Karaimė Ingrida Špakovskaja: Lietuva tapo nepriklausoma negandų patyrusių žmonių viltimi

Karaimė  Ingrida Špakovskaja: Lietuva tapo nepriklausoma negandų patyrusių žmonių viltimi

Eglė Butkutė

2021 metai Lietuvoje yra pa­skelbti Totorių istorijos ir kultūros metais, o 2022 metais šalyje bus minimi Lietuvos karaimų metai. Tiek totorių, tiek karaimų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje nėra daug, o šalyje didžiausia šių tautų koncentracija yra visai netoli Elektrėnų esančiuose Trakuose. Visiems lietuviams yra puikiai žinomi kai kurie šių tautų nacionalinių virtuvių patiekalai, o ypač populiarūs yra kibinai. Tačiau ne visi žino daugiau dalykų apie karaimus, kurie Lietuvoje gyvena jau ne vieną šimtą metų. Trakuose karaimų restoraną atidariusi šios tautos atstovė Ingrida Špakovskaja sako: „Kaip ir kitose tautose, karaimų virtuvė atspindi daugelio kartų patirtį“.

Ingrida Špakovskaja prie stendo su protėvių nuotraukomis (autorės nuotr.)

Visi, apsilankę Trakuose, grei­čiausiai pastebi medinių namų gat­veles, tačiau ne visi pastebi, kad dalis tų namų turi tris langus. Pagal legendą, vienas langas yra skirtas Dievui, kitas – Vytautui, o trečias – sau. Daug daržovių savo kulinariniuose patiekaluose naudojantys ­karaimai garsėja ir jų auginimu. Manoma, kad būtent karaimai prieš kelis šimtus metų į Lietuvą atvežė agurkų sėklas bei svogūnus. Tačiau dėl to, kas pirmieji į Lietuvą atvežė šias daržoves, kyla ginčų su totoriais. Abi tautos dalijasi ir kai kuriais patiekalais. Tiek karaimai, tiek totoriai savo tradiciniais patiekalais laiko kibinus. Karaimų kalboje kibinas yra vadinamas kybyn, o jei kalbama daugiskaita – kybynlar. Ingrida Špakovskaja nesureikšmina šios konkurencijos ir sako, kad „visi mes vienose stepėse ir vienuose kalnuose gyvenome“.

Ingrida, kokios yra Jūsų šeimos šaknys? Iš kur kilę yra Jūsų protėviai?
Istorija byloja, kad karaimai Lietuvoje gyvena nuo XIV amžiaus, aš tokios gilios savo giminės istorijos nežinau. Mano tėvai, seneliai ir proseneliai gyveno Trakuose. Norėjau sakyti, kad ir gimė, tačiau nežinau, ar tikrai proseneliai čia ir gimė. Mano proseneliams, kurie buvo mano močiutės iš mamos pusės tėvai, priklausė žemė, kurioje dabar stovi restoranas. Močiutės vardas buvo Elžbieta. Jų namas stovėjo dabartinėje Vytauto gatvėje Trakuo­se. Mano proseneliai gyveno dviejų aukštų raudonų plytų mūriniame name, o jų žemė buvo net iki ežero. Tačiau jie turėjo tris sūnus ir keturias dukras, kuriuos taip pat turėjo aprūpinti. Mano močiutė šeimoje buvo jauniausia dukra, todėl jai atiteko tėvų namas. Tačiau bėgant laikui pasikeitė valdžia ir tą namą nacionalizavo. Visi dokumentai buvo išlikę namuose, nes archyve jų neberadome. Dokumentai buvo likę, todėl mano mamai močiutės žemė buvo grąžinta. Močiutė yra pasakiusi tokią frazę: „Kad tu – tai dar netikiu, bet tikiu, kad tavo anūkai, o galbūt vaikai iš to valgys duoną“. Ir iš tiesų, iš to valgau duoną aš pati – restoraną pastatėme ant protėvių žemės.

Ingrida Špakovskaja su vyru Michailu (asmeninio albumo nuotr.)

Tėčio mama Kamilija gyveno nedideliame Moluvėnų kaime, kuris yra tarp Trakų ir Vievio, tuo metu kaimas vadinosi gyvenviete. Moluvėnų kaime gyveno karaimų bendruomenė, ten net yra likęs mūsų Kenesės pastatas. Mano močiutė yra kilusi iš Pileckų šeimos. Jų šei­ma gyveno tame kaime, tačiau buvo evakuacija ir daug karaimų išvyko iš Lietuvos. Vieni karaimai išvyko į Ukrainą, kiti į Rusiją, kiti dar kitur. Pileckų šeima taip pat emigravo, tačiau aš nežinau, ar jie sugrįžo į tą patį Moluvėnų kaimą. Mano giminaitis, kuris yra kilęs taip pat iš Pileckų giminės, yra profesorius ir gyvena Varšuvoje. Jis yra parašęs knygą apie savo jaunystę ir apie giminę, tačiau aš pati neskaitau lenkiškai, todėl tai trukdo man sužinoti daugiau apie savo šaknis. Močiutė su seneliu užaugino septynis vaikus, iš kurių vienas yra mano tėtis. Jis ­šeimoje buvo trečias vaikas, bet pirmas sūnus.
Vyresni žmonės matė ne vieną santvarką ir pasikeitimą ir, manau, ta santvarka gal ir pasikeitė dėl to, kad negandų patyrusių žmonių viltimi Lietuva tapo nepriklausoma šalimi.

Jūsų restorano sienas puo­šia senolių, protėvių nuotraukos. Iš jų matyti, kad žmonės buvo pasiturintys, gražiai apsirengę. Kuo vertėsi Jūsų ­artimieji?
Galiu pasakyti, kad karaimų tauta yra ir buvo labai išsilavinusi. Kažkada žmonės tiek daug neturėjo visko, kiek turime mes dabar. Anksčiau buvo įprasta, kad šeimoje vyras dirba, o moteris būna namų šeimininke, tačiau mano močiutė, iš mamos pusės, buvo išimtis, ji norėjo dirbti ir dirbo pardavėja universalinėje parduotuvėje. Tuo metu Trakuose gyveno vos kelios dirbančios moterys. Reikia atkreipti dėmesį, kad mano močiutė gimė 1901 metais, tada buvo visiškai kiti laikai. Mano prosenelė buvo iš šeimos, kurioje buvo keturi vaikai. Jos brolis buvo mūsų aukštesnysis dvasininkas. Ka­raimų maldos namai yra kenesa, o dvasininkas, kaip pas katalikus kunigas, vadinasi chazan, o aukštesnysis dvasininkas – Unlu chazan. Tai va, mano prosenelės brolis buvo aukš­tesnysis dvasininkas. Pas mus dvasininku negali tapti žmogus, jei jis yra nevedęs. Norint tapti dvasininku yra privalu būti sukūrusiam šei­mą bei būti pabaigus tam tikrus religinius mokslus. Kai Romanovų dinastijai buvo 300 metų, į šventę buvo pakviesti ir karaimai. Tik trys vyrai atstovavo mūsų tautai, o vienas iš jų buvo mano prosenelės brolis. O tėčio mama nedirbo, ji šeimininkavo namuose. Mano senelis, iš mamos pusės, dirbo savivaldybėje vykdoma­jame komitete, tarybiniais laikais dar dirbo ir banke. Taip pat senelis buvo ir pašto skyriaus viršininku. Senelis mirė 1954 metais, mano mama tuo metu buvo dar vaikas. Močiutės, kuri gyveno Moluvėnų kaime, šeima užsiėmė žemdirbyste, kai vyko evakuacija, jie iš savo namų turėjo pas­itraukti su visais savo gyvuliais, tačiau žmonės patarė, kad lengviau būtų tuos gyvulius parduoti. Tėvo mama, mano močiutė, buvo kilusi iš turtingos šeimos, tačiau kai mirė jos tėvai, daug kas pasikeitė. Ji buvo jauniausia dukra ir dar buvo netekėjusi, todėl ja turėjo rūpintis brolių šeimos. O brolienėms ji tapo našta. Broliai sukrovė močiutei kraitį ir ištekino už mano senelio. O kai tik seneliai susituokė, mano močiutė persikėlė gyventi į senelio šeimos namus. Ten taip pat gyveno jo tėvai Du­binskai, trys dar netekėjusios seserys ir mano senelio seneliai. Kai močiutė persikėlė į tuos namus, netrukus tekėjo ir senelio seserys. Močiutės kraitis buvo greit išdalintas joms. Ji tai suprato tik po daugelio metų. Močiutei buvo jau daugiau kaip 70 metų ir tuomet mirė viena iš senelio seserų. Močiutė, grįžusi iš laidotuvių, pirmą kartą mano akyse apsiverkė. O verkė ji dėl to, kad tik tada suprato, kam atiteko jos kraitis. Ji brolienės laidotuvių metu pastebėjo ant stalo patiestą savo kraičio staltiesę. Mano močiutė, tėčio mama, labai mylėjo arklius. Daug kas sakydavo, kad ji augo ne kaip mergaitė, mokėjo užšokti ant arklio ir joti. Mano charak­teris ­panašus į močiutės, tėčio mamos.

Jūsų abu tėvai – karaimai. Ar jų pora buvo specialiai supažindinta, ar vis dėlto tai įvyko savaime?
Jie susipažino labai ankstyvoje vaikystėje, kai jiems buvo vos metukai. Jų šeimos gyveno kaimynystėje, namus skyrė tik gatvė. Dabar Karaimų gatvėje esančiame infor­macijos centre kažkada gyveno mano mama, o priešais gyveno tėtis. Kai mano tėvai susituokė, jie gyveno Vilniuje, o tik vėliau grįžo į Trakus.

Užsiminėte, kad Jūsų protėviai gyveno Trakuose, Vytauto gatvėje. Galbūt Jūsų senoliai yra pasakoję, kaip Trakai atrodė anksčiau?
Trakuose buvo pagrindinė gatvė – Vytauto, pereinanti į Karaimų gatvę. Yra koplytstulpis, kuris skiria šias dvi gatves. 1970 metų pradžioje iš žmonių buvo paimta dalis žemės ir padaryta Trakų gatvė. Dar Vytauto laikais Karaimų gatvėje galėjo gyventi tik karaimai. Vytauto gatvėje gyveno visos kitos tautos. Trakų kraštas visais laikais buvo daugiatautis – čia visada buvo gausu tiek lietuvių, tiek lenkų, rusų, žydų, vokiečių ir kitų tautų žmonių. O kai į Lietuvą atvyko karaimai ir totoriai, tai totorius apgyvendino prieš įvažiavimą į Trakus, o karaimus – Karaimų gatvėje. Karaimų gatvėje visi pastatai buvo mediniai. Nei totoriai, nei karaimai nemokėjo lietuvių kalbos, tai priešas negalėjo susikalbėti ir tai taip pat trukdė užkariauti kraštus.

Jūs pati gimėte, augote ir dabar gyvenate Trakuose. Bet dažnai jauni žmonės nori ištrūkti iš mažų miestų į didmiesčius. Kas Jus paskatino visą savo gyvenimą sieti su Trakais?

Trakai. XX a. 3-4 dešimtmečio atvirukas (Varšuvos nacionalinės bibliotekos nuotr.)

Aš pati gimiau Trakuose, Ka­raimų gatvėje, kurioje dabar ir vėl gyvenu. Dažnai, kai žmogus yra dar labai jaunas, galvoja, kad draugai gyvena geriau už juos, taip ir aš – vaikystėje ir paauglystėje gyvenau name ir visada galvojau, kad bute gyventi geriau. Kai ištekėjau, su vyru nusipirkome butą. O vėliau susiklostė aplinkybės taip, kad grį­žau į savo tėčio namą ir dėl to labai džiaugiuosi. Matyt, viskam ateina laikas, tam tikriems dalykams žmogus turi subręsti. Mano vyras yra kilęs iš Kijevo. Jis ten gimė, mokėsi ir gyveno. Mes dar kai tik draugavome, jam esu pasakiusi, kad pas mane gali atjoti nors ir princas ant balto žirgo, bet aš iš Lietuvos neišvažiuosiu. Ir jis sutiko persikelti į Lietuvą. Aš buvau pasiruošusi priimti kompromisą, kad jei vyras nenorės gyventi Tra­kuose, galėčiau persikelti į Vilnių, kuris yra visai šalia. Jis su mano nuomone likti Trakuose sutiko. Man čia patiko ir jaučiau pareigą rūpintis ir savo tė­vais, kurie taip pat gyveno Trakuose.

