Žiniasklaidos vandenyse vis daugiau pastebime informacijos apie skatinimą jungtis bendroms veikloms, įsitraukiant į pilietines iniciatyvas. Todėl „Elektrėnų kronika“, tęsdama projektą „Laikmečių mozaika“, planingai siekia kalbinti įvairių organizacijų aktyvistus, kad jų pasakojimai ir darbai padėtų įtraukti ir kitus į savivaldos procesus, plėstų žinias, skatintų kritinį mąstymą, didintų atsparumą informacinėms grėsmėms. Vienas esminių demokratiškos ir pilietinės visuomenės bruožų yra aktyviai ir organizuotai veikiantis nevyriausybinių organizacijų sektorius. Jis daugialypis. Vienas jų – Lietuvos šaulių sąjunga, įkurta tarpukariu, prieš 105 metus, Kaune bei sėkmingai jungianti aktyvius asmenis šiandien. Nūdienos LŠS veikla išsiplėtusi ir apima ne vieną sritį: karinę, fizinio lavinimo, tautos kultūrinio ugdymo. Organizacijos nariai globoja istorines vietas, rengia sukaktuvių minėjimus, propaguoja krašto gynybą, padeda valstybei krizinėse situacijose: dabarties sąlygomis pasienyje, anksčiau – per COVID-19 pandemiją savanoriaudami ligoninėse. Vaikinai ir merginos nuo 11 iki 18 metų gali tapti jaunaisiais šauliais. Jie susipažintų su sąjungos veikla, tarnybos Lietuvos kariuomenėje ypatumais, dalyvautų valstybės šventėse, miesto renginiuose, stovyklose, projektuose. Aišku, kad taip pat susipažintų su 1927 m. V. Putvinskio suformuotais įsakymais šauliams: 1. Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvišką žemę. 2. Švieskis ir šviesk. 3. Stiprink valią ir kūną. 4. Būk drausmingas ir mandagus. 5. Gerbk ginklą. 6. Būk tiesus ir teisingas. 7. Tesėk žodį. 8. Būk budrus. 9. Saugok valstybės turtą. 10. Brangink šaulio vardą ir lietuvio garbę. Jei jaunam žmogui minėti priesakai priimtini, jis ir šiandien gali tapti jaunuoju šauliu. Nuo įsikūrimo pradžios LŠS vadu buvo išrinktas Vladas Putvinskis. Iki šios dienos jį keitė kiti. Nuo 2023 m. LŠS septynioliktuoju vadu yra paskirtas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis. Elektrėnų savivaldybėje veikia LDK Algirdo 1-oji šaulių kuopa. Ji labai aktyvi.
Šią vasarą, kaip ir ankstesniais metais, Mindaugo karūnavimo progai paminėti mūsų mieste vėliavą kėlė Elektrėnų Algirdo 1001 šaulių kuopos šaulys Marius Basevičius. Tai puikiai žinomas asmuo savivaldybės gyventojams. Norėtųsi konkrečiau „Elektrėnų kronikos“ skaitytojus supažindinti su šia visapusiškai aktyvia asmenybe.
Tikriausiai nenustebote, kad buvote taip įvardintas. Įdomu, kokie veiklos barai Jus supa? Gal pradėkime nuo to, kuris Jums yra svarbiausias? O vėliau apie visus kitus.
Dėkoju, kad mane įvardijote kaip kokią ypatingą asmenybę, tačiau visai nesijaučiu toks. Esu kaip ir visi žmonės neišskirtinis asmuo – dirbu darbą, gyvenu su šeima. Esu elektrėniškis iki pat širdies gelmių, nes ir gimiau Elektrėnų ligoninėje (čia tuomet buvo Akušerijos skyrius), čia augau. Iš visos širdies myliu Elektrėnus. Matyt, dėl to gal labiau esu matomas šioje aplinkoje. Ir nesakyčiau, kad labai jau ypatingais darbais užsiimu. Kažkada bandžiau įsitraukti į politinę veiklą, bet ilgainiui supratau, kad tai ne man. Po kelių patirčių konkrečiai įsitikinau, kad tai visiškai ne mano sritis ir nusprendžiau, kad pareigą ir meilę tėvynei realizuosiu kitaip. Nusprendžiau pasukti į savanorystę, į šaulius. O matomas miestelėnams esu daugiau per dalyvavimą savanoriškoje veikloje. Na, o protmūšiai ir jų organizavimas yra mano hobis. Taigi turime savo protmūšių komandą, žaidžiam nuo tų laikų, kai tik Elektrėnuose jie atsirado, iš pradžių dar ne protmūšiais vadinosi, vėliau – ir „Auksiniame prote“. Ir rinkdavomės picerijose, bibliotekoje. Ta mūsų komanda dabar stabiliai laikosi, susibūręs gana didelis branduolys, kurio nariai nuolat dalyvauja. Bet čia toks (tiksliau pavadinčiau) kaip hobis. O dirbu „PZU Lietuva gyvybės draudimas“ įmonėje. Kažkada, tiksliau prieš 15 metų, atėjau į šią sferą visai iš kitos srities: čia ir pradėjau, galima taip sakyti, nuo nulio. Iš pradžių dirbau konsultantu, vėliau – grupės vadovu, paskui VIP pardavimų vadovu. Šiuo metu esu Pietryčių Lietuvos (Vilniaus) skyriaus direktorius. O kas yra gyvenime svarbiausia ir negalėčiau atsakyti. Čia būtų toks atsakymas į klausimą, ką labiau myli? Mamą ar tėtį? Juk darbas ir šeima nebūtų sėkmingi, jei jų nesietume. Prioritetai, aišku, šeimai, nes ir dirbi todėl, kad ją išlaikytum.
Kokia Jūsų veiklos pradžia šaulių kuopoje?
Aš apie šaulių organizaciją sužinojau tik apie 2017 metus per mano jaunystės draugą Gediminą, kuriai jis pats priklausė. Jis mane ir įkalbėjo. Apibūdinęs, kad esu pilietiškas bei įvairiose veiklose aktyvesnis, rekomendavo ateiti čia ir save realizuoti. Taigi tais pačiais metais jau su šaulių kuopa ėjau į Eivido (Žemaitaičio. Red. Inf.) organizuojamą žygį Kaugonyse. Lankėme kapus, tvarkėme juos, dėjome ant kapų vainikus, toliau miške aplankėme partizanų susibūrimo vietas. Tame žygyje supratęs, kad man ši bendrija palanki ir jos atliekama veikla bei tikslai priimtini, tų pačių metų lapkričio 25 dieną daviau priesaiką.
Papasakokite apie LDK Algirdo 1001-ąją šaulių kuopą Elektrėnuose. Kokie jos veiklos tikslai ir uždaviniai?
Kiekviena kuopa Lietuvoje turi tam tikrą misiją arba tikslą ir dirba kažkuria viena kryptimi. Kasmet tobuliname įvairias veiklas, atidirbinėjame tam tikrus veiksmus, kaip elgtumėmės vienu ar kitu atveju, dalyvaujame pratybose su savivaldybės administracija, su Karo komendantu. O susiklosčius kažkokiai negatyviai situacijai ar paskelbus karinę padėtį, vadovavimą perimtų komendantas. Tuomet mes, šaulių kuopa, taptume tiesiogiai pavaldūs tam Karo komendantui. Vadinasi, kad žinotume, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, mes turime atidirbinėti vienas ar kitas situacijas. Pavyzdžiui, buvo pratybos su savivaldybe: praktikavomės, kaip apsaugoti pačius aukščiausius vadovus, kaip pervežti juos iš vienos vietos į kitą.
Ar LŠS šaulių skaičius kuopoje kinta? Gal pageidauja šioje veikloje dalyvauti moterys ir merginos? Kaip sekasi joms?
Nuo 2017 metų šaulių skaičius kuopoje nuolat kinta. Tikslaus kitimo skaičiaus negalėčiau įvardinti, čia būtų vado kompetencija. Iki šios dienos mes paaugome dvigubai. Kai aš atėjau, mūsų buvo apie dvidešimt, dabar yra arti penkiasdešimties. Vyrų ir moterų yra beveik po lygiai. Ir pasakyčiau, kad merginos ir moterys kartkartėm yra veiklesnės už vyrus, ištvermingesnės. Jei būna lauko pratybos ar kažkas panašaus, tai kartais jos pasiekia geresnių rezultatų negu vyrai. Kokios lauko pratybos? Tai nebūtinai turėtų jos vykti miške ar laukuose, galima veikla ir mieste. O svarbiausi šaulių veiksmai – saugoti svarbius savivaldybės objektus, asmenis, ekstra atveju įrengti kelio postus, juose tikrinti automobilius ir panašiai. Dabar vyksta daug renginių: ir vienais atvejais mes kviečiami kaip tvarkos prižiūrėtojai, pagalbininkai organizuojant, kitais atvejais – kaip dalyviai įrengiant postus.
Jaunimas dažnai skundžiasi laiko stoka. Jūs, tiek daug veiklos turėdamas ir nepavargdamas, kiek laiko skiriate laisvalaikiui? Koks jis?
Paprastai laisvalaikio neturiu. Iš darbo grįžtu pakankamai vėlai. Šiandien, pavyzdžiui, apie septintą, kad su jumis susitikčiau, bet paprastai grįžtu vėliau, būna ir apie pusę dešimtos. Taigi pavalgau, apeiname ratuką aplink Elektrėnus su žmona, pavedžiojame šunį. Ir miegoti. Daugiau laiko sau skiriu rytais. Važiuoju jau šešioliktą sezoną dviračiu aplink Elektrėnų marias kiekvieną rytą. Ir šįryt atmyniau 22,5 km. Toks aktyvus poilsis skirtas tam, kad nenumarinčiau organizmo pasyviais veiksmais. O savaitgaliais, aišku, jau daugiau su šeima: su žmona ir su vaikais. Aišku, vyresnysis jau savo keliais – suaugęs žmogus: jau baigęs mokyklą, įstojęs į universitetą. Studijuos globalinę rinkodarą. Labai dėl jo džiaugiamės, nes pavyko iš pirmo karto ten, kur buvo suplanavęs, gavo bendrabutį. Viskas, mano nuomone, yra tobula.
Kaip šeimos nariai reaguoja į Jūsų gebėjimus ir norą dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje?
Galiu tik džiaugtis: visi mane palaiko, netgi didžiuojasi. Kiekvienoje šventėje, kur man tenka kelti vėliavą, visada matau savo šeimą. Jie mane palaiko ir kartu giedame himną. Kur tik aš su šauliais, ten ir mano šeima. Turim gražią tradiciją: po Mindaugo karūnavimo dienos, iškėlus Elektrėnų savivaldybės aikštėje trispalvę, po šventinių renginių, vakare vykstame su šauliais į kažkurį Elektrėnų savivaldybės miestelį ar kaimelį giedoti Lietuvos himno. Tai ir mano šeima ir kitų šaulių šeimos su vaikais vyksta kartu. Patiriame gražią bendrystę, palaikome vieni kitus, pasikalbame iš dūšios.
Kartą aš girdėjau vieno jauno žmogaus, kviečiamo į kariuomenę, komentarą. Jis sakė, kad netarnausiąs kariuomenėje, o auginsiąs savo šeimą, ją prižiūrėsiąs. Ir jeigu visi šiaip darytų, pasaulyje būtų taika, ramybė ir niekam nereikėtų kariauti. Koks Jūsų požiūris į tai?
Deja, visame pasaulyje dauguma šitaip nedarys. Pašonėje matome agresorių, kuris tikrai nenusiteikęs gyventi taikoje. Ir tam, kad mes gyventume ramiai, turime ruoštis. Kažkas yra pasakęs, kad jeigu nori gyventi taikoje, turi ruoštis karui. Aš savo sūnui prieš abitūros egzaminus, pokalbio metu, klausiau, ką jis darytų, jei ateitų ta X diena? Tuomet jis atsakęs, kad kaip reikės, taip jis ir darysiąs. Taigi, jeigu jis neįstotų mokytis, iškart eitų tarnauti į kariuomenę, o tada jau žiūrėtų, ką toliau veiksiąs. Prisiminiau tokį įvykį. Kai prasidėjo neramumai tarp Rusijos ir Ukrainos ir pasidėjo šitas karas, tuomet Lietuva ir visos šalys buvo ištiktos panikos. Ir mes vieną rytą bepusryčiaudami kūrėme planus, ką darytume, jeigu į Lietuvą priešas įžengtų. Kaip mums tektų elgtis? Žmona pasiūlė, kad ji paimsianti vaikus, tėtis šeimą palydėtų ten, kur gyvena jos mama, ir grįžtų atgal ginti tėvynę. O vyresnysis sūnus nustojo kramtęs, pakėlė galvą ir atsakė, kad niekur nevažiuosiantis ir liksiantis su tėčiu. Padariau išvadą, kad savo gyvenime daug ką darau teisingai ir gerai, kad ir sūnus laikosi tokio požiūrio, kad mes turime likti čia ir ginti savo šalį, kovoti už ją. Ir ruoštis karui, kad jo nebūtų.
Viena iškiliausių XX a. istorinių asmenybių ne vien gimtojoje Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje Winstonas Leonardas Spenceris Churchilis apie save yra pasakęs: „Nieko nebūčiau pasiekęs, jei nebūčiau daręs klaidų“. Ar pritartumėte šiai milžiniška valia pasižyminčios asmenybės minčiai. Gal galėtumėte papasakoti kažką iš savo gyvenimiškos patirties, kad jaunasis skaitytojas nebijotų suklydęs beieškodamas tiesesnio gyvenimo kelio?
Kiek kartų teko gyvenime pačiam pergalvoti ir su žmona kalbėtis, tai galiu drąsiai sakyti, kad kiek gyvenime yra padarytų klaidų, tai jos man buvo tarsi šuolis į geresnius apmąstymus ir prasmingesnio gyvenimo kelio atradimus. Tad manau, kad klaidų reikia, kad po jų išeitų kažkas naudinga. Man netgi atrodo, kad mes klaidų ir nedarome, o elgiamės, kaip mums iš anksto sudėliota, ir iš to pasimokome. Mums visokių žmonių reikia. Jaunas žmogus, koks jis bebūtų, pasirinkęs šaulio kelią, atėjęs pas mus, atras save, atras būdą, kaip atiduoti duoklę tėvynei. Aišku, jeigu jis ją myli.
Visus neramina geopolitinė situacija pasaulyje. Vos prieš keletą savaičių nepavyko apsaugoti nuo šūvio net buvusio JAV prezidento. Neseniai po gamtos kataklizmų kai kurie savivaldybės žmonės septynias dienas buvo be elektros. Gyventojai baiminasi, ieško informacijos ir sprendimų. Lietuvos Respublikos vadovybė deda daug pastangų, kad taisytų padėtį ir Lietuvos piliečiai jaustųsi saugesni, kad priešo atgrasymo įranga stiprėtų. Ką apie tai manote Jūs?
Gerai, kad žmonės apie neramumus kalbasi, sutelkia dėmesį. Tokie neramumai, galbūt ir perdėti, juos skatina būti budrius. Tuomet jie jau susimąstys, ką daryti esant vienai ar kitai situacijai. Ir net jeigu to ir nebus, ir, duok Dieve, kad to nebūtų, dauguma gyventojų žinos, kaip elgtis, kaip planuoti savo ateities veiksmus. Taigi manau, kad tas geopolitinės padėties įvertinimas išeitų tik į naudą.
Ką, Jūsų nuomone, turėtų žinoti Elektrėnų savivaldybės gyventojai, jei ateitų X diena? Kaip tam ruošiasi šaulių kuopa?
Aišku, pirmiausia sužinojus apie pavojų, įsijungti LRT radiją ir klausyti tolimesnių nurodymų. Ten būtų pranešta, kur kreiptis, kur susiburti. Kiekvienoje savivaldybėje būtų nurodyta, kur žmonės gaus informaciją, kažkokį prieglobstį ir panašiai. Ir tikrai nereikia ieškoti kažkokių atskirų šaulių, o klausyti, kas transliuojama per valstybinį radiją ar televiziją. Nesant elektros, asmuo iš anksto gali įsigyti kažkokių elementų, turėti radijo ryšį, kuris veiktų su elementais, dabar populiarūs nešiojami radijai su saulės baterijomis. Ar kiekvienas namuose turi vandens bakelį? Ko gero, dingus elektrai, po audrų, daugelis apie tai susimąstė. O kaip būtų blogesniu atveju? Per informacines priemones buvo transliuojami įvairūs mokymai, kaip pasiruošti, jei ateitų X diena. Kas pasiklausė ir pasiruošė, manyčiau, gyvena ramiau. Jei dar kurį domintų ta informacija, siūlyčiau apsilankyti svetainėje lt72.lt. Ten yra aprašyta kiekvienam piliečiui naudinga informacija, pateikta pirminė pasiruošimo informacija. O šaulių kuopa taip pat apie tai daug mokosi iš patirtį turinčių pareigūnų, išgyvenimo kursus lanko pas buvusius karius. Taigi šauliai tam yra daugiau pasiruošę. Naujovė – mokymai naudotis dronais. Mūsų kuopoje taip pat rezgasi mintys, kaip įsigyti droną. Jau pamatėme, kad pagrindiniai mūšiai Ukrainoje vyksta naudojant dronus ir išmaniąją techniką. Tai skatina mus tuo domėtis, tą kultivuoti, kad paskui nebūtume pasimetę.
Daug gražaus jaunimo gyvena mūsų mieste. Laimi jie sportinėse varžybose, pasižymi moksle ir intelektiniuose žaidimuose, siekia veiklos viršūnių savo darbuose. Ką patartumėte jaunimui, norinčiam save realizuoti LŠS organizacijoje?
Pageidaujančiam savanoriauti siūlyčiau susirasti bet kurį šaulių atstovą ir su juo pasikalbėti. Dažniausi visi visko bijo, sako, kad ten naujoką įstatysią į „kerzinius“ batus ir tas viską turėsiąs dirbti. Ne tokia tiesa. Po individualių susitikimų ir pokalbių visai kitas mąstymas jaunuolio galvoje susiformuoja, ir jaunuolis supranta, kas yra tie šauliai. Tu neturi būti super stiprus ar super turbo galvotas. Tu čia atrasi, kas tau įdomu. Nereikia bijoti, tegul ateina žmonės, tegul domisi. Su kiekvienu bus gražiai elgiamasi. Čia kiekvienas esam brolis, sesė. Taip ir vadiname vienas kitą.
„Elektrėnų kronikos“ vardu linkėdama Mariui Basevičiui visokeriopos sėkmės ir ryžto toliau skleidžiant savo gebėjimus ir veiklą bei patenkindama savo smalsumą, norėčiau sužinoti, ar yra toks klausimas, į kurį pats norėtum sau atsakyti, tačiau to niekas nepaklausia. Paklauskite ir atsakykite. Nuoširdžiai dėkoju.
Taigi norėčiau sau užduoti klausimą, o Elektrėnų skaitytojams turiu prašymą. Pirmiausia, ar aš dar galiu daugiau prisidėti, kad daugiau mūsų gražaus jaunimo rastų vietą mūsų organizacijoje. Taip. Tobulėjimui ribų nėra. O skaitytojų prašyčiau paskatinti savo jaunimą prisijungti prie patriotinės ir labai reikalingos mūsų tėvynei veiklos.
Nuotraukos iš asmeninio albumo