Semeliškių miestelyje yra dvi kapavietės, kuriose ilsisi Didžiosios Kovos apygardos kovotojai, žuvę šiose apylinkėse. Prie vidurinės mokyklos yra jau beveik sugriuvęs pastatas (Trakų g. 83), kuriame nuo 1944 m. buvo Semeliškių valsčiaus NKVD – MGB poskyris (areštinė). To pastato rūsyje buvo kalinami suimtieji, kuriuos po tardymo išveždavo į Trakų kalėjimą. Semeliškių vidurinės mokyklos sode, už malkinės, į Strėvos pusę, yra užkasti Semeliškių valsčiaus partizanai, kurie prieš tai buvo išniekinti Semeliškių turgaus aikštėje. Tai Butrimavičius Petras; Česonis Pranas, Bondaro būrio partizanas; Daugsevičius Bronius, Don Kichoto būrio partizanas (giminės palaikus išsikasė ir perlaidojo kapinėse); Karanda Aleksandras, Bondaro būrio partizanas (perlaidotas Semeliškių kapinėse); Ščerbavičius Romas. Šioje vietoje užkasti ir trijų žuvusių jaunuolių, kurie slapstėsi nuo mobilizacijos, palaikai. Juos stribai nukankino malkinėje ir bibliotekos namelyje.
Silvija BIELSKIENĖ
Kita vieta, vadinama „magazinu“. Seniau ten buvo sandėlis, kuriame gyventojai laikė grūdus. Kai sandėliai sunyko, likusiose duobėse vietos gyventojai laikydavo bulves. 1944-1945 m. tuščiose duobėse buvo užkasti 25 nukankinti Semeliškių valsčiaus partizanai bei genocido aukos, kurios buvo išniekintos miestelio turgaus aikštėje. Tai: Apanavičius Pranas, slapyvardis Dobilas; Augustinavičius Adomas, slapyvardis Lordas; Bartosevičius Pranas, slapyvardis Ąžuolas (perlaidotas Semeliškių kapinėse); Bliujus Dominas, slapyvardis Meškėnas; Bliujus Jonas, Don Kichoto būrio partizanas; Bliujus Motiejus, Don Kichoto būrio partizanas; Česonis Motiejus, slapyvardis Perkūnas; Dauksevičius Bronius, slapyvardis Meška (giminės palaikus slapta išsikasė ir perlaidojo); Kananavičius Aleksas, Bondaro būrio partizanas; Kieras Mykolas, vietinio partizanų būrio vadas; Sindaravičius Pranas, slapyvardis Pavasaris; Stankevičius Stepas, slapyvardis Šermukšnis; Stosiūnas Česlovas, slapyv. Klajūnas (Marytė Stosiūnienė palaikus išsikasė ir perlaidojo Semeliškių kapinėse). „Magazino“ vietoje užkasti ir pokario genocido aukų palaikai: žydas Alpertas, dvi žydukės ir du rusų belaisviai; Lukavičius, Karalevičius Vladas, Linkevičius Jonas, Nasutavičius Ignas, Nenartavičius Vladas, Puchalskas, Sabonis Juozas, Strašunskas Romualdas, dvi aukos nežinomos.
Sovietmečiu žuvusiųjų užkasimo vietą kolūkio vadovai greideriu ir akėčiomis sulygino, per ją nutiesė kelią, padengė asfaltu ir pavadino Šilo gatve. Pastatė elektros stulpus ir nutiesė laidus. Buvo nutarta leisti semeliškiečiams toje vietoje statyti namus su ūkiniais pastatais. Tačiau nei vienas toje vietoje namų nesistatė… Atgimimo laikotarpiu nutarta įamžinti žuvusiųjų vietą. Girininkas Antanas Speičys paskyrė du ąžuolus, eigulys Bronius Dulkė su vairuotoju Zigmu Karanda juos atvežė, o Pranas Dulkė, Ignas Karanda ir Jonas Arlauskas per kelias dienas padarė kryžius. 1990 m. birželio 6 d. Z. Karanda, A. Amšiejus, A, Pauliukevičius, I. Karanda ir J. Arlauskas pastatė juos žuvusiųjų užkasimo vietose. „Magazino“ vietoje prie pastatyto kryžiaus pritvirtinta lentelė su užrašu „1944-45 m. žuvusiems partizanams už Lietuvos laisvę“. Kryžius pašventino kun. Romualdas Šalčiūnas.
Atsitiktinumo dėka sutikau Oną Seliutienę iš Žuvyčių kaimo, gimusią 1930 metais, žuvusiųjų partizanų Česonių Prano ir Motiejaus dukterėčią. Ji mielai dalijosi tų dienų prisiminimais, liudijo, kad žuvusiųjų giminės kryžių pastatymui aukojo po 20 rublių…
Žuvusiųjų atminimas te neišblėsta iš mūsų atminties. Aukų giminės po truputį iškeliauja Anapilin, tad mes, gyvieji, nepamirškime atsivesti vaikų prie kryžių, liudykime jiems partizanų istoriją, uždekime žvakučių, pasodinkime gėlių, pasimelskime.
Straipsniui naudota istoriko Antano Lesio surinkta medžiaga.