Planai sulaukus šimtmečio: džiaugtis gyvenimu, gėrėtis žydinčiais sodais ir nudažyti namo stogą

Virginija Jacinavičiūtė

Ką veikti, kai sukanka 100 metų? „Perdažyti namo stogą“, – sako vieviškis Juozas Klakauskas, birželio 21 d. švęsiantis 100 metų jubiliejų.

Laukia jubiliejaus

Šeštadienį gausi Juozo ir Olimpijos Klakauskų šeima rinksis restorane, švęs visą šimtmetį prasmingo ir gražaus ­Juozo gyvenimo. Taip gausiai susirinkusi šeima buvo visai neseniai – pernai 100-metį šventė ir Olimpija.
Šimtamečių šeimos namas iš to­lo traukia akį – jis nudažytas Lietuvos vėliavos spalvomis. Kaip vėliau sakys Juozas, „visą gyvenimą dirbau ­Lietuvai“, o meilę Tėvynei liudija įdomi gyvenimo istorija ir šis lietuvybe alsuojantis namas bei pavėsinė. Šventės Klakauskai laukia dirbdami kasdienius darbus. 102 metus skaičiuojanti Olimpija prižiūri gėlynus: palanges puošia petunijos, už namo klesti rožynai. Juozas darbuojasi garaže, valo rūsį, rūšiuoja lentas. Pasakoja, kad visas priestatas jo rankomis statytas – pirtis, du garažai, ūkinės patalpos. Šiltnamyje, bulvių, svogūnų lysvėse – nė vienos žolės. Tai irgi Juozo darbas. Vyriškis sako, kad be darbo neįsivaizduoja nė vienos dienos. Turbūt tai ir bus ilgaamžiškumo paslaptis. Į susitikimą atvykstame neįspėję, nežinojome telefono nu­merio… Bet svetingai pa­kviečia į vidų, susėdę didžiajame kambaryje pra­dedame gliaudyti šimtmečio istoriją. Pokalbį pradedame žvelgdami į nuotraukas ant sienų. Olimpija didžiuojasi savo dviem sūnumis Gediminu ir Vidmantu, aštuoniais anūkais ir 7 proanūkiais. Ant sienų, lentynose daugybė šeimos nuotraukų. Laimingai susiklostę sūnų ir anūkų gyvenimai – didžiausias Klakauskų džiaugsmas.

Pasirinko Vievį

Juozas Klakauskas gimė Uk­mergės rajone, Aukštųjų Svirnų kaime, vėliau persikėlė į Ukmergę, kur baigė pradinę ir vidurinę mokyklą. Leningrado technikume pašnekovas įgijo Ryšių telefono inspektoriaus specialybę ir iki 1951 m. dirbo Ukmergės ryšių kontoroje technikiniame skyriuje. Buhalterio ekonomisto specialybę Juozas įgijo LTSR Finansų ministerijos Finansų technikume. Dirbti pirmiausia buvo pa­skirtas Širvintų rajono ryšių kontoroje (pašte) vyriausiuoju buhalteriu. Su Olimpija Juozą taip pat suvedė darbas. Ukmergės pašte telefonininke dirbusi Olimpija papasakojo, kokios aplinkybės juos suartino: „Su Juozu draugavome jau Ukmergėje, į šokius nueidavome. Viršininkas labai norėjo pakviesti mane į Komunistų partiją, bet mano brolis buvo partizanas, še­šerius metus kalėjo. Tai sužinoję mane išmetė iš darbo. Juozo brolis buvo profsąjungos pirmininku Ukmergėje. Jis dėjo dideles pastangas ir mane grąžino į darbą. Buvo aišku, kad dirbti normaliai toliau nepavyks, prisikabins vistiek. Buvo laisva vieta Širvintų ryšių kontoroje. Ten jau dirbo Juozas, padraugavome ir apsivedėme“. Nors Širvintose Juozas dirbo 8 metus, šei­ma niekaip negavo būsto, nes Juozas nestojo į Komunistų partiją. „Nuvažiavau į ministeriją ir pasakiau, jei neduos buto, išeisiu iš darbo. Tada man davė rinktis iš Biržų, Eišiškių ir Vievio. Atvažiavau į Vievį, nes pažinojau buvusį Ukmergės pašto viršininką Kalasauską. Tuo metu jis Vievyje ­dirbo pašto viršininku.“
Į Vievį Klakauskai atvyko 1960 m. spalį. Abu dirbo Vievio pašte, bet pažadėto buto taip ir negavo, jis atiteko partijos sekretorei. Tuomet Klakauskai įsigijo sklypą dabartinėje Mokyklos gatvėje ir ėmė statytis namą, kuris iškilo jau kitais metais. Sklypą gausiai apsodino iš Ukmergės atsivežtais vaismedžiais, kurie iki šiol vaisius duoda. Spindinčiomis akimis Juozas pasakoja, kad kai sodas žydi, net namo eiti nesinori.

Sąžiningas darbas

Kaip atrodė Vievis, klausėme J. Klakausko. „Vievis liūdnai atrodė, buvo tik Vilniaus ir Semeliškių gatvės, kelių valdyba ir transporto įmonė. Tuo metu čia buvo rajonas, bet kai rajoną likvidavo, iš pašto perėjau dirbti į transporto įmonę, kur dirbau aštuonerius metus (1962–1970 m.).
Juozas pasakoja, kad atvykus į Vievį, jame nebuvo nė vieno šulinio. „Vandenį nešėm iš ežero. Nusprendžiau pats išsikasti šulinį. Kasiau, kol gylis pasiekė 15 metrų. Vandens buvo, bet per vasarą išsemdavo ir pritrūkdavo. Nutariau pakasti dar 5 metrus. Paskutinį kastuvą iškėliau ir kaip pasipylė vanduo, vos spėjau iššokti, lig šiol vandens užtenka“, – pasakojo Juozas.
Kalbant su Klakauskais ne kartą nuskambėjo džiaugsmas dėl vaikų ir anūkų, kurių gyvenimas klostosi puikiai. Vaikai išsilavinę: sūnus Gediminas – matematikas, Vidmantas – miesto planavimo specialistas. Tėtis didžiuojasi, kad sūnus Vidmantas prisidėjo prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės baseino apmatavimų. Paklausus, kaip vaikus užauginti gerais žmonėmis, Juozas neskubėjo laurų sau prisiimti. Jis dėkojo pradinės mokyklos moky­tojai Vandai Kalvaitienei, kuri davė puikius auklėjimo pagrindus Vievio pradinėje mokykloje. „Nuo mokyklos daug priklauso“, – įsitikinęs Juo­zas ir priduria, kad labai svarbu ir patiems dalyvauti vaikų ugdyme. Jis buvo ir klasės, ir mokyklos tėvų komiteto pirmininku, visada domėjosi, kaip vaikams sekasi mokykloje.
O vaikams paaugus Juozas Klakauskas gavo atsakingas pareigas Susisiekimo ministerijoje, kur 1970–2003 m. buvo atsakingas už finansinę kontrolę. „Sąžiningai dirbti buvo labai sunku. Mūsų skyriuje buvo 16 žmonių, nemažai jų nusigėrė, bet aš, ačiū Dievui, su darbu susitvarkiau, pastabų neturėjau. Labai sunku buvo matyti, kad vagia valstybės turtą, o nieko negali padaryti. Buvo ir taip, kad teko Komunistų partijos narius į kalėjimą pasodinti perdavus duomenis prokuratūrai. Buvo didelių valstybės turto išeikvojimų. Partinė sekretorė buvo išeikvojusi 108 tūkstančius rublių, gavo sėdėti 8 metus, jei būtų buvusi nepartinė, gal ir daugiau metų būtų gavusi“, – apie darbo subtilybes pasakojo Juozas.
Pasak pašnekovo, darbas buvęs sunkus, tačiau leido ne tik Lietuvą, bet ir kitas Sąjungos šalis aplankyti. Teko finansus tikrinti Sibiro mieste Kogalyme, kur išgaunama nafta, vyk­ti į Ukrainos karjerus, iš kurių tiesiant Lietuvos autostradą buvo ve­žama granito skalda.

Baisiausia gyvenimo diena

Kalbinant Juozą, žodis po žodžio paaiškėjo, kad ne tik darbas Susisiekimo ministerijoje dovanojo įsimintinus metus, bet ir jaunystė, atnešusi didelius pavojus, tremtį į Vokietiją, ryšius su partizanais.
Kokia buvo jūsų įsimintiniausia diena, klausiau Juozo. „O jūs pa­klauskite, kokia buvo baisiausia“, –tarė jis ir pradėjo pasakoti. Kai 1941 m. Lietuvoje prasidėjo karas, Juozui buvo septyniolika. Juozo tėvas Bronius vienas augino penkis vaikus – du sūnus ir tris dukras. Mama mirė būdama 38 metų, sušalo giedodama kaimyno laidotuvėse ir mirė po dviejų savaičių. Juozo tėvas buvo vete­rinaras-felčeris, kuris ypatingai my­lėjo arklius ir mokėjo jais rūpintis. Sovietai iš dvarų buvo paėmę arklius, fajetonus ir bričkas bei įrengę arklių stotį, o tais arkliais rūpinosi Juozo tėtis. Stotis sukurta vežioti rajono ir miesto komitetų Komunistų partijos narius. Kai prasidėjo karas, Juozo tėtis pasikinkė porą arklių ir su šei­ma nuvažiavo už miesto į Paškevičiaus dvarą Mikailiškiuose. Dvariškiai, kurie valdė apie 100 ha žemės, jau buvo išvežti. Bet dvare liko radijas. Visi, kas tilpo, klausėsi radijo. Balsas sakė „Broliai lietuviai, imkitės ginklo ir padėkite vokiečių kariuomenei“. Išgirdę garsą tra-ta-ta-ta, klausytojai suprato, kad užiminėja radijo stotį. Juozas pasakojo: „Į dvaro kiemą įsuko mašina. Buvo tokia Tumelytė, kuri seminarijoje mokėsi, į ją šovė, nes ji bėgo iš namo, bet nepataikė. Tada pamatė tėvą, klausinėjo, kodėl jis čia, liepė pakinkyti didelį dvaro vežimą ir važiuoti į partijos komitetą. O tėvas su penkiais vaikais. Pasakiau tėvui, kad aš važiuosiu, jis sutiko. Pasakiau tėvui, kad grįšiu. Atvažiavome prie partijos komiteto Ukmergėje, Vytauto g. Susėdo vyrai su šautuvais ir pajudėjome Utenos link. Ties Kurkliais mus apšaudė partizanai baltaraiščiai, bet važiavom toliau. Kai pradėjo aušti, mus apšaudė vokiečių lėktuvai MIG-109. Skraidė jie vienas po kito ir šaudė, kol pasiekėm Uteną. Kai praskrido penki lėktuvai, visi iššoko iš vežimo ir pasislėpė, o aš važiavau toliau. Buvo kryžkelė į Molėtus ar Daugpilį. Pasukau į Molėtus ir nuvažiavau juos palikęs. Kely sutikau vokiečių koloną, tankus. Pravažiuot negalima, žiūriu išlipo vokiečių karininkas, sustabdė koloną, aš pravažiavau ir pasukau namo. Kitą dieną buvau namie. Stebiuosi, kaip nepataikė iš tokio šaudymo“, – apie savo baisiausią gyvenimo dieną pasakojo Juozas.

Priverstinis darbas Vokietijoje

Bet šiuo sugrįžimu karo atnešti vargai nesibaigė. 1941 metų liepą Juozas po bažnyčios atėjo į aikštę, kur rinkdavosi Ukmergės jaunimas. Jį ir kitus jaunus vyrus užpuolė ir priverstinai išvežė darbams į Vokietiją. Septyniolikmetis vaikinas dirbo pas ūkininką. Tuo metu vokiečiai tarnavo kariuomenėje, tad neliko kam dirbti namų ūkiuose. Juozui teko dirbti šeimoje, kuri valdė 40 margų žemės. Ten buvo likusi motina su trim vaikais.
„Viską dariau, tik karvių nemelžiau, nemokėjau. Buvau miestietis, nemokėjau nei dalgiu naudotis, nei pustyt (galąsti), nei pjauti, o pakliuvau ten per pačią šienapjūtę. Kartu tarnavo lenkas ir ukrainietis. Paskui su kitais dviem vyrais iš kito miestelio pabėgom, paslapčia ėjom į Lietuvą dvi savaites, miegodavom šieno kupetose, valgėm ką išeidami pasiėmėm, kokį obuolį sode nusi­skindavom, agurką iš daržo. Grįžo­me 1943 m. gegužės 13 d.
Kas Vokietijoje dirbdavo fabrikuose ar gamyklose, tiems teko ir pabadauti, bet lietuviai, kitaip nei lenkai ar ukrainiečiai, gaudavo maisto talonus, tad bado nematė. Juozo darbas buvo nuleisti bidonus su pienu į šulinius ir juos iškelti. Kol bidonus nešdavo, tai ir grietinėlę nuvalgydavo, tad į Lietuvą sako grįžęs pilnais žandais.
Kadangi tėvas buvo arklių mylėtojas, tad ir Juozui daug prisiminimų su arkliais yra išlikę. Daug laiko praleista su broliu­ Antanu arklius išjodinėjant. O 1937 m. Kaune, Žaliakalnyje, buvo žemės ūkio paroda, kur Juozas iš arti matė prezidentą Antaną Smetoną. „Ja­siuliškių dvarininkas Stoma turėjo daug gražių veislinių arklių, tėvas juos prižiūrėdavo, aptarnaudavo. Kada buvo ta paroda, su tai arkliais tėvas vyko į Kauną, ir mes su broliu buvom kartu. Kaip dabar atsimenu, kai atėjo Smetona su lazdike. Buvom ten visą savaitę, tokios pavėsinės buvo padarytos, ir arkliai, ir buliai ten, viskas ­susiję su žemės ūkiu. 1937 m. mes buvom vaikai, o jau Kaune apsilankėm. Oho!“, – pasakoja Juozas.

Ryšiai su partizanais

Juozas pasakojo, kad jaunystėje teko palaikyti ryšius su partizanais, kurie pokariu itin aktyviai veikė Ukmergės krašte. Juozo sesers vyras Juozas Vengrys buvo policininkas. Vokiečiai jį kartu su būriu policininkų komandiravo dirbti į Svyrius (Baltarusija), kad kovotų su aktyviai veikusiais rusų partizanais.
Dėl šio darbo, užėjus tarybinei valdžiai Vengriui buvo nesaugu gyventi, tad 12 metų teko slapstytis Jasiuliškių dvaro klojime.
J. Vengrys paprašė Juozo partizanams pervežti kulkosvaidį, šautuvą ir dėžę šovinių. Į pagalbą Juozas pasikvietė brolį Antaną, kuris ką tik buvo grįžęs iš kariuomenės ir turėjo rusišką uniformą. Kulkosvaidį iš Jasiuliškių reikėjo nuvežti į Viliukų mišką, apie 26 kilometrus. Krovinys buvo paslėptas po šienu. Susitikimas įvyko pas eigulį, ginklai perduoti partizanų būrio vadui Broniui Jakuboniui – Stiklui.
Juozas sako, kad jei nebūtų stojęs mokytis, taip pat būtų ėjęs partizanauti. Tuomet vargu ar būtų likęs gyvas. Savo akimis yra matęs dešimtis išniekintų partizanų kūnų, numestų Ukmergės turgaus aikštėje.

Įspėdavo dėl tremčių

Kai pokariu Juozas dirbo Ukmergės ryšių kontoroje, galėjo klausytis bet kokių telefoninių pokalbių, todėl žinojo, kada žmones buvo planuojama vežti į tremtį ir, kiek leido galimybės, žmones per­spėdavo. „Žinojau kada veža žmo­nes į tremtį, perspėdavau. Bet sa­vo simpatijos per paskutinį vežimą 1948 m. neišgelbėjau. Ji buvo sesers auklėtoja, pakviesta buvo su jaunimu pas mus, ji mane pabučiavo ir nuo to pabučiavimo buvom susi­draugavę. Kai būdavo vežimai, atvažiuodavo vakare iš KGB kareiviai ir eidavome į rajono vykdomojo partijos komiteto, miesto vykdomojo partijos komiteto patalpas patikrinti telefoninių ryšių. Mano simpatija matė, kad einu su KGB kareiviu, aš buvau vienoje gatvės pusėje, ji kitoje. Maniau, suprato, kad reik saugotis išvežimo, pasisveikinom ir išsiskyrėm, bet tą naktį juos išvežė. Daugiau nesimatėm. Kai ji grįžo, jau buvau vedęs. Ji manęs ieškojo pas seserį, bet nesusitikom“, – apie tremties metus pasakojo Juozas ir pridūrė, kad visą gyvenimą dirbo Lietuvai, todėl sulaukęs 100 metų priekaištų sau neturi, gyvena su ramia sąžine. 1991 m. sausį Juozas Klakauskas Lietuvos nepriklausomybę gynė stovėdamas prie Aukščiausiosios­ ta­rybos rūmų. Kitiems gynėjams perdavė du savo medžioklinius šautuvus, nes kelis de­šimtmečius yra medžiotojas, lig šiol yra Vievio medžiotojų būrelio narys.

Laimingiausia diena – šiandien

Juozas ir Olimpija kartu jau 69 metus. Nepraleidau progos paklausti, kas padeda porai išlikti kartu taip ilgai. Pasak Juozo, norint sugyventi, moteris turi būti nuolankesnė. „Daugiausiai dėl moterų ir būna skyrybos. Žinoma, jei jau vyrai būna prasigėrę, tada aišku, kur bėda. Kai ėjau Pirmos komunijos, buvo toks kunigas Sakalauskas, jis mus prisaikdino iki 21 metų jokio alkoholio negerti. Aš išlaikiau šį pažadą gal iki 30 m. Išgerdavom kokio alaus, bet čerkos tai nebuvo. Ir dabar manęs netraukia prie degtinės. Jei būčiau degtinės mėgėjas, dirbdamas tiek metų finansų kontrolėje tikrai būčiau nusigėręs“, – svarsto Juozas.
Pašnekovas mano, kad ilgo gyvenimo paslaptis yra darbas, be darbo jis savo dienos neįsivaizduoja, metas gyvatvorę apkarpyti, dar planuoja ir pats namo stogą nudažyti. Kiekvieną sekmadienį Klakauskai keliauja į bažnyčią. „Jei esi lietuvis, turi būti ir katalikas“, – sako Juozas.
Paklausus, kokia jo gyvenimo diena buvo laimingiausia, Juozas nedvejodamas atsako: „Laimingiausia gyvenimo diena dabar. Tik gyvenk ir norėk. Nieko daugiau nereikia“. Išties šiandien Klakauskų laimei nieko netrūksta. Vaikams, anūkams, proanūkiams gyvenimas klostosi sėkmingai, darbo stažas 56 metai, pensijos pragyvenimui užtenka. Pašnekovas džiaugiasi gyvendamas laisvoje Lietuvoje ir valdžios nepeikia, nes geram gyvenimui visko apstu. „Tik kad sveikatos būtų“, – sako Juozas.