Namai, kuriuose žmonės mokosi gyventi

Namai, kuriuose žmonės mokosi gyventi

IMG_8380dfgfdggjjyggj

Dar tada, kai Lietuva nebuvo Europos Sąjungos narė, apklausose lietuviai dažnai atsakydavo, jog į ES nori todėl, kad tiki geresne ateitimi. Šių lūkesčių išsipildymą gerokai paspartina ES fondų lėšos.

Pasidairę po Elektrėnų savivaldybę jau rasime gražių pavyzdžių, kaip įsisavinamos ES fondų lėšos paverčia mūsų gyvenimą kokybiškesniu: įvykdyti 4 projektai, kurių preliminari vertė siekia virš šešių mln. litų, o jau pasirašytos paramos sutartys projektams, kurių preliminari vertė virš 18 mln. Tarp jų – viešosios infrastruktūros gerinimas, ugdymo įstaigų pastatų renovacija.
ES kviečia kurti Lietuvos ateitį kartu – Elektrėnai atsiliepia. Apie tai, kaip savivaldybėje įsisavinamos Europos Sąjungos lėšos, skaitytojus informuosime  nuolat. O Jūsų žinias patikrinsime viktorinose, kurių nugalėtojus gausiai apdovanosime.

Gražina Radzvilavičiūtė

Prieš dvejus metus Pakalniškėse, Vievio seniūnijoje, duris atvėrė Socialinės adaptacijos ir resocializacijos centras. Tai namai, kuriuose žmonės mokosi gyventi.
Paramos šio centro patalpoms įkurti sutartis pasirašyta prieš ketverius metus. Pagal projektą „Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra“ Europos Sąjunga patalpų renovacijai skyrė per vieną milijoną litų. Daugiau nei 800 kv. m nenaudojamų buvusios Pakalniškių mokyklos patalpų renovacija truko dvejus metus. Projekto „Socialinės adaptacijos ir resocializacijos centras“ tikslas – žmonių be gyvenamosios vietos, grįžusių iš įkalinimo įstaigų adaptacija, mokymas, grąžinimas į visuomenę ir darbo rinką.
Visa tai – tik skaičiai ir skambūs žodžiai, iš kurių įspūdžio apie šio projekto įgyvendinimo naudą ne tik tiems, kam projektas skirtas, bet ir visiems Pakalniškių gyventojams, susidaryti tiesiog neįmanoma. Juk, kaip sakė metiniame pranešime LR prezidentė Dalia Grybauskaitė, svarbiausia – žmogus.

Vienu šūviu – du zuikiai

Dabar pravažiuojant pro Pakalniškes atnaujinto dviaukščio pastato nepastebėti neįmanoma. Tačiau kodėl socialinių paslaugų centras vietą rado būtent šiame kaime?
Buvusioje Pakalniškių mokykloje buvo daug apleistų patalpų, būtinai reikėjo kapitalinio remonto: kiauri langai, apsilupinėjusios lubos, pasenusi apdaila… Taigi savivaldybės vadovai nusprendė, jog gali vienu šūviu nušauti du zuikius: įkurti resocializacijos centrą ir renovuoti didelį pastatą, po kurio stogu sutilptų ir priešmokyklinės klasės, ir mokykla, ir biblioteka, ir medicinos punktas.
Kaip per centro atidarymą prieš dvejus metus kalbėjo projekto inciatorė ir vykdytoja Elektrėnų savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Violeta Arcabienė, projektas gimė vos per vieną parą. Kuriant šį projektą teko pasidarbuoti ir Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vyr. specialistei Audrei Rikterienei. Idėja apie tokį centrą kilo gavus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešimą apie neįsisavinamus ES fondų pinigus.
V. Arcabienė sakė, jog Elektrėnų savivaldybėje tuo metu buvo tik senelių ir vaikų globos namai. O iš įkalinimo įstaigų grįžusiems asmenims, motinoms su mažais vaikais ar šiaip gyvenamosios vietos neturintiems žmonėms apsigyventi tiesiog nebuvo kur.

Gražiai sugyvena

Snausti, įsisavinant ES lėšas šiame projekte, nebuvo kada. Gal todėl iš pradžių resocializacijos centro pakalniškiečiai prisibijojo. Tik į centrą atvykus pirmiesiems gyventojams pakalniškiečiai įsitikino, jog bijoti nėra ko. Atvirkščiai – po vienu stogu įsikūrusios įstaigos ne tik gražiai sugyvena, bet ir yra vienos kitoms naudingos.
Iki renovacijos Pakalniškių biblioteka veikė pirmajame pastato aukšte, o dabar persikėlė į antrąjį – šalia pradinės mokyklos ir priešmokyklinių klasių. Bibliotekininkės Jadvygos Bušinskienės teigimu, senos patalpos gal ir nebuvo mažesnės, tačiau dabar ploto neriboja atskirtas vedėjos kambarys ir sanitariniai mazgai.
Resocializacijos centro gyventojai ateina į biblioteką pasklaidyti spaudos ir panaršyti internete. O, pasak J. Bušinskienės, Pakalniškių jaunimui jau reikia rašytis į eilę prie kompiuterių.
Pradinę mokyklą nuo bibliotekos skiria tik siena. Tai, kad šios dvi įstaigos šalia, anot jau du dešimtmečius Pakalniškėse besidarbuojančios mokytojos Astos Špekauskienės, – didelis privalumas. Juk galima rengti bendrus renginius, paminėti rašytojų metines, rasti pamokoms reikalingos informacijos.
Pasak priešmokyklinės grupės pedagogės Rasuolės Postnovienės, naujose patalpose jie tiesiog karaliauja, mat dabar vaikučiai turi žymiai daugiau vietos. Į šią grupę, kurioje vaikai ugdomi, išmoksta skaityti, gali ateiti ir resocializacijos centro gyventojų atžalos.
Visi vienbalsiai tvirtina: suremontuotame, atnaujintame pastate kur kas jaukiau, šilčiau ir šviesiau.