Jūsų vyras yra kilęs iš Kijevo ir taip pat yra karaimas. Kaip su juo susipažinote?
Šiais laikais visi susipažįsta internetu, o aš su savo vyru susipažinau visiškai atsitiktinai. Mano vyro tėvai kažkada taip pat susipažino Trakuose, nors vyro tėtis yra kilęs iš Vakarų Ukrainos, o mama – iš Kijevo. Trakai yra traukos taškas ir dažnai yra vadinami karaimų meka. Vyro sesuo panoro aplankyti šį miestą, kuriame susipažino tėvai, ir jis atkeliavo čia kartu su sese, palaikydamas jai kompaniją. Mano vyras ir jo sesuo apsistojo pas tėvams pažįstamą moterį, kuri paskambino mano mamai ir pranešė, kad į Trakus atvyko jos jaunystės draugų vaikai. O Trakuose mes bendravome kompanijomis, kurios yra išlikusios nuo žaidimų smėlio dėžėje iki dabar. Labai vertinu šią draugystę ir ryšį. Mūsų susirinkdavo labai daug, kartais vienoje kompanijoje būdavo net per dvidešimt žmonių. Vieni draugai persikėlė gyventi kitur, tačiau mes vis tiek palaikydavome ryšius. Vieną kartą vykome aplankyti draugo, kuris gyveno Panevėžyje. Jo mama galvojo, kad atvažiuos tik keli vaikai, o mūsų atvyko daugiau nei dvidešimt žmonių. Visos atostogos, visos vasaros buvo labai linksmos ir džiaugiuosi, kad su visais palaikome ryšius. Kadangi mūsų visa kompanija susitikdavo beveik kiekvieną vakarą, o mes taip pat žinojome, kad yra atvykę mūsų amžiaus žmonės iš svetur, pakvietėme ir juos kartu pabūti. Po šio jų atvykimo prabėgus dvejiems metams, mano vyro sesuo ištekėjo už trakiškio, o po tos vasaros prabėgus trejiems metams susituokėme ir mes. Kas keis­čiausia, kad tiek mano vyras, tiek jo sesuo, atvykdami į Lietuvą, net negalvojo, kad čia sutiks savo antrąsias puses. Aš visuomet turėjau labai daug draugų ne tik iš karaimų bendruomenės, buvau labai bendraujanti, aktyvi ir niekada nemaniau, kad pati ištekėsiu už karaimo, nes pasaulyje mūsų tautos atstovų yra tikrai mažai. Yra priimta, kad jei vienas iš tėvų yra kitos tautybės, ne karaimas, tai vaikas karaimu nelaikomas. Karaimų santuo­ka turi būti pašventinama kenesoje, o jei san­tuoka yra sudaroma su asmeniu, kuris nėra karaimas, šiuose maldos namuose pašventinimo santuoka gauti negali. Kai karaimas tuokdavosi su kitataučiu, tai reikšdavo, kad jis atsisako tikėjimo ir pereina į kitą. Dėl šios priežasties pasaulyje karaimų yra labai mažai. Su vyru susituokėme 1990 metais ir mūsų santuoka buvo palaiminta kenesoje. Buvo įdomus faktas, kad mūsų santuoka kenesoje buvo palaiminta pirmoji po keturiasdešimties metų pertraukos. Tarybiniais laikais sutuoktuvės vykdavo slapčia, apeigų kenesoje negalėjo vyk­ti. Mano krikšto mamos santuoka buvo palaiminta kenesoje paskutinio­ji prieš susi­tuokiant mums su vyru.

Dabar turite dvi dukras. Ar stengiatės, kad jos taip pat savo šeimas kurtų su karaimų tautybės žmonėmis?

Trakų kenesa (Trakų istorijos muziejaus nuotr.)

Mes su vyru manome, kad apie savo šaknis žinoti reikia, bet negalima vaikams nurodinėti, su kuo jiems draugauti. Mūsų pačių niekas nevertė, niekas neliepė kurti šeimos būtent su savo tautos žmonėmis, tai įvyko savaime, todėl ir mes leidžiame dukroms pačioms rinktis, kas joms yra geriausia. Mes gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, todėl ne žmogaus tautybė yra svarbiausias dalykas. Mano viena dukra jau yra susižadėjusi su tikru lietuviu. Mums svarbiausia yra tai, kad mūsų vaikai būtų laimingi, kad jų antros pusės juos priimtų tokius, kokie jie yra. Labai norime, kad jų santykiuose būtų sutarimas, o visą kitą nublanksta. Žmonės turi būti laimingi nepriklausomai nuo tautybės, tikėjimo ar odos spalvos. Mes skatiname savo vaikus žinoti savo istoriją, turėti kuo daugiau draugų, įsilieti į karaimų bendruomenę, mokėti mūsų tautos šokius. Trakuose buvo sukurtas karaimų ansamblis „Sanduhač“, kuris reiškia lakštingalą. Dabar mūsų vaikai šoka ansamblyje „Birlik“, kuris reiškia vienybę. Aš manau, kad bet koks užsiėmimas suburia. Juk ne visi turi būti profesionalūs šokėjai ar dainininkai, tautinius šokius gali šokti visi, svarbiausiai yra tai, kad visi susiburia, bendrauja, žino, kur yra jų šaknys.

Pasakodama apie savo šaknis pradėjote kalbėti ir apie karaimų tradicijas. Sakėte, kad karaimų dvasininku negali tapti žmogus, nesukūręs šeimos, kad karaimu yra laikomas asmuo, kurio abu tėvai yra šios tautos atstovai, o kenesoje negali tuoktis žmonės, iš kurių bent vienas yra kitos tautybės. Kokių dar tradicijų žinote?
Geriausiai žinomos yra religinės šventės ir patiekalų gamyba. Patie­ka­lų gamyba yra neatsiejama nuo šeimos tradicijų. Aišku, dažniausiai gamina šeimos moterys. Dauguma patiekalų karaimų virtuvėje yra gaminami iš mėsos ir tešlos. Visiems geriausiai žinomi yra kibinai. Be šio patiekalo taip pat yra gerai žinomi koldūnai, čeburekai, kurie yra vadinami „Čir-čir“. Pavadinimas yra kilęs nuo garso, kuomet čeburekas kepant čirška. