Gegužės 22 d., po šv. Mišių, rinkomės prie kanauninko, ilgamečio Semeliškių parapijos klebono Juozapo Bučio amžino poilsio vietos Semeliškių bažnyčios šventoriuje. Kaip tik tą dieną prieš 105 metus, 1906 m. gegužės 22 d., J. Bučys buvo įšventintas kunigu, o prieš 65 metus, 1946 m. gegužės 30 d., kunigas mirė. Šias datas ir paminėjome prie kunigo kapo.
Semeliškių parapijos tikintiesiems kun. J. Bučys ypatingai svarbus: jis čia klebonavo net 11 metų (1935-1946 m.). Didžiulę kun. J. Bučio gyvenimo studiją mums paliko kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas, Kernavėje 1976 m. gruodžio 15 d. parašęs jo gyvenimo istoriją: „Pagaliau 1935 m. jį paskyrė didžion, garsion ir garbingon Semeliškių parapijon, kur bažnyčioje yra stebuklingas šv. Roko paveikslas ir kur kasmet švenčiami visoje apylinkėje labai populiarūs šv. Roko atlaidai. Čia, Semeliškėse, būdamas kun. J. Bučys ypač garsėjo Katalikų Akcijos darbais. Čia jam padėdavo jo šaunus vikaras kun. Alfonsas Petraitis. Čia, Semeliškėse, kun. Bučys tuojau statė modernišką parapijos Katalikų Akcijos salę (dabartiniai bendruomenės „Strėva“ namai, aut. pastaba), kūrė parapijinę biblioteką, skaityklą, saviveiklos klubą, rinko artistus, rengė vaidinimus – vystė plačią visuomeninę veiklą. Čia pats pirmasis mūsų vyskupijoje kun. J. Bučys savo bažnyčioje ir šventoriuje įmontavo garsiakalbius ir garsino pamaldas bei pamokslus ir Dievo Namuose, ir šventoriuje, ir plačiau per visą aplinką. Šitai buvo tų laikų didi naujiena ir įžymybė. Šitai buvo jau pažangumas bažnyčios darbe ir pastoracijos veikloje. Šitai buvo čia religinis aktyvėjimas ir katalikybės autoritetas. Šitai buvo jau nauji laikai ir pačiose Semeliškėse, ir Kaišiadorių vyskupijoje, ir visoje Lietuvoje. Bet kasdieninis darbas vis sekė ir sekė paskui ištikimą darbininką – kun. J. Bučį. Tai čia, Semeliškėse, jis pastatė ir naują kleboniją, ir sutvarkė visus parapijinius trobesius, urbanizavo bažnyčios aplinką – ir miestelio aikštėje įrengė labai dailų, pilną tautodailės Kryžių-Paminklą. Gražu tada buvo kun. Juozapo Bučio Semeliškėse! Taip šito žmogaus ir visas gyvenimas ėjo tik darbe ir grožio bei gėrio kūryboje“.
Prieš jam atvykstant pamaldos Semeliškių bažnyčioje vyko dviem kalbomis – lietuviškai ir lenkiškai. Kun. J. Bučys ypatingai puoselėjo lietuvybę. Pamokslus sakė tik lietuvių kalba. Kunigas J. Bučys buvo nenuilstantis darbininkas, nesudėjęs rankų nė minutei. Semeliškėse jis pastatė naują kleboniją, vikariatą, špitolę, kuri išlikusi iki šių dienų, joje gyveno varpininkas ir vargonininkas. Parapijos salėje veikė siuvimo, audimo, mezgimo kursai, 1939-1940 m. veikė vaikų darželis. Kunigas sugebėjo patraukti jaunimą, turėjo gražų tenoro balsą, gabus ir supratingas buvo muzikoje. Dar tarnaudamas kariuomenėje, 1895-1900 m., pateko į dūdų orkestrą, išmoko natas, grojo rikiuotėje, šventėse, caro Mikalojaus II karūnacijos iškilmėse. Gerai skaitė visų veikalų natas, pats komponuodavo, grojo įvairiais muzikos instrumentais – kornetu, smuiku, fleita, armonika, ypač gerai grojo pianinu. Jis buvo ir mėgėjas rašytojas, parašęs keturias knygeles: „Šv. Barbora“, „Gintarai“, „Kūčios“, „Amžina Pasaka“. Buvo mėgėjas žurnalistas, rašydavo straipsnius į „Viltį“, „Vilniaus Aušrą“, „Lietuvos aidą“.
Mirė kun. Juozapas Bučys staiga, visiškai nesirgęs, be jokios ligos, be skausmo – nuo širdies smūgio. Mirė būdamas 72 metų amžiaus, kunigavęs 40 metų. Palaidotas Semeliškių bažnyčios šventoriuje, kur vėliau pastatytas antkapinis paminklas.