Padeda sugrįžti į gyvenimą

2008 m. liepą, kai centras atvėrė duris, jame  tebuvo viena gyventoja. Tąsyk ji padėjo sodinti ąžuoliuką, o šventės vedėjai linkėjo ir pačiai jai būti tvirtai, kaip ąžuolas.
Dabar, prabėgus dvejiems metams, gyventojų yra penkiolika. Centre, lyg svetinguose namuose, prieglobstį randa neturintys kur gyventi buvę vaikų globos namų auklėtiniai, grįžę iš laivės atėmimo vietų, skriaudžiami savo šeimose žmonės, motinos su mažais vaikais… Daugeliui iš jų reikia ne tik stogo virš galvos, bet ir psichologinės, teisinės pagalbos. Juk kai gyvenime nepasiseka, ne taip jau lengva išspręsti gležnus pečius užgulusias bėdas: reikia ir teisinių žinių, mokėti elgtis su pinigais, išmokti užsidirbti ir planuoti savo gyvenimą.
Toks centras, kuriame su žmonėmis aktyviai dirbama, jais rūpinasi, dalinamasi patirtimi, yra geriausia nusikalstamumo ir priklausomybės ligų prevencija. Benamių, grįžusių iš įkalinimo įstaigų žmonių ignoravimas ar net atviras vengimas tik paskatina nusikalsti, nesistengti pasitaisyti. O laiku padėjus ant bedugnės krašto stovintiems žmonėms laimi visi: vieni laimi gražų gyvenimą, kiti – darbuotoją, draugą, visuomenės narį, pilietį.
Šiuo metu žmonės gyvena penkiuose kambariuose, o vienas tebėra laisvas. Yra bendra virtuvė, kurioje laikinieji gyventojai gamina maistą. Visi baldai ir kiti būtiniausi reikmenys – labdara, gauta iš įvairių užsienio šalių organizacijų. Su jomis aktyviai bendradarbiauja Socialinės adaptacijos ir resocializacijos centro direktorė Edita Kizlienė.

Kaip viena šeima

Pakalniškių socialinės adaptacijos ir resocializacijos centro darbuotojos pažįsta savo gyventojus ir puikiai žino, ką jiems yra tekę patirti. Gal todėl jos negaili jėgų ir vis stengiasi sugalvoti būdų, kaip padėti žmonėms grįžti į visuomenę.
Kaime apstu visokių darbų – kam malkas reikia skaldyti, kam daržą nuravėti. Čia į talką gali ateiti laikinieji Pakalniškių gyventojai. Centras suteikia jiems stogą virš galvos, tačiau maistu jie privalo pasirūpinti patys. Todėl šįmet buvusios mokyklos kieme atsirado nedidelis daržas: kelios lysvės salotų, ridikėlių, braškių. O centro gyventojus užklupus ligoms, darbuotojos jiems vaistus atneša iš namų.
Pasak centro direktorės E. Kizlienės, darželį greitai sups Pakalniškių bendruomenės sporto aikštynas. Su bendruomene centras dalijasi ir erdvią salę: kartu jie švenčia šv. Kalėdas, Naujuosius metus, Užgavėnes…
Atnaujintame pastate vietą rado ir vaikų dienos centras. Čia laisvalaikį ateina praleisti Pakalniškių vaikai, o socialiai remiami ir papietauja.
Labdara – tai ne tik resocializacijos centro kambarių baldai, buitinė technika, vaikų kraitelis. Labai daug džiaugsmo įvairios užsienio šalių labdaros organizacijos suteikė pakalniškiečių vaikams ir jų tėveliams: danai jiems padovanojo net kelias dešimtis dviračių ir kompiuterių, suomiai – mobilų krepšinio stovą ir kamuolių, o skalbimo priemonių lieka ir kaimo gyventojams. Taigi dabar viso kaimo vaikai nesuka galvos, kaip leisti vasaros dienas: atėję į centrą jie gali ir pažaisti kompiuteriu, ir pasivažinėti dviračiais ar pažaisti krepšinį.  
Pakalniškėse įkurtas centras – tarsi cementas, surišantis kaimo bendruomenę. Tikėtina, kad nerasime pakalniškiečio, kuris nebūtų gavęs naudos iš buvusios mokyklos pastato renovacijos: pakalniškiečių vaikai eina į jaukesnę ir erdvesnę pradinę mokyklą ar priešmokyklinę klasę, laiką leidžia šiltesnėje bibliotekoje, dūksta supynėse. Pakalniškių bendruomenė turi salę, kurioje gali susieiti, pasibūti, švęsti, o centro gyventojai, dažnai skriaudžiami likimo vėl gali džiaugtis gyvenimu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų