Piliakalniai

Piliakalniai

Antrą ir pagrindinę gyvenviečių grupę sudaro įtvirtintos gyvenvietės, kurios paprastai vadinamos piliakalniais. Tai patys gražiausi ir įspūdingiausi Lietuvos archeologiniai paminklai. Jie išsisklaidę ir po visą mūsų aptariamą regioną bei sudaro neatskiriamą šio krašto gamtovaizdžio dalį.

„Piliakalnio“ sąvoka yra be galo plati tiek teritoriniu, tiek ir chronologiniu aspektu. Dėl to piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Tačiau labiausiai tinkamas ir tuo pačiu lengviausias piliakalnio apibūdinimas yra šis: piliakalnis – istorinis kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis; pilies kalnas. Pavadinimas, matyt, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jo pylimai. Lietuvių kalboje žodis „pilis“ kildinamas iš „pilti“. Kai kurių XIV a. minimų pilių (Paršpilis, Naujapilis) žodis „pilis“ yra net pavadinimuose. XIV a., atsiradus mūrinėms pilims, o tuomet ir kiek vėliau sunykusių medinių pilių vietose likus apleistiems piliakalniams, „pilies“ kilmė ir istorinė seka buvo pamesta bei susimaišė [1].

Šiuo metu, turimais duomenimis, Strėvos vidurupio teritorijoje yra 7 įtvirtintos gyvenvietės – piliakalniai: Balandiškių (I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst., Beižionių sen.), Beižionių (I tūkst. – II tūkst. pr. Beižionių sen.), Kalninių–Mijaugonių (I tūkst. vid. – II tūkst. pr. Gilučių sen.), Latvių (I tūkst. Kazokiškių sen.), Paalkių (I tūkst., Kazokiškių sen.), Pipiriškių (I tūkst. pr. Kr. 2 pusė – I tūkst. vid., Pastrėvio sen.) ir Žuvyčių (I tūkst. – II tūkst. pr., Semeliškių sen.) piliakalniai [2].

Prie šių piliakalnių taip pat norėtųsi pridėti ir jų papėdžių gyvenvietes, nes pastebime, kad literatūroje, kaip antai „Lietuvos TSR archeologijos atlasas II“ ar kitur, aprašant piliakalnius prie jų būna pridėti keli sakiniai apie papėdėse esančias gyvenvietes. Todėl čia apžvelgsime ir jas.

Nagrinėjamoje teritorijoje esama 4 papėdžių gyvenviečių: Balandiškių (I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst., Beižionių sen.), Pipiriškių (I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst. vid., Pastrėvio sen.), Beižionių (I tūkst. – II tūkst. pr., Beižionių sen.) bei Kalninių–Mijaugonių (I tūkst. vid. – II tūkst. pr., Gilučių sen.) papėdžių gyvenviečių. Labai dažnai mūsų nagrinėjami piliakalniai vadinami ir tikriniais savo vardais, pavyzdžiui, Pilies kalnas, Mitkiškės (Latvių piliakalnis, Kazokiškių sen.), Pilies kalnas (Balandiškių piliakalnis, Beižionių sen.), Birutės kalnas (Beižionių piliakalnis, Beižionių sen.), Pilis, Kalniniai Mijaugonys (Kalninių-Mijaugonių piliakalnis, Gilučių sen.), Juodasais kalnas, Pasamanė, Juodkalnis (Pipiriškių piliakalnis, Pastrėvio sen.). Pastarieji pavadinimai, be abejo, yra vėlyvi ir susiję su buvusiais istoriniais įvykiais [3].

Kartais pasimeta ar užsimiršta ir pati piliakalnio vieta. Vietiniai piliakalniu pradėdavo vadinti įspūdingesnę kalvą netoli tikrojo piliakalnio, puikus to pavyzdys – Kalninių–Mijaugonių (Gilučių sen.) piliakalnis, kurį aplinkiniai žmonės įvardija ne tik skirtingais vardais (Kalninis, Mijaugonis, Pilis), bet ir nurodo skirtingas kalvas. Tik archeologinių tyrimų metu buvo nustatyta tikroji šio archeologinio paminklo vieta.

Neretai ir patys piliakalniai nustoti skirti iš aplinkos piliakalnių vardu ir buvo pavadinti kitaip, pavyzdžiui, Mitkiškės – Latvių piliakalniu (Kazokiškių sen.), Pasamanė – Pipiriškių piliakalniu (Pastrėvio sen.). O pačioje XVIII a. pabaigoje – XIX a., visuomenei pradėjus daugiau domėtis krašto istorija, piliakalniams kartais suteikiami ir literatūriniai ar net istoriniai pavadinimai, pavyzdžiui, Birutės kalnas – Beižionių piliakalnis (Beižionių sen.), Juodasis kalnas, Juodkalnis – Pipiriškių piliakalnis (Pastrėvio sen.). Pradėjus domėtis pačiais piliakalniais, jiems pradėtos skirti visos vietovės, kurių pavadinimo šaknyje yra „pil“, pavyzdžiui, Pilies kalnas – Latvių piliakalnis (Kazokiškių sen.), Balandiškių piliakalnis (Beižionių sen.), Pilis – Kalninių–Mijaugonių piliakalnis (Gilučių sen.) bei vietos, panašios į pylimus. Taip mūsų dienas ir pasiekė šie įvairūs piliakalnių pavadinimai, iš kurių ne kiekvienas yra tikrasis piliakalnis.

Pasižiūrėjus į dabartinį piliakalnių vaizdą, juose bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ir kartu skiriančių juos nuo kitų senovinių įtvirtinimų, surasti yra sunkiau. Matyt, taip yra dėl dabartinės piliakalnių būklės. Visi piliakalniai mūsų dienas pasiekė apardyti įvairių gamtos ir žmogaus jėgų: nuplauti upių, nupustyti, apaugę įvairia augmenija, nuarti, iškasinėti ir kt. Taip šiandien galime aptikti tik pavienių piliakalnio įtvirtinimų – pylimų, išlaikiusių pirminę savo išvaizdą.

Visa kita yra taip smarkiai ar net visiškai deformuota ir sunaikinta, kad kartais net specialisto akis čia sunkiai įžvelgia piliakalnio ar įtvirtinimo požymius. Be to, ant neprižiūrimų piliakalnių auga įvairi augmenija (medžiai, krūmai), paslepianti dar matomus jų bruožus ir trukdanti piliakalnį apžvelgti nors kiek plačiau. Puikūs to pavyzdžiai yra Balandiškių (Beižionių sen.), Latvių (Kazokiškių sen.) ir Paalkių (Kazokiškių sen.) piliakalniai, ant kurių veši įvairūs tankūs krūmai bei medžiai. Taip iškyla sudėtinga jų išskyrimo iš aplinkos problema, su kuria ne visada pavyksta susidoroti [4].

Tačiau yra ir puikaus sutvarkymo pavyzdys – Beižionių piliakalnis. Piliakalnio papėdėje įrengtas informacinis stendas turistams, laiptai, kuriais galima užlipti į piliakalnio aikštelę . Pačio piliakalnio aikštelėje yra išretinti medžiai, o norint užlipti į patį aukščiausią piliakalnio tašką – papildomi mediniai laiptai.

Archeologijos paminklų kompleksui, kurio centre yra piliakalnis, priskiriami priešpiliai (prie pilies prieigų įrengtas įtvirtinimas), papiliai (vieta palei pilį), papėdės gyvenvietės, senieji kapinynai, net šventvietės, kartais – senosios gamybos vietos, keliai ir kt. Neturint išsamesnių priešistorinių epochų atskirų Lietuvos teritorijoje gyvenusių bendruomenių tyrimų ir remiantis šiandieniniu jų pažinimo lygiu, laikoma, kad tokiam kompleksui galima priskirti visus minėtus su piliakalniais susijusius vienalaikius objektus, nuo piliakalnio nutolusius iki 1 km atstumu [5].

Piliakalniai, yra žmonių darbo rezultatas, tačiau tik tiek, kiek vienas ar kitas parinktas natūralus kalnas būdavo pritaikomas visuomeniniams poreikiams. Visų pirma, piliakalniui būdavo parenkama sunkiai prieinama vieta, iš dalies jau apsaugota gamtinių kliūčių. Tai dažniausiai iškyšulys dviejų upių santakoje arba kalva prie ežero ar tarp pelkių. Tokioje vietoje, pavyzdžiui, įrengti: Balandiškių piliakalnis (Beižionių sen.), kuris yra Juodžio ežero šiauriniame krante esančios aukštumos aukštesniame krašte, Latvių piliakalnis (Kazokiškių sen.), įrengtas Sukros dešiniojo bevardžio intako krante esančiame aukštumos kyšulyje, juosiamame gilių bevardžių upelių, sutekančių prie piliakalnio šiaurinio galo slėnių, Paalkių piliakalnis (Kazokiškių sen.), kurį pastebime įrengtą bevardžio upelio santakoje su Nerimi susiformavusiame kranto kyšulyje, upelio dešiniajame ir Neries kairiajame krante, aukštutinėje terasoje, Pipiriškių piliakalnis (Pastrėvio sen.), kurį surandame slėnyje tarp Pasamanės ir Purvio ežerų esančioje atskiroje kalvoje, bei Žuvyčių piliakalnis (Semeliškių sen.), esantis Vuolastos upelio kairiajame krante esančios aukštumos pakraštyje. Beje, šis piliakalnis turi ir informacinį stendą bei dar sovietmečiu pastatytą apsaugos ženklą, kuris išliko iki šių dienų.

Giedrius Kazlauskas

Naudota literatūra:

1. Baubonis, Z., Zabiela, G. Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Akmenės–Kupiškio rajonai. Vilnius: „Mintis“, 2004, t. 1. 7 p; Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: „Mintis“, 1972, 562 p.

2. Lietuvos piliakalniai. Elektrėnų savivaldybė. Prieiga per internetą: http://www.piliakalniai.lt/district2.php?rajonas_id=40 . [žiūrėta 2012-03-20].

3.Volkaitė–Kulikauskienė, R. Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958, p. 22-23.

4. Zabiela, G. Lietuvos piliakalniai: tyrinėjimų aspektas. Prieiga per internetą: http://archive.minfolit.lt/arch/15501/15899.pdf. [žiūrėta 2013-02-28].

5. Baubonis, Z., Zabiela, G. Lietuvos piliakalniai Atlasas., Vilnius: „Mintis“, 2005, t. 1. 7 p; Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: „Mintis“, 1972, 502, 610 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų