Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedros gausiam chorui, kuriame dainavo ir šiandien gerai žinomi Lietuvos kompozitoriai ir muzikai. Profesorius dažnai pamokose taikydavo savotišką „šoko terapijos“ pedagoginį metodą, tad ir mane be perspėjimo pasodino akompanuoti repeticijos metu bene sunkiausią G.Verdžio chorą iš operos „Ernani“. Iš susijaudinimo ir dėl greito kūrinio tempo taip garsiai spaudžiau fortepijono pedalą, kad chorui beliko tik prisiderinti prie mano „fortepijoninio būgno“. Nustebau, kai baigęs kūrinį išgirdau šiltas ovacijas ir šūksnius… Čia pat buvau Maestro paprašytas stoti prie dirigento pulto ir padiriguoti (pirmą kartą gyvenime) visą operinę sceną nuo pradžių. Apie ypatingą akių spindėjimą ir veido burokinę spalvą jau vėliau man papasakojo tąkart dainavęs kompozitorius Jonas Tamulionis…
J.K. Vos šešerių metų pra­dėjote lankyti Vievio muzikos mokyklą. Pats sugalvojote ir norėjote lankyti ar kas paskatino?
T.Š. Neblogai sekėsi (anot ar­timųjų) groti smuiku ir gitara jau nuo trejų metų, tad tėvai nupirkę man ir broliui pianiną pakvietė derinimui mokytoją Juozą Gečą. Puikiai prisimenu šio muzikinio „ritualo“ akimirkas. Pamatęs mano išskirtinį dėmesį, Mokytojas Juo­zas subtiliai ir meistriškai rinko akordų ir moduliacijų derinius, lyg apipindamas kiekvieną derinamą gaidą nuostabiais sąskambiais. Nuo tos dienos kasdien praleisdavau prie pianino nemažai savo laisvalaikio laiko kopijuodamas plokštelių ir radijo įrašus bei improvizuodamas populiarių dainų temomis. Vyresnis brolis Boleslovas virtuoziškai pritardavo akordeonu, nors mokslus muzikos mokykloje pas Julių Jurgaitį ir nutraukė…

J.K. Žinoma, kad muziko kelią pasirinko du Jūsų šeimos nariai: Jūs bei dėdė Lionginas, daug metų talkinęs Vievio kapeloje „Galvė“ Jurgiui Gai­žauskui. Per kokias gijas vyniojasi muzikinis Šumskų kelias?
T.Š. Tuo metu, kai lankiau Vievio meno mokyklą, Vievyje aktyviai reiškėsi tuometinės miestelio kultūrinės tradicijos. Saviveiklinių meno kolektyvų gausa, pastovūs viso miestelio gyventojų sambūriai prie Vievio ežero, kur vieningai liejosi dainos ir skambėdavo akordeonai. Nuo 1950 metų A. Pulauskienės, O. Cechanovičienės, J. Pulausko ir kt. dėka mokyklose ir miestelyje kūrėsi gausūs orkestrai ir chorai. Jau mažai kas prisimena puikų mokyklos „simfoninį“ orkestrą, kuriame šalia smuikų grojo net itališkos mandolinos! „Sportas ir daina“ buvo beveik visos mano giminės šūkis, nes tikrai beveik visi neblogai valdo įvairius instrumentus ir yra svariai pasižymėję sporte… Aš pats buvau Lietuvos jaunučių futbolo rinktinės narys ir gyniau Vilniaus „Žalgirio“ sporto mokyklos garbę, o mano treneriais buvo įžymūs tuo metu Juo­zas Grušas ir Stasys Paberžis. Vėliau pasiekiau neblogų rezultatų fechtavime, buvau pripažintas geriausiu Vilniaus ledo ritulio turnyro „Auksinis ritulys“ vartininku… Nuostabiausia, kad užtekdavo laiko viskam!
J.K. Greitai sukaks 50 metų, kai Muzikos akademijoje dirbate dėstytoju. Pasidalinkite įžvalgomis, kaip keičiasi kartų požiūriai į muzikos kultūrą?
T.Š. Esu savotiškas „vedlys“ tarp gan tolimų Lietuvos kultūrinių epochų. Pradėjau savo dėstytojo karjerą kartu su legendinėmis prieškario ir sovietmečio asmenybėmis: K.Kavecku, J.Karosu, B.Dvarionu, J.Juzeliūnu, S.Vainiūnu, V.Lans­bergiu, K.Griauzde, A.Jozėnu, L.Abariu, H.Perelšteinu, A.Krogertu ir kt. Buvome kolegos, bendravome katedrose, Muzikos akademijos vakarėliuose, koncertuose, kelionėse po Lietuvą kaip „lygūs“ bendraminčiai. Labai daug ko iš Jų pasisėmiau ir išmokau. Visą savo patirtį ir gebėjimus stengiuosi perteikti savo dabartiniams studentams ir magist­rantams, kurių skaičius jau gerokai perkopė per šimtą… Deja, šiandien studentai vis labiau pasikliauja savo žiniomis ir patirtimi lengviau skintis kelią profesijos srityje, mažiau klausia patarimų, daugiau pasitiki abejotinomis kompiuterijos paslaugomis ir paviršutinėmis teorijomis. Puikiai pastebėta, kad mūsiškis studentas „kažką dar žino“, o jo kolega užsienietis žino, „kur apie tai parašyta“ ir gali greitai surasti. Tad kam kvaršinti galvą… Laimei, dar atsiranda kiekviename kurse po kelias išimtis.

J.K. Kažkada juokavo­me, kad Semeliškėse, kur praleidžiate vasaras, taip pat užsiimate pedagogine veikla: dažnai koncertuojate pats, pravedate trumpas pamokėles apie kurį nors kūrinį ar mu­zikinį žanrą. Su koncertais esate aplankęs gal pusę pasaulio, bet dažnai su Lietuvos kariuomenės choru „Aidas“ dalyvaudavote įvairiose šventėse regionuose ir mūsų krašte. Kuo skiriasi kitų šalių, Lietuvos miesto ir kaimo klausytojai?
T.Š. Užsienyje gyvenantys piliečiai labai gerai sau įsivaizduoja ne tik dabarties būtį, gyvenimo prioritetus, bet ir ateities orią senatvę, nes demokratinių šalių įstatymai ir konstitucijos tai garantuoja. Laisvalaikiais ar, pasibaigus aktyviam darbiniam laikotarpiui, visų mintys krypsta į keliones, menus, labdaringą veiklą, kuri teikia išskirtinį vidinį pasitenkinimą ir suteikia gyvenimui prasmę. Mūsų gamtos ir malonios sodininkystės meilė yra labai panaši, bet kitą kartą pernelyg dominuoja ir jau nebelieka energijos sėsti už vairo ir lėkti į koncertą Vilniuje, Kaune ar paklausyti įdomios paskaitos, muzikos… Užsienyje žmonės labiau vertina bet kokią vidinio tobulėjimo galimybę, kuri yra lengvai pasiekiama ir dar jei už tai nereikia mokėti didelių pinigėlių. Mūsų požiūris į laisvalaikį ir meno poreikį vos kitoks…
J.K. Jūsų muzikinė veikla įvertinta kone visais galimais apdovanojimais. Gal dar yra likęs svajonių apdovanojimas?
T.Š. Manau, tikrai esu pakankamai sulaukęs dėmesio iš valdžios institucijų ir visiškai to pakanka… Tie apdovanojimai nėra jau kažkokie išskirtiniai, bet jie yra labai prasmingi ir brangūs. Didžiuojuo­si, kad esu savo gimtojo Elektrėnų krašto Garbės pilietis, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Garbės narys ir apdovanotas organizacijos medaliais. Labai garbinga gauti iš Lietuvos kariuomenės Vado asmeninę dovaną – puikų NATO standartų karininko laikrodį ar asmeninį Jo medalį Vasario 16-ąją parado aikštėje…
J.K. Jūsų koncertuose pa­stebima ypatinga meilė savo kraštui. Atėjote į pasaulį vasario 16 dieną, kai sovietmečiu tokią dieną net gimtadienio šventė įvardinama buvo, kaip paslėpta Valstybės die­nos šventė. Ar turėjote nesusi­pra­timų su gimtadienio šven­timu? O gal ir Jūsų patriotizmas – meilė tėvynei – kažkaip susietas su gimtadieniu?
T.Š. Jei būčiau gimęs tremtyje, tai labai nesunkiai atsakyčiau į gan „filosofinį“ Jūsų klausimą. Kaip juokavo prof. L. Abarius, taip kalbėti apie save, ko gero, „neestiška“… Mano kaimynė, sesuo Nijolė Sadūnaitė, kurią kas vakarą sutinku prie Pavilnio bažnyčios ir kuri lankosi beveik visuose mano koncertuo­se, tikrai kažką gal Jums šia tema apie mane ir pasakytų… Man Ją pamačius visad ypatingai ir pakiliai suvirpa širdelė.
J.K. Dėkoju už koncertų maratone skirtą laiką pokalbiui, skaitytojų vardu linkime sveikatos, energijos ir meilės tiek, kad ilgai užtektų kiekvienam Jūsų prasmingų darbų gerbėjui. Tikimės dar ne kartą susitikti Jūsų diriguojamuose koncertuose Elektrėnuose ir kartu „nunešti Lietuvą į laimės šalį“.

Trumpas dosjė

Vievio kapinėse ilsisi kelios Šumskų kartos: Tado prosenelis Jonas Šumskas, palaidotas 1912 metais, senelis Vincas Šumskas, palaidotas 1960 metais, tėvelis Boleslovas, palaidotas 1977 metais.
Gimė Tadas Šumskas 1954 m. vasario 16 d. Vilniuje, bet tėvai gyveno Vievyje. 1960–1964 m. lankė Vievio vidurinę mokyklą, Vievio vaikų muzikos mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu (mokyt. J. Gečas), mirus tėveliui, šeima iš Vievio vėl sugrįžo į Vilnių. Vilniuje, žinoma, didesnės galimybės talentingam vaikui buvo mokslo siekti. Tadas baigė Vilniaus M.K.Čiurlionio mokyklą ir jau 1971 metais respublikiniame dirigentų konkurse Vilniuje tapo laureatu. Vėliau dirigavimą studijavo Leningrado valstybinėje N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje ir aspirantūroje (prof. A. Michailovo klasė), fakultatyviai lankė doc. J. Serebriakovo ir doc. R. Martynovo simfoninio dirigavimo klases. 1978–1979 m. ten vadovavo konservatorijos choro studijai ir miesto moterų chorui. Nuo 1976 m. Tadas grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos valstybinės konservatorijos (muzikos akademijos) Choro dirigavimo katedros dėstytoju, nuo 1982 m. vyr. dėstytojas, nuo 1991 m. docentas, nuo 2010 m. profesorius.
T. Šumskas, garsindamas Lietuvos ir Vievio vardą, įnešė svarų indėlį: tarptautiniame chorų konkurse Italijoje (Gorizia) Lietuvos valstybinės konservatorijos kamerinis choras, kurio meno vadovas ir dirigentas buvo T. Šumskas, laimėjo tris pirmąsias vietas, vieną antrąją ir Grand Prix. 1989 m. dalyvavo tarptautiniame chorų konkurse Italijoje (Arezzo). Choristai lankėsi Florencijoje ir Romoje – Vatikane juos priėmė popiežius Jonas Paulius II, dalyvavo jo aukojamose šv. Mišiose – giedojo lietuviškas giesmes. 1989 m. rudenį choras dalyvavo Europos tarptautinių konkursų Grand Prix laimėtojų festivalyje Sardinijos saloje (Italija – Oristne). 1990 m. tarptautiniame chorų konkurse Prancūzijoje (Tours) vilniečiai pelnė dvi pirmąsias vietas, Grand Prix ir specialų prizą, 1990 m. tarptautiniame chorų konkurse Ispanijoje (Tolosa) laimėjo vieną pirmąją vietą, dvi antrąsias ir vieną trečiąją vietą. 1991 m. tarptautiniame chorų konkursų nugalėtojų turnyre Prancūzijoje (Tours) T. Šumsko vadovaujamas choras pelnė Europos Grand Prix ir geriausio Europoje choro vardą (pirmasis iš Lietuvos chorų). 1992 m. dalyvavo tarptautiniame chorų konkurse Italijoje (Legnano), 1993 m. tokiame pat konkurse Ispanijoje (Tolosa) ir laimėjo dvi antrąsias vietas. 1994 ir 1995 m. choras dalyvavo tarptautiniuose chorų festivaliuose-konkursuose Prancūzijoje (Vaison la Romaine ir Monflanouin). Choras koncertavo Panamoje, JAV, Škotijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kuboje, Vokietijoje, chorui dirigavo garsūs užsienio ir Lietuvos dirigentai, koncertų programose buvo sudėtingų lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių. Choras užsienyje įrašė aštuonis kompaktinius diskus, 1993 m. išleido M. K. Čiurlionio kūrinių audiokasetę. Kaip rašoma jo biografijoje, nuo 1999 metų vadovauja Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų chorui „Aidas“. Choras sėkmingai dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose: X dainų apie jūrą „Shanti“ (Vokietija), IX religinės ir vargoninės muzikos „Silesia Sonans” (Lenkija), „Džiūgaukime…Aleliuja!“, „Sielos ilgesys“, „Paribio daina“ Lietuvoje. Išleido 8 kompaktinius diskus, kuriuose skamba lietuviškos patriotinės dainos, sakraliniai bei populiariausi klasikiniai kūriniai. Per Lietuvos Valstybės atkūrimo šventes prof. Tadas Šumskas neturi kada gimtadienio švęsti – savo gimtadienį jis švenčia su visa Lietuva, diriguodamas chorams. Lietuvos istorijoje T. Šumsko vardas įrašytas apdovanojimuose. 1990 m. dirigentui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas, jis yra Lietuvos atsargos karininkų sąjungos garbės narys (kartu su prof. V.Landsbergiu). 1994 m. jis apdovanotas S. Šimkaus premija, 2010 m. apdovanotas Krašto apsaugos ministerijos ordinu „Už nuopelnus“, 2013 m. I laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, 2014 m. Lietuvos atsargos karininkų sąjungos medaliu „Už nuopelnus“. 2015 m. vasario 16 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo T.Šumską ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Jis yra apdovanotas Seimo Pirmininko, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko, Ministro Pirmininko, krašto apsaugos ministro, kultūros ministro bei Lietuvos kariuomenės vado padėkos raštais. 2022 m. birželio 29 d. Elektrėnų savivaldybės taryba T. Šumskui suteikė Garbės piliečio apdovanojimą.