Petras Garšva: choras – žmogaus instrumento visuma, sujungta į kolektyvinį žaidimą

Petras Garšva: choras – žmogaus instrumento visuma, sujungta į kolektyvinį žaidimą

Julija Kirkilienė

Į festivalį, lapkričio 24 dieną vykusį Vilniaus televizijos bokšte, „Vilniui 700 – dainuojame Vilniui“, pakviestas buvo Elektrėnų choras „Sidabrinė gija“. Pa­kviestas choras buvo todėl, kad choristai nuo seno bendradarbiauja su festivalio organizatore, Karoliniškių bendruomene. Karoliniškių bočių chorui vadovauja garsios muzikų šeimos – Garšvų – atstovas, kompozitorius, aranžuočių autorius ir daugelio kolektyvų vadovas, choro „Sidabrinė gija“ vadovės Reginos Garšvaitės-Bartkienės brolis Petras Garšva.

Garšvų muzikinės gijos
Garsus Lietuvos, Linkuvos ir Anykščių Šv. Mato bažnyčios vargonininkas, Juozo Naujalio mokinys, pedagogas Petras Garšva (1905–1994) Lietuvai davė penkis muzikus, iš kurių gyvi likę elektrėniškė pedagogė, chorų va­dovė, buvusi liaudiškos muzikos kapelos „Galvė“ garsiojo dueto narė bei konkurso „Vilniaus bokš­tai“ finalininkė ir jos brolis, žinomas Lietuvos muzikinio pasaulio atstovas Petras Garšva.
Petras sakė, kad užaugus mu­zikų šeimoje, kur namuose vyk­davo chorų ir vargonininkų repeticijos, kur dažnas svečias buvo kompozitorius, vargonininkas Julius Juozeliūnas, kur nuo mažens duetu dainavo jo vyresnės seserys Angelė ir Regina, kitokio gyvenimo kelio jis pasirinkti ir negalėjo. Nors tėvas vyresnėms seserims siūlė rinktis kitokias profesijas, dėl sūnaus tėvui abejonių jau nebuvo. Jis vaikiną iš Linkuvos leido mokytis į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau – į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Petras baigė pučiamųjų instrumentų klasę, obojaus specialybę, grojo įžymiajame orkestre „Trimitas“, Sauliaus Sondeckio kameriniame orkestre, Miko Vaitkevičiaus orkestre, tarnaudamas sovietų armijoje grojo Leningrado dainų ir šokių ansamblyje, kur orkestrui dar rašė ir aranžuotes.

This slideshow requires JavaScript.

Metus atitarnavęs armijoje, Petras grįžo į Vilnių ir aktyviai įsijungė į muzikinę veiklą.
1994 m. atsirado proga su gastrolėmis išvykti į JAV. Sukūręs muzikinę grupę P. Garšva gast­roliavo nuo Čikagos iki Floridos ir iš Niujorko Metropoliteno operos solisto Arnoldo Voketaičio buvo gavęs pasiūlymą pasilikti, bet Vilniuje jo laukė du mažamečiai vaikai. Grįžus į Vilnių, tais sunkiais pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais kul­tūros darbuotojams nebuvo lengva – trūko klausytojų. P. Garšva kurį laiką dirbo su folkloriniu ansamb­liu „Seklyčia“, į kurį buvo pasikvietęs solistą Aleksą Lema­ną, vėliau sukūrė ansamblį „Seni draugai“, kuriam vadovauja jau 28 metus ir su kuriuo koncertavo festivalyje „Vilniui 700 – dainuojame Vilniui“.

Širdelė daužos

Širdelė daužos, trokšta laimės jinai,
Iš meilės laužas pasiliko tiktai.
Prabėgo dienos, dingo laimė mėnesienoj.
Neverk, širdele, ir be jos bus gerai.

Paskaitę šiuos žodžius, tik­riausiai, pagalvojote, kad tai atlikėjo Vytauto Kernagio žodžiai? Ne, šie žodžiai sukurti Elektrėnų šviesuolės, chorvedės, pedagogės, estradinės dainos atlikėjų konkurso „Vilniaus bokštai“ finalininkės Reginos Bartkienės. Ji juos sukūrė savo jaunystėje ir artikuliuodama, kaip dabar mokina savo choristus, tos dainos išmokė savo septyneriais metais jaunesnį brolį Petrą. Dainoje „Širdelė mano“, prieškario laikotarpiu įdainuotoje žymaus solisto ir chorvedžio Jono Byros, buvo tik du posmai. Vytauto Kernagio dainos versijoje jau trys posmai, antrąjį sukūrė Regina. Ta daina su Reginos žodžiais nuolatos skambėjo Garšvų namuose. Petras konservatorijoje mokėsi kartu su Vytautu Kernagiu, kuris tą dainą buvo įtraukęs į savo dainų repertuarą. Petras koridoriuose dainuodavo kitą dainos dalį, o ją išgirdęs Vytautas paprašė jam tuos žodžius padovanoti. Taip ir skamba „Širdelė“ su nežinomo autoriaus antro posmo žodžiais, kuriuos sukūrė ir brolį išmokė Regina Garšvaitė.
Nors gerais pažymiais Linkuvos vidurinę mokyklą baigusiai Reginai tėvelis siūlė pasirinkti kitą profesiją, bet Regina save visada įsivaizdavo tik muzikante ir dainininke. Kaip kitaip, jei namuose tuo metu vis skambėjo muzika, nuolatiniai svečiai buvo žymūs muzikantai, nors tėvelis už vargonininkavimą bažnyčioje iš mokyklos buvo atleistas. Reginos ir Petro tėvelis – Petras Garšva – pasirinko ne pedagogo kelią, o vargonininkavimą bažnyčiose. Sako, žmonės sovietmečiu į Linkuvos, vėliau Anykščių bažnyčias plūsdavo pasiklausyti vargonininko ir gražaus tenoro Petro giesmių. Regina prisimena, kaip ji dar vaikas būdama atidžiai sekdavo choro repeticijas jų namuose, ir jai atrodė, kad smagiausias darbas yra mokyti žmones dainuo­ti. Chorų programas namuose ir koncertuose dažnai paįvairindavo Petro Garšvos dukrų Angelės ir Reginos duetas. Tad baigusi Linkuvos vidurinę mokyklą Regina įstojo į Šiaulių muzikos technikumo chorinio dirigavimo klasę, o ją baigusi gavo paskyrimą į tolimą Ukmergės rajono Panoterių kaimą.

Nauja pradžia Kaune
Jauna specialistė, grojanti pianinu ir akordeonu, 5 km nuo autobusų stotelės pėsčiomis atėjusi į savo pirmąją darbovie­tę – mediniame name įkurtus kultūros namus, pirmiausia ir sutiko kultūros namų direktorių. Į Panoterius atėjus jaunai kultūros darbuotojai, vakarais visas kaimas skubėdavo į choro repeticijas. Regina jau neprisimena, kaip suderino seną kultūros namuose stovėjusį pianiną, kur surado akordeoną, bet tame mediniame name, kultūros klube, vakarais repetuodavo atlikėjai, o savaitgaliais Regina grodavo šokiams. Ir kai Ukmergės rajone buvo organizuota saviveiklininkų apžiūra, Panoterių saviveiklininkai pasirodė geriausiai, o rajono valdžia stebėjosi, kaip ta jauna mergaitė taip sugebėjo visą kaimą į saviveiklą suburti.
Tais pačiais metais Regina neakivaizdžiai įstojo mokytis į tuo­metinę Lietuvos valstybinę konservatoriją. Reginos sesuo Angelė jau dirbo Kaune ir dainavo Kauno muzikiniame teatre. Ji seserį, dar trejus metus turėjusią atidirbti Panoteriuose, išsivežė į Kauną. Kaune Regina sutiko savo kurso draugą Povilą Žemaitį, kuris pakvietė ją dirbti į Kauno profsąjungų rū­mus berniukų choro studijoje paruošiamosios grupės vadove. Nau­joje darbovietėje merginai išrašė naują darbo knygelę, ir nuo tada Regina pradėjo naujos muzikinės veiklos darbo stažą. Kaune sutiko Kauno politechnikos instituto absolventą Juozą Bartkų, kuris gavo paskyrimą į besikuriančius Elektrėnus.

Patirtys kapeloje „Galvė“
Nuo 1966 metų rugpjūčio mė­nesio Regina Bartkienė apsigyveno ir prigijo Elektrėnuose, nuo 1967 metų dirbo Elektrėnų meno mokykloje, vadovavo chorams ir pati koncertavo tuometinėje žymiausioje Lietuvoje liaudiškos muzikos kapeloje „Galvė“, vadovas Jurgis Gaižauskas. Kapelos kolektyvas skynė nugalėtojų laurus respublikiniuose liaudies ansamblių konkursuose, jos muzika pradėjo skambėti toli už Trakų rajono ribų. Kapelos solistu buvo sodraus balso Vievio vidurinės mokyklos vokiečių kalbos mokytojas Justinas Rinkevičius ir elektrėniškių Reginos Bartkienės ir Marijos Urbonienės duetas.
Kapela dažnai reprezentavo Lietuvą užsienyje: dalyvavo Tadžikistane vykusioje LTSR meno dekadoje, ne sykį grojo Maskvos Kremliaus suvažiavimų rūmuose. 1972 m. įvyko pirmoji koncertinė kelionė į Vakarų Europą – Olandiją ir Belgiją. Ten vykusiame tarptautiniame liaudies meno festivalyje laimėjo aukso medalį. „Galvė“ grojo daugumoje buvusių SSRS šalių, Rumunijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. Ji buvo laikoma geriausia tarp Lietuvos kapelų, o moterų duetas, pasak Reginos, buvo vertinamas taip: „Ne tik gražios, bet ir dainuoja labai gražiai“. Regina taip pat dainavo Elektrėnų kultūros namų direktoriaus, saksofonininko Viktoro Voronovo sukurtoje grupėje „Volta“.

Mišri sidabrinė gija
Naujai besikuriančiame Elek­­trėnų mieste vienas po kito apsi­gyveno ne tik talentingi inžinieriai, bet ir menininkai. Elektrėnuose apsigyveno muzikų šeima Rita ir Julius Jurgaičiai. Pedagogai svarų indėlį įnešė į Elektrėnų meno mokyklos muzikos skyrių. Meno mokykloje sukurtas buvo jaunių choras, kuris ne kartą dalyvavo rajoninėse ir respublikinėse dainų šventėse. Kartu su Rita Jurgaitiene meno mokykloje chorinio dainavimo mokė pedagogė Regina Bartkienė. Šių mokytojų vadovaujami Elektrėnų muzikos mokyklos chorinio skyriaus ansambliai sėkmingai koncertavo Lietuvos miestuose, dalyvavo „Dainų dainelės“ konkursuo­se. 37 metus Elektrėnų meno mokykloje R. Bartkienė vadovavo jaunių chorui, su kuriuo dalyvavo visose respublikinėse Dainų šventėse. O Elektrėnų kultūros centre buvo sukurtas galingas choras „Energetikas“, kuriam vadovavo J. Jurgaitis. Kaip prisimena buvę „Energetiko“ dalyviai, chore vienu metu dainavo per 70 vyrų. Norinčių dainuo­ti choruose buvo tiek daug, kad reikėdavo kurti vis naujus kolektyvus. Taip nuo choro „Energetikas“ vyresni žmonės 1986 m. susibūrė į veteranų ir tremtinių mišrųjį chorą „Sidabrinė gija“. Chorui vadovavo J. Jurgaitis, R. Jurgaitienė, vėliau – R. Bartkienė, Algirdas Norvilas, Rūta Striš­kaitė, Laima Mažuolytė, vėl Regina. 1994 m. vyko pirmoji Pasaulio lietuvių dainų šventė Vilniuje, kur Elektrėnams at­stovavo choras „Sidabrinė gija“. Choro repertuarą sudaro įvairaus žanro kūriniai, bet didžiausias dėmesys skiriamas harmonizuo­toms lietuvių liaudies dainoms. Taip pat į kolektyvo repertuarą įeina ir Dainų šventės kūriniai bei religinės giesmės.

Choro šiandiena
Dabar choro „Sidabrinė gija“ atlikėjai repeticijose, kurios būna pirmadieniais, prieš pradedant dainuoti, vis dar išklauso vadovės pamokų: kaip artikuliuoti žodžius, kaip neperspausti vaidybos, kaip vokalizuoti, kaip išlaikyti mintį, kaip pagauti toną, kodėl dainuojant būtina žiūrėti ne į žodžius, o į natas. Jei kuris iš choro dalyvių atėjęs dainuoti natų nepažinojo, dabar vis tiek žino natos reikšmę. Visos tos pamokos todėl, kad pagal Garšvų mokyklą, choras yra žmogaus instrumento visuma, sujungta į kolektyvinį žaidimą. O žaidžia „Sidabrinė gija“ per 37 metus, per kuriuos keitėsi vadovai ir dalyviai, bet choro dvasia – atlikime išspausti visa geriausia, liko, nes nuo kolektyvo dvasios priklauso dainos skambesys. Choro dalyvė Aurelija Papaurielienė sako, kad vadovė labai kruopščiai ruošiasi repeticijoms – žino, ką reikia turėti: jei nauja daina – visiems išdalinami lapai su žodžiais ir natomis. Vienas choristas Pet­ras Petkevičius juokaudavo: natų nepažįsti, bet be natų dainuoti negali. Vadovė antrina: su natomis – drąsiau. Kas chore dainuoja seniau, juodą darbą atidirbti yra įpratę, kas naujai atėjo – pratinasi. Repeticijose choristai sustabdomi tą akimirką, kai kokia gaidelė pasiklysta. Vadovė pataiso, ir repeticija vyksta toliau. Choristai dėkingi vadovei už atsakingai ir profesionaliai išmokytas bažnytines giesmes. „Kiekviena giesmė turi savo dvasią, ir mus išmokė į tai įsijausti“, – kalba choristės. Vadovė sako, kad ne visi choristai ją supranta, ne visi kolektyve prigyja. Būna išeinančių, būna ir nau­jai ateinančių arba sugrįžtančių. Juk choras, pasak P. Garšvos, gyvas organizmas, iš kurio gelmių sklinda aukštos meninės vertės daina. Tame gyvame „Sidabrinės gijos“ organizme vadovei daug metų talkina visi choristai, bet vadovės dešinioji ranka yra nuoširdieji ir darbštieji choro seniūnai Ona ir Pranas Kurlavičiai.

Autorės ir asmeninio albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos Pulsas

Keliai aukštumų link