Julija Kirkilienė
Sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio vizitas Elektrėnuose man priminė Juozo Baltušio apsakymą „Ko nepasakė Laukys“. Kūrinio herojus Laukys visą gyvenimą kentė nuo žmonos kalbų, bet nesiskundė iki ją palaidojo. Ministras A. Dulkys dėl sveikatos reformos kenčia nuo žmonių kalbų, bet aiškindamas apie reformų būtinumą vis teisinosi nieko nenorįs įžeisti. Gruodžio 4 dieną atvykęs į Elektrėnus nieko jis neįžeidė, su visais buvo mandagus, todėl nežinia, ar medikai išgirdo jo atvežtą žinutę, kad efektyvus pacientų gydymas priklauso nuo medicinos įstaigų bendradarbiavimo tarpusavyje.
Pas šeimos gydytojus
Sveikatos apsaugos ministras turi ne tik ekonomisto išsilavinimą, bet yra ir socialinių mokslų daktaras, matyt, dar turi psichologijos pagrindų, nes lankydamas gydymo įstaigų patalpas turėjo labai subtilių pastabų, kurias ne kiekvienas gali suprasti. Elektrėnų pirminės sveikatos priežiūros centro pastate bendravimą ministras pradėjo nuo rūbininkės. Jis suprantantis, kad blogas nuotaikas pacientai pirmiausia išsako rūbininkėms. Vėliau susipažino su informacinio – 103 kabineto – darbuotojomis. Jis pašmaikštavo, kad savo karjerą pradėjo kasininko pareigomis, todėl suprantantis darbą informacijos kabinete ir čia sugeriamas pacientų nuotaikas. Ilgiau ministras sustojo šeimos gydytojos Gitanos Šapranauskienės kabinete. Atsisėdęs paciento kėdėje jis ne apie ligas kalbėjo, o klausinėjo apie šeimos gydytojo ir paciento susitikimus, subtiliai paklausė, ar dažnai pacientai nuo vieno gydytojo specialisto grįžta prašyti siuntimo pas kitą specialistą. Klausė, koks darbas daugiausia užima gydytojo darbo laiko. Atsakymai buvo tokie: neretai būna, kad pacientai sugrįžta siuntimo pas kitą specialistą, nei buvo išrašytas siuntimas. O gydytojo darbo laiko daugiausia užima ilgas priėjimas prie e-sveikatos sistemos. Ministras gydytojai pasakė savo pastebėjimus, kad ne ministerija kalta dėl lėto įstaigos interneto, siuntimų šeimos gydytojams mažiau tektų rašyti, o pacientams mažiau lieti emocijas, jei visos medicinos įstaigos darniai bendradarbiautų tarpusavyje. Idealiai suremontuotose ir išvalytuose koridoriuose ministras pabendravo su vaikais, laukiančiais eilėje pas šeimos gydytoją, ir su laboratorijos darbuotojomis, kurios taip pat dirbančios tokiuose idealiai švariuose kabinetuose, kokių jam netekę matyti kitų rajonų medicinos įstaigose.
Ligoninėje
Kitokį vaizdą ministras pamatė ligoninės konsultacinėje poliklinikoje. Per pilnus prisėdusių žmonių koridorius ministras nedrįso net eiti. Jis ligoninės medikams aiškino, kad taip nebūtų, jei visoms medicinos įstaigoms būtų paskirtas vienas administratorius, kuris sutvarkytų gydytojų grafikus, pacientų srautus ir palengvintų medikų darbą bei sutrumpintų pacientų eiles. Ligoninės Priėmimo skyriuje ministras sutiko mamą su vaiku, kuriam reikalinga buvo pediatro konsultacija. Konsultaciją kaip tik mažajam pacientui suteikė vienintelis Elektrėnų gydymo įstaigų pediatras, tuo pačiu ir Geriatrijos skyriaus vedėjas Edmundas Niparavičius. Iš Priėmimo skyriaus ministras buvo nuvestas į tą naujai suremontuotą buvusį Vaikų ligų skyrių, kuris dabar pavadintas Geriatrijos skyriumi ir ten dienomis gydomi pagyvenę žmonės. Naujose patalpose nauja įranga, paslaugus personalas, švara ir tvarka ministrui patiko. Jis kalbėjo, kad visuomenė sensta, todėl pagyvenę žmonės esą užsitarnavę priežiūros. Priminus, kad ministras nepamirštų ir vaikų, žadėjo nepamiršti ir priminė, kad dienos gydymas ligoninėje esąs pažangus gydymas, kuris taikomas kitose Europos šalyse. Apie plintančią naują ligą – mikoplazminę pneumoniją, kuria dažniausiai serga vaikai, ministras sakė, kad visos 6 šalies vaikų klinikos epidemijai yra pasiruošusios ir visus vaikus pagydysiančios. Ministras ir susitikime dalyvavęs jo patarėjas Tomas Bagdonas užtikrino, kad naujoji vaikų liga žinoma šeimos gydytojams bei ligoninėse dirbantiems pediatrams ir vaikų gyvybei liga nesanti pavojinga. Dėl tos ligos, šmaikštavo ministras, vaikai senatvės sulauks ir galės naudotis geriatrų paslaugomis.
Po Geriatrijos skyriaus ministras apžiūrėjo ligoninės patalpas III aukšte, kur vienomis patalpomis dalijasi Chirurgijos ir Pediatrijos dienos skyriai. Ligoninės direktoriaus pavaduotojas Dmitrij Burkoj bei savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Violeta Šimkūnienė su ministru dalinosi planais, kaip tas skyrius bus suremontuotas.
Trūksta organizacinės brandos
Savivaldybės gyventojų gruodžio 4 d. ministro apsilankymas Elektrėnuose nesudomino. Neatėjo nė vienas net iš tų protesto „Vilties žiburiai“ dalyvių. Todėl merui Gediminui Ratkevičiui savo kalboje paminėjus, kad dėl sveikatos įstaigų reformos buvo suorganizuotas protestas, ministras pirmiausia paklausė, kiek savivaldybėje yra gyventojų ir kiek protestuojančių. Iš 25 tūkst. gyventojų protestuoti atėjo 20, o tai reiškia, kad visi kiti suprantantys reformos reikšmę. Susitikime su keturiais – Elektrėnų PSPC, Vievio SPC, Abromiškių reabilitacijos ir Elektrėnų ligoninės – vadovais bei savivaldybės vadovais ir kontrolieriumi (susitikime taip pat dalyvavo Seimo narė Silva Lengvinienė) ministras pasidalino patyrimais, ką jis sužino lankydamas kitas šalies gydymo įstaigas, kurių aplankęs esąs daugiau kaip pusę, kokių minčių parsiveža. Jis supratęs, kad daugumoje gydymo įstaigų trūksta organizacinės brandos, dėl ko pacientai skundžiasi didelėmis eilėmis pas medikus specialistus. Meras ministrą informavo apie sveikatos įstaigų reformą Elektrėnų savivaldybėje, jis pabrėžė, kad buvo atsižvelgta į medikų pageidavimą ir tarybos nariai pritarė bendro sveikatos priežiūros centro nesteigti. Dėl tokios reformos savivaldybė neteko 700 tūkst. eurų, kurie vieniems atrodo maža, kitiems – didelė pagalba sveikatos įstaigoms. Meras prašė ministro peržiūrėti finansavimo galimybes ir Elektrėnams padidinti finansavimą, bet ministras aiškiai, suprantamai, bet labai subtiliai kalbėjo, kodėl ta reforma daroma ir už ką Europa Lietuvai skiria pinigų.
Už ką pinigai?
Ministras kalbėjo apie tai, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Europos Sąjungos institucijos, išanalizavusios, kad Lietuvoje blogas pacientų prieinamumas pas specialistus, nėra ilgalaikės pažangos plano, bet yra didesnis nei Europos šalių mirtingumo vidurkis, rekomendavo Lietuvai susitvarkyti paslaugų struktūrą. Jei Lietuva sutinka gerinti medicinos paslaugų rodiklius, ES sutinka prisidėti investicijomis. „Jei Lietuva nenori keisti sveikatos sistemos, kitos ES šalys turi idėjų, kaip tai daryti ir investicijas mielai paimtų“, – kalbėjo ministras. ES šalyse, pasak ministro, pasiteisino plečiamos dienos medicininės paslaugos. Visame pasaulyje, pasak ministro, gydytojas turi turėti pacientų tiek, kad jo darbo kokybė ir klasifikacija neblogėtų. Kad išlaikytų kompetencijas, Lietuvoje vienam chirurgui per metus reikėtų atlikti 200-300 operacijų. Tada ne tik gydytojai kompetencijų nepraranda, bet ir įrengimai sukasi. Lietuva su ES susiderėjo investicijų sumą tokią, kokią susiderėjo. O kaip įvykdyti sveikatos įstaigų pertvarką, atsakomybę prisiimti turi ne tik ministras, bet ir įstaigų steigėjai, nes „Lietuva yra kaip pacientas“. Ministras apeliavo į medikus ir savivaldybės vadovus, kad geriausia idėja, jei jos įgyvendinti atsakingi asmenys nenori ar nemoka – gali būti sugadinta. Jis, važinėdamas per Lietuvą, matantis, kaip vienose savivaldybėse dėl gero darbo organizavimo pas medicinos specialistus nėra eilių, o kitose savivaldybėse – pacientai pas gydytojus negali patekti. Pavyzdžiui, Jurbarke netrūksta nė vieno specialisto, o Plungėje visi šeimos gydytojai dirba privačiose gydymo įstaigose. Lietuvoje, pasak ministro, iš valdžios reikalaujama vieno – padidinti finansavimą, bet jį padidinus, rezultatų nėra. Ministras mano, kad taip atsitinka todėl, kad pirmiausia tiesioginiai vadovai nenori suprasti reorganizavimo svarbos ir teisingai atlikti darbo. Reformos tikslas esantis sukurti bendradarbiavimo tarp medikų platformą.
Deja, Elektrėnų vadovai darydami įstaigų reformą to nesuprato. Ministras jiems tiesiogiai to ir nepasakė. Iš kalbos tik aišku buvo, kad tų 700 tūkst. eurų, prarastų dėl pasirinktos reformos, savivaldybei pridėta nebus.