Muziejus ruošiasi atgimimui

Muziejus ruošiasi atgimimui

Ineta BRICAITĖ

Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus, įsikūręs „Ąžuolyno“ mokykloje, ne visada yra praeivių pastebimas ir aplankomas. Netgi „Poezijos pavasariai“ jau keletą metų vyksta ne literatūros ir meno muziejaus kiemelyje ir nesukviečia čia elektrėniškių poezijos paklausyti. Tačiau muziejaus direktorė Jurgita Chmieliauskienė sako, kad tuštoka čia tik vasarą, o kitu metu veiklos netrūksta. Ji tikisi, kad iki kito „Poezijos pavasario“ kiemelis atgims, o į muziejų plūstels daugiau elektrėniškių.

Nerimauja dėl bareljefų

Kai buvo pastatyta „Ąžuolyno“ mokykla (tada dar Elektrėnų 1-oji vidurinė mokykla), muziejus kurti buvo pradėtas nuo literatūros kiemelio. Čia švęstas pirmasis Elektrėnų „Poezijos pavasaris“, kiemelis puošėsi pasakos „Eglė žalčių karalienė“ kompozicija: fontanu su skulptūra, vaizduojančia žaltį Žilviną, egle, ąžuolu, uosiu, beržu ir drebule aplink. Sienas vis papuošdavo nauji rašytojų bareljefai. „Literatūrinis kiemas – muziejaus pradžia, tarsi pirmasis jo skyrius, svarbiausios literatūrinės šventės vieta ir tradicijos tąsa“, – rašo muziejaus įkūrėjas Vytautas Mizeras muziejaus įkūrimo trisdešimtmečiui skirtoje knygoje „Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus 1976-2006“.

Bėgant metams, kieme užaugo žaliaskarė, į saulę vis stiebėsi kiti medžiai. Tačiau praėjusią vasarą per audrą eglė nulūžo ir užvirto ant fontano, kurio viduryje jau keletą dešimtmečių puikavosi žalčio skulptūra. Besibaiminant, kad kokį kartą nulūš ir svyruonėlis uosis ar kiti medžiai bei patį mokyklos pastatą apgadins, nupjauti visi likę medžiai. Dabar čia liko žiojėti tik kelmai, styro nulūžusi žalčio skulptūros dalis, fontanas neraibuliuoja saulėje – liko tik išdžiūvęs pilkas betonas, nukabintas ir muziejaus pasididžiavimas – rašytojų bareljefai. Jie puošė kiemelio sienas iki mokyklos renovacijos. Pasak muziejaus direktorės, bareljefai nukabinti, nes reikėjo apšiltinti sienas, ant kurių jie kabėjo. Norint, kad bareljefai vėl atsirastų savo vietose, reikia meno kūrinių tvirtinimo konstrukcijų, todėl dalis rašytojų portretų iškeliavo pas skulptorių Česlovą Pečiuką.

Poezijos 2011 pavasaris 9133 V.SuslaviciusBus taip, kaip buvo

O gamino juos Sofijos ir Konstantino Čiurlionių anūkė, skulptorė Dalia Paliukaitienė ir jos mokiniai. Minėta žalčio skulptūra yra kurta D. Paliukaitienės vyro Reginaldo Paliukaičio. Č. Pečiukas, kuris šiuo metu gamina tvirtinimus, yra D. Paliukaitienės mokinys. Jis gamino naujausius portretus.

Po naują bareljefą muziejuje atsirasdavo bene kasmet – vis kurio nors rašytojo jubiliejaus proga. Taip pat yra du bareljefai, skirti ne kūrėjams: vienas – kiemelio atidarymui 1977 m., kitas – Vilniaus universiteto 400 jubiliejui. Kiti 20 bareljefų skirti tik rašytojams: J. Biliūnui, Žemaitei, J. Janoniui, A. Vienuoliui, V. Krėvei, S. Nėriai, A.Baranauskui, B.Sruogai, Maironiui, V. Kudirkai, I. Simonaitytei, V. Mykolaičiui-Putinui, J. Aisčiui, A. Miškiniui, S. Kymantaitei-Čiurlionienei, K. Binkiui (pastarieji du naujausi – išlieti 2005 m.), K. Donelaičiui, Vaižgantui, M. Valančiui ir B.Brazdžioniui.

„Bareljefai vėl kabės tokia pat tvarka, kokia ir anksčiau buvo sukabinti. Gaila, tik, kad ne viskas vyksta taip greitai, kaip norisi. Atrodo, paprastas dalykas – konstrukcija tvirtinimui prie sienos. Bet reikia apgalvoti ir tokius dalykus, kad, pavyzdžiui, palijus ji nesurūdytų ir neišteptų naujos sienos, neišplėštų apšiltinimo medžiagos, pirmieji bareljefai yra daug sunkesni už paskutinius, kuriuos liejo dabartinis skulptorius“, – sakė muziejaus direktorė J. Chmieliauskienė.

Kitą pavasarį švęs kieme

Kai bus pakabinti bareljefai, planuojama restauruoti žalčio skulptūrą. Pasak direktorės, skulptorius buvo atvykęs, apžiūrėjo skulptūrą ir sakė, kad įmanoma ją sutvarkyti. Taip pat reikia pasirūpinti kelmų išrovimu, o tam reikia specialios technikos. J. Chmieliauskienė susitarė su seniūnu, kad kai kelmai bus raunami Elektrėnuose, nepamirštas bus ir kiemelis. „Aš labai stengsiuosi, kad iki „Poezijos pavasario“ jau spėtume susitvarkyti ir jį švęstume savo kieme“, – sakė muziejaus direktorė.

Veikti yra ką

Veiklos, kaip sakė muziejaus direktorė, čia pakanka ir be to, kad reikia vesti ekskursijas po muziejų. Neseniai vyko Oninių šventė. Šventė pasirinkta būtent ši, nes net keturios aktyvios Elektrėnų literatės – Onos. Literatai į susibūrimus muziejuje susirenka kiekvieną paskutinį mėnesio trečiadienį. Čia jie aptaria planus, rezultatus, ruošia almanachus, organizuoja išvykas, tariasi, diskutuoja ir t.t. Literatūros mėgėjai važiuoja susitikti su kitų miestų kūrėjais, rengia bendras šventes, skaitymus, susitikimus su įvairiais autoriais. Vyksta seminarai, konferencijos, pamokos mokiniams. Literatams muziejaus darbuotojai padeda leisti knygas – redaguoja, rengia diskusijas su kitais literatais, vėliau padeda ir pristatyti kūrinius auditorijai. Aktyvių literatūros mėgėjų muziejaus direktorė suskaičiavo penkiolika.

„Elektrėnų mokyklų mokiniai ateina pasidomėti Lietuvos ir mūsų krašto etnografija, vyksta pamokos apie tremtinius, spaudos draudimą, egzodo literatūrą, apie lietuvių literatūrą “, – sakė J. Chmieliauskienė. Muziejuje vyksta ir jaunų bei vyresnių krašto literatų susitikimai, kūrybos skaitymai. Nepamiršta literatai ir Anapilin išėjusių kolegų: skaito jų kūrybą, dedikuoja jiems savus kūrinius. Taip pat muziejaus darbuotojai ruošiasi renginiams, kviečia svečius, rengia ir užsakinėja parodas.

Ar literatūrai reikia muziejaus?

Žinoma, kad reikia. Pažvelkite į Maironio respublikinį muziejų – ten gyvenimas taip pat verda. Literatūros muziejai „neužsikonservuoja“ – čia galima ateiti, pačiupinėti, paskaityti ir t.t. Pas mus ateina mokiniai, studentai – ieško informacijos, praktikas atlieka, ruošiasi bakalauro darbų rašymui. Taip pat turime senų eksponatų, pavyzdžiui, knygnešių knygų. Kaip kitaip vaikas sužinos, kaip atrodė ta knyga, kurią slapta gabeno? Skulptūros padeda įsivaizduoti, suprasti kūrinius, išplėtoja temą taip, kad vaikui būtų įdomu. Tai gyvas bendravimas, kurio metu informacija lengviau įsimenama ir priimama daug paprasčiau. Turime vadovėlį, kuris išleistas 1905 metais. Patikėkite, kaip vaikams įdomu jį vartyti. Jiems įdomu ir kad dviskaita buvo, ir kad vardininkas ir kilmininkas į kitokius klausimus atsakė.

Muziejaus direktorė Jurgita Chmieliauskienė

Apie muziejų

Muziejaus įkūrimo pradžia laikomi 1976 m. 1977 m. įvyko pirmasis oficialus „Poezijos pavasaris“. 1982 m. muziejus pradėjo įgauti savo dabartinį pavidalą – atidarytas Literatūros ir skulptūros mokomasis kabinetas. Jame mokiniai mokėsi pagal ministerijoje patvirtintą sustiprinto lietuvių kalbos ugdymo programą, buvo pradėti rinkti literatūros ir meno kūriniai.

1983 m. prasidėjo literatūrinių medinių skulptūrų kūrimo metas: tada į muziejų atvyko pirmoji Ipolito Užkurnio gaminta Vinco Krėvės-Mickevičiaus skulptūra. Per 20 bendradarbiavimo su muziejumi metų tautodailininkas sukūrė 40 lietuvių literatūros klasikų ir jų personažų skulptūrų. Kaip rašoma V. Mizero knygoje „Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus“, tai vienintelė tokia unikali kolekcija lietuvių tautodailėje.

1986 m. įkurtas Vaikų pasaulio skyrius, 1993 – Parodų salė, 1994 m. Egzodo skyrius.

Įspūdingas muziejuje Etnografinis skyrius – beveik visus jo eksponatus surinko etnografė Onutė Šakienė. Šio skyriaus įkūrimas net ir nepriklausomoje Lietuvoje buvo pakankamai sudėtingas dėl įsisenėjusių sovietinių visuomenės gyvenimo normų. Savivaldybei priklausančia įstaiga muziejus tapo 2003 m.

Pastaruoju metu savivaldybės taryboje buvo kilę kalbų, kad prasminga būtų muziejų (ar bent etnografinę dalį) iškelti į svirną, esantį Abromiškėse, tačiau kalbos aprimo ir muziejus vis dar ten pat, kur ir buvo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų