Norėjo studijuoti chemiją, bet tapo pradinių klasių mokytoja, arba Kaip suvalkietė nuo Marijampolės atsidūrė Elektrėnuose

Norėjo studijuoti chemiją, bet tapo pradinių klasių mokytoja, arba Kaip suvalkietė nuo Marijampolės atsidūrė Elektrėnuose

Pirmoji Elektrėnų mokytoja Ramutė Liepinienė

 

2025 metais Lietuvos elektrinė, dabar veikianti kaip „Ignitis gamyba“ AB, skaičiuoja savo 65 metų jubiliejų. Nuo tų pačių – 1960 – metų Elektrėnai skaičiuoja savo miesto įkūrimą, nes Elektrėnai statomi buvo kartu su elektrine.
1960 m. balandžio 18 d. buvo nutarta statyti 1200 MW projektinės galios Lietuvos VRE. Tu pačių metų liepos mėnesį būsimosios elektrinės vietoje iškasamas pirmas kubinis metras žemių. Iš karto pradėtas statyti ir būsimasis energetikų miestas Elektrėnai. 1960 m. gruodžio mėnesį pastatomas pirmasis gyvenamasis namas, o 1961 m. sausio mėnesį, tada dar buvusio Vievio rajono Liaudies švietimo skyriaus vedėjo Antano Stanelio įsakymu, Lietuvos VRE gyvenvietėje, pirmajame daugiabutyje, adresu Draugystės g.4, buvo atidaryta pradinė mokykla. Mokyklos vedėja paskirta Ramutė Liepinienė. Tuo metu gyventojai nežinojo, kad kuriasi mokykla, tad pirmajai mokytojai pačiai teko ieškoti mokinių, vaikščioti po bendrabučius (Draugystės g. 4 ir 6 namus) ir rinkti mokinukus. „Beldžiausi į kiekvienas duris ir klausiau, ar yra mokyklinio amžiaus vaikų. Radau. Pirmus metus mokėsi du Apanavičiukai, du Kučinskiukai, Jurgaitytė Irena…“, – prisimena R. Liepinienė.

 

Virginija Šimkūnienė

Kai tarėmės susitikti su neseniai 90-metį atšventusia Ramute Liepiniene, nekilo abejonių dėl mūsų pokalbio svarbos. Žinojome, kad ji – pirmoji Elektrėnų mokytoja – yra puikiai bendraujanti, turi gerą atmintį ir nesi­skundžia sveikata. Papasakoti prisiminimų, pasikalbėti mokytoja sutiko iš karto, tik susitikimo laiko ir dienos iš karto nepavyko susiderinti – norėta sekmadienį, bet moky­toja rytais eina į bažnyčią, o vėliau turėjo susitikimą su samarietėmis. Bet susitikimas įvyko, truko beveik tris valandas, kurių metu šeimininkės dėmesio pavydėdamas vis lojo Vakarų Škotijos veislės ­šuniukas Gučis.

Netikra gimimo diena pase ir vaikystė Paikių kaime
Ramutė Rudvalytė gimė spalio 10-ąją Paikių kaime, buvusio Vilkaviškio valsčiaus Gižų apylinkėje. Kaip sakė Ramutė, jų kaimą sudarė du ūkininkai, vienas buvo jos tėtis Jonas Rudvalis. Mama Konstancija Kalinauskaitė buvo kilusi iš ­gretimo valsčiaus, Keturvalakių bažnytkaimio. Šeima susilaukė trijų vaikų, Ramutė buvo jauniausia Rudvalių atžala. Už ją gerokai vyresni buvo pirmagimis brolis Vytautas ir ­sesuo Stasė.
Mokytoja sako, kad pase užrašyta netikra jos gimimo diena. Gimė ji 1934 m. spalio 10-ąją, o Metrikacijos skyriaus įrašus dariusi rusų tautybės moteris suklydo, nemokėdama lietuviškai, ir įrašė jos gimimo dieną spalio 25-ąją. Vėliau buvo bandoma tą klaidą ištaisyti, bet taip ir liko. „Tai ir devyniasdešimtmetį švenčiau du kartus – vieną kartą spalio viduryje su pačiais artimiausiais žmonėmis, o kitą, pagal pasą, pažymėjau spalio 25-ąją“, – sakė R. Liepinienė.
Pasakodama apie savo vaikystę, mokytoja sakė, kad jos tėtis buvo pasiturintis ūkininkas, šeima turėjo apie 70 hektarų žemės, augino gyvulius, paukščius, o sodybą sudarė net keli pastatai. „Aš esu charakteriu į tėtį: turiu užsispyrimo, noriu dėmesio, baliuose, kaip ir tėtis, mėgau dainuoti. Tėtis gi buvo ir dainininkas, ir šokėjas. Gaila, bet jis anksti susirgo džiova ir mirė, sulaukęs vos 39 metų“, – sakė moteris.
Ramutės vaikystė praėjo lankant Gižų pradinę mokyklą, ją jau buvo baigę 14 metų vyresnis brolis Vytautas ir 11 metų už Ramutę vyresnė sesuo Stasė. Mokslai Ramutei sekėsi gerai, Gižuose ji baigė keturias pradinės mokyklos klases.

Pusseserė pranešė blogą žinią
Atėjo tas laikas, kai Lietuvoje į Sibirą buvo pradėti tremti žmonės. Jono Rudvalio giminaitė dirbo valsčiuje, ji 1945 metais ir pranešė, kad Rudvalių šeima yra numatytų tremti asmenų sąrašuose. „Mama jau buvo našlė su trimis vaikais. Ji nepuolė į paniką, bet pradėjo rengtis blogiausiam. Būdavo, pasikinko arkliuką, į vežimaitį įsideda kelias pagalves, antklodę ir važiuoja į Marijampolę. Ten gyveno pažįstama šeima, vaistininkai. Mama susitarė, kad į jų daržinę dės savo atvežtus daiktus. Taip ji vežė visą vasarą – žieminius rūbus, pūkų patalus. Visiems sakydavo, kad važiuoja į turgų. Pažįstamos šeimos kiemas buvo didelis, namai – prie Šešupės. Mama pastatydavo padvadą ir niekam nematant iškraudavo atsivežtus daiktus“, – pasakojo pašnekovė.
Laimė, K. Rudvalienės su vaikais į Sibirą neištrėmė. Kas ten žino, kaip būtų buvę, bet po kurio laiko K. Rudvalienė nutarė palikti savo namus. Jos vyresni vaikai jau buvo išvykę į Kauną – sūnus dirbo, dar buvo nesukūręs šeimos, o dukra Stasė sėkmingai ištekėjo už turtingo ūkininko sūnaus, skulptoriaus Klemenso.
„Šei­mos sodyboje Paikių kaime buvome likę mes su mama. Dieną ­ateidavo stribai, naktį partizanai. Visi norėjo gauti pavalgyti, stribams reikėjo duoti ir išgerti. Mama kepdavo duoną partizanams, mezgė kojines. Vieną kartą buvo gerokai išsigandusi, nes numezgusi vilnones kojines jas buvo palikusi ant koklinio pečiuko prie krosnies. Mama man rodė ženklus, kad tas vyriškas kojines paslėpčiau, bet aš jos nesupratau. Laimei, stribai jų nepamatė – o būtų paklausę, kam mums vyriškos kojinės, kai namuose nėra nei vieno vyro“, – atsimena Ramutė.

Palikę užgyventą turtą išsikėlė į Kauną
Ramutė Rudvalytė gerai atsimena 1946 metų rugsėjo 1 dieną. Ji ­tuomet buvo priimta į penktą Kauno mergaičių mokyklą, o mama jai įteikė šventintą Švč. Mergelės Marijos paveikslėlį, kurį moteris išsaugojo iki šių dienų. Ramutė buvo gera mokinė, pavyzdingo elgesio. Klasės vadovės pasirašytame dokumente teigiama, kad Ramutė Rudvalytė pasižymi veiklumu, klasės reikalų supratimu ir kasmet yra keliama iš klasės į klasę. Ji ėjo klasės paseniū­nės pareigas ir buvo bendraklasių mylima bei gerbiama. Kaip supratome, tai jau buvo būsimos mokytojos profesijos užuomazgos.
Ramutė su mama Kaune apsigyveno pas sesę Stasę. Ši turėjo nedidelį butą, paskui jai su vyru pavyko apsikeisti į didesnį butą Žaliakalnyje, Žemaitės gatvėje. Sesers šeima gyveno antrame aukšte virš buto savininko dailininko, o Ramutė su mama įsikūrė namo palėpėje. „Džiaugėmės, kad stogą virš galvos turėjome“, – sakė Ramutė.

This slideshow requires JavaScript.

Rudvalių turtas Paikių kaime liko kaip buvęs. Liko žemė, pastatai, gyvuliai ir paukščiai. Ramutė prisimena, kad klėtis tėvelio buvo neseniai pastatyta, kvepėjo medžiu, tvartai buvo naujai dengti dochalkomis. Kaip vėliau jos su mama sužinojo, stogą kažkas nuplėšė, išsivežė. Gyvulius išsivedžiojo, kam reikėjo, kas norėjo. „Važiavom į kaimą po kelerių metų, kaimynai papasakojo, kad kilo sujudimas, kai pradėjo tvartuose baubti gyvuliai, pienas nebuvo į pieninę pristatomas, nes niekas karvių nemelžė. Bet mama niekada dėl nieko nesiskundė. Jai nerūpėjo ir pas pažįstamą šeimą likęs turtas“, – sakė Ramutė. Jos abi saugiai gyveno Kaune, netrukus mama per pažįstamą įsidarbino Dailės kombinate. K. Rud­valienė kartu su kitomis moterimis, vadovaujant dailininkei Anelei Mirinaitei, pagal valstybinį užsakymą rišo to laikmečio jubiliejui skirtą kilimą. Vėliau dirbo audėja, audė tautiniams drabužiams skirtus audinius.

Apie Kauno mergaičių mokyklą – puikiausi prisiminimai
Penktoji Kauno mergaičių vi­durinė mokykla buvo už Kauno senųjų kapinių. „Labai gera mokykla buvo, puikūs mokytojai“, – prisimena Ramutė. Pasak R. Liepinienės, jai ir jos draugėms lietuvių kalbą dėstė Staselė Matulionienė, kurios vyras buvo KPI profesorius, labai garsus matematikas Jonas Matulionis. Prie KPI buvusio Automatikos fakulteto stovi Perkūno statula, tai ją studentai praminė Matulioniu. Rusų kalbą dėstė mokytoja Gabrėnienė, ji buvo labai gera, motiniškai miela ir švelni, mokinėms duodavo daug patari­mų, išklausydavo“, – pasakojo R. Liepinienė. Paklausta apie savo klasiokes, senjorė sakė, kad klasėje bu­vo 27 mokinės, su ja vienoje klasėje mokėsi Judita Vaičiūnaitė, tapusi žinoma poete. Dar vieną klasiokę Ramutė įsiminė gerai – tai Emilija Bagdonaitė, kurios tėvai buvo labai išprusę ir nuovokūs, jie savo dukrą anglų kalbos mokė jau nuo darželio, gal nujausdami, kad ši kalba ateityje bus labai svarbi ir reikalinga.
Ramutė Rudvalytė penktoje Kauno mergaičių vidurinėje mokykloje mokėsi iki ją pabaigė. Jos lietuvių, rusų ir anglų kalbų ži­nios atestate buvo įvertintos ketvertais, kitų dalykų žiniomis mergina dar labiau didžiavosi, nes turėjo penketukus (penkiabalėje tuometinėje švietimo vertinimo sistemoje).
Ge­rai baigusi vidurinę Ramutė nu­tarė stoti studijuoti chemijos Kau­no politechnikos institute. „Nei aš mėgau, nei gerai mokėjau tą chemi­ją, tiesiog mama patarė. Tada konkursas buvo 12 pretendentų į vieną vietą. Tad gavusi du ketvertus, į norimą specialybę nepatekau. Nuliūdau, bet kaip tyčia sutikau buvusią klasės auklėtoją Juliją Dalienę. Ji nustebo, kad aš neįstojau ir man davė patarimą sakydama: tu labai moki bendrauti su vaikais, gali būti gera mokytoja. Stok į dvimetę mokytojų pedagoginę mokyklą prie Mokytojų seminarijos. Taip ir padariau, po dvejų metų tapau pradinių klasių mokytoja“, – prisimena savo moky­tojos kelio pradžią R. Liepinienė.

Elektrėnuose atsidūrė dėl vyro Antano specialybės
Tapusi pradinių klasių mokytoja R. Liepinienė įsidarbino Interna­ti­nėje vaikų su negalia mokykloje-internate. Ji ten buvo įdarbinta auklėtoja, kuri su vaikais leisdavo popamokinį laiką: ruošdavo namų darbus, skaitydavo pasakas, piešdavo, megzdavo (buvo išmokusi megzti ir nerti vąšeliu dar būdama 3–4 klasėje), eidavo su vaikais į ekskursijas, kita. „Labai norėjau likti Kaune, tad sutikau dirbti internate. O šiaip tuo metu mokytojų kaimuose trūko, galėjau rasti darbą bet kur. Mano pusbrolis mokytojavo kaime prie Vilkijos, tai sakė neskubėti rinktis darbo kaime. Kita priežastis buvo vyras Antanas ir jo darbas: mano sutuoktinis buvo energetikas, dirbo Kaune, projektavo naujas elektros linijas Suvalkijos kaimuo­se. Jis išvykdavo kelioms dienoms, pėsčiomis vaikščiojo po kaimus, likdavo nakvoti pas žmones. Niekas tuomet nedavė nei automobilio, nei nakvyne pasirūpindavo“, – sakė R. Liepinienė.
Su vyru Antanu Ramutė susipa­žino per pusseserės Irenos ir Kazi­miero Degučių vestuves, 1957 metų gruodžio 31-ąją. Ramutė buvo pa­kviesta į pamerges. Pamergių buvo, bet jauniesiems į pulką trūko pabro­lių. Tuomet Kazimieras pakvietė keturis studentus iš Energetikos fakulteto, vienas jų buvo Antanas. Taip mergina susipažino su būsimu vyru Antanu Liepiniu. Nors jo tėvai gryni lietuviai, kilę nuo Rokiškio, bet proseneliai iš tėvo pusės buvo latviai, tad ir pavardės kilmė latviška.
Netikėta pažintis vestuvėse išaugo į rimtus jausmus – praėjus nepilniems metams Ramutė su Antanu jau buvo Metrikacijos skyriuje, „susirašė“. O santuokos įžadus, šliūbą, priėmė tų pačių metų lapkričio viduryje.
„Mano vyras buvo ramus, uždaras, darbštus, rūpestingas ir geras žmogus. 1960 metais susilaukėme dukros Vilijos (pas dukrą šiuo metu Kaune gyvena R. Liepinienė – autorės pastaba). Tik tuomet, kai gimdžiau, ir po gimdymo buvau atostogose. Netrukus grįžau į internatą, o Viliją prižiūrėjo mano mama“, – pasakojo R. Liepinienė.
Jai patiko dirbti internate. Pasak pašnekovės, buvo įvairių vaikų, tarp jų ir tremtinių vaikų, parvežtų iš Sibiro, iš tremties. O su stipria negalia buvo mažai – tai kuris šlubavo, tai trumpesne kojele, kita. Vaikai noriai mokėsi rankdarbių, darė atvirutes, ­kar­pė karpinius. Taip internate R. Liepinienė dirbo ketverius metus.
Jos vyras Antanas turėjo draugų iš savo fakulteto ir kurso. „Kartą sutiko grupioką, kuris pakvietė į elektrinės statybas, nes ten jau reikėjo energetikos specialistų. 1960 metų pabaigoje–1961 metų pradžioje gyvenvietė dar buvo tik kuriama, buvo pastatyti pirmieji du daugiabučiai namai. Mes tuomet Kaune nuomojomės mažą butą Braškių gatvėje. Antaną suviliojo darbas ir tai, kad mums buvo pasiūlytas butas Draugystės gatvės 4 name. Gavome 3 kambarių butą, persikėlėme 1961 metų sausio pabaigoje.­ Vienas iš kambarių buvo skirtas mano mamai, mūsų šeima naudojosi kitais dviem“, – prisimena atvykimą į Elektrėnus R. Liepinienė.

Pirmoji pirmos Elektrėnų mokyklos mokytoja
1960 metais Obenių ir Anykštų kaimų apy­linkėse prasidėjo galingos elektrinės statybos, buvo reikalingi įvairūs specialistai ir darbininkai, kurie atvykdavo iš įvairių Sovietų Sąjungos kraštų. Statybininkams gyventi buvo pastatyta laikinoji elektrinės statybos gyvenvietė.
1960 m. rudenį pradėjo statyti nuolatinę ­gyvenvietę. Pirmiausia buvo pastatyti du gyvenamieji namai – Draugystės gatvėje, 4 ir 6.
Kai Liepiniai atsikraustė į elektrinės statybų gyvenvietę, čia buvo tie keli namai. Priešais jų daugiabutį vyko statybos – buvo statomi kultūros namai. „Girdėjome vėliau ir muziką, ir dainas, nes buvo visai netoli mūsų namų“, – sakė mokytoja. Ji tapo pirmąja mokytoja mokykloje, kuri bu­vo įrengta to paties daugiabučio vi­durinėje laiptinėje. Ten 4 butai buvo atiduoti darželiui ir 4 butai – mokyk­lai. „Mano pirmieji mokiniai pra­džioje buvo vos keli vaikai. Prisimenu, mokykloje buvo viena pirmokė, du trečiokai ir du ketvirtokai. Tais laikais visose mažose mokyklose viena mokytoja dirbo su visų pradinių klasių mokiniais vienu metu. Vėliau jų daugėjo, mokslo metus baigė 10 mokinukų. Aš mokiau lietuvių vaikus, o nuo vasario mėnesio pradėjusi dirbti Elena Tušienė – rusų tautybės vaikus, nes gyvenvietėje buvo nemažai rusų. Taip Draugystės gatvėje veikusi mokykla gyvavo trejus metus. Buvo pastatytas Buitinis kombinatas, ten įsikūrė mokykla. Tada buvo įvesta dalykinė sistema. Tose pačiose klasėse iš ryto mokėsi pradinukai, o po pietų – vyresnieji moks­leiviai. Aš labai ruošdavausi pamokoms, pati gamindavau vaizdinę ir dalomąją medžiagą. Gabesniems vaikams, kurie atlikdavo užduo­tis­ greičiau, duodavau papildomų užduočių, kad dirbtų, netrukdytų kitiems“, – prisimena savo darbo spe­cifiką R. Liepinienė. Pirmoji vidurinė buvo pastatyta 1963 metais, joje buvo lietuviškos ir rusiškos klasės. Buvo daug klasių: A – lietuvių, B – rusų, C – lietuvių ir taip toliau. 1975 metais Elektrėnuose pastačius kitą mokyklą (dabartinę „Ąžuolyno“), naujoji mokykla pavadinta Elektrėnų I-ąja vidurine, ku­rioje buvo tik lietuviškos klasės, o senoji – Elektrėnų II-ąja vidurine, tai buvo rusų mokykla. Taip buvo atskirti lietuvių ir rusų tautybių mokiniai.
„Mokinių skaičius didėjo, nes plėtėsi miestas, daugėjo žmonių ir vaikų. Man rodos, kad aš visą laiką dirbau toje pat mokykloje, tik jos pavadinimai keitėsi“, – prisiminimais dalijosi mokytoja, vartydama kruopščiai sutvarkytus albumus, rodydama savo šeimos ir kitas nuotraukas.
Elektrėnuose Liepinių šeima susilaukė dviejų sūnų: Virgilijus gimė 1963 metais, Egidijus – 1971 metais. Savo atžalų R. Liepinienė pati nemokė, palydėdavo rugsėjį pas kitus mokytojus.
Virgilijus tapo veterinarijos specialistu, gyvena Klaipėdos rajone. Jaunėlis Egidijus pasekė tėčio pėdomis – jis energetikas, šiuo metu gyvena Junginėse Amerikos Valstijose. Mokytoja Ramutė Liepinienė, į pensiją išėjusi 1989 metais, metus buvo JAV pas sūnų, prižiūrėjo jo dukrytes, nes šeimai buvo brangu samdyti aukles ar leisti dvi mergytes į darželį.
Į užtarnautą poilsį išėjusi su beveik 42 metų pedagoginio darbo stažu, R. Liepinienė manė, kad į mokyklą daugiau negrįš. Taip atsitiko, kad dėl mokytojų trūkumo ją pakvietė dirbti darbų mokytoja ir 1993–1996 metais senjorė vėl dirbo vidurinėje mokykloje. Patyrusiai mokytojai dar buvo pasiūlyta vedėjos vieta katalikiškoje mokykloje, ten ji darbavosi nuo 1997 iki 2000 metų, vėliau metams išvyko į Ameriką pas sūnų Egidijų. Išvykdama svetur paliko vyrą toliau darbuotis.
„Vėliau abu buvome nuvykę į Ameriką, kur apsigyveno ir savo gyvenimą kūrė mūsų jaunėlio šeima. Vyrui ėmė blogėti sveikata – sušlubavo širdis, paskui atsirado onkologinė liga, jis mirė 2011 metais. Jau kurį laiką mes gyvenome erdvesniame, keturių kambarių bute Šviesos gatvėje. Kai Anapilin iškeliavo mama, numirė vyras, didžiuliame bute likau viena. Su vyru gražiai sugyvenom, labai liūdėjau jo netekusi“, – sakė senjorė. Ji nutarė persikelti pas dukrą Viliją, kuri, nesukūrusi šeimos, gyveno Kaune.
R. Liepinienė pardavė butą, garažą, sodą ir jau kuris laikas gyvena jai ­gerai pažįstamame mieste.
„Čia turiu nemažai veiklos. Nuo 2016 metų priklausau Kauno samariečių draugijai. Ten yra kelios grupės, susirenka daug įvairaus amžiaus moterų. Aš gaminu atvirukus, neriu vąšeliu tautinę simboliką, gaminu kitus smulkius rankdarbius. Samarietės renkasi dažnai, padedame ligoniams, vienišiems žmo­nėms, ieškome medicininės įran­gos, o susibūrę sveikiname viena kitą, bendraujame, kartu keliaujame.
Prisimenu savo profesinį kelią, juo esu patenkinta. Nebuvau kažkuo apdovanota, nes mano tėvų praeitis buvo tam netinkama, anksčiau aš buvau laikoma buožės dukra. Žinau, kad kartą buvau numatyta Garbės mokytojo vardo suteikimui, bet kažkas paskundė, buvau išbraukta iš sąrašų. Tačiau turiu daugybę mokinių, kurie manęs nepamiršta – skambina, aplanko“, – sako moky­toja, rodydama Jūratės Paulionytės knygą apie origamį, dedikuotą pirmajai mokytojai. Kitas garsus jos mokinys – šokėjas Donatas Vėželis.
„Mano vaikai nepasirinko mokytojo kelio, bet viliuosi, gal pedagoge taps nors viena iš keturių mano anūkių. O jei ne – ne bėda, svarbu, visi mano artimiausi žmonės sveiki, išsilavinę, radę savo vietą po saule“, – atsisveikindama sakė R. Liepinienė.

Autorės ir R. Liepinienės asmeninio albumo nuotr.

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos Pulsas

Keliai aukštumų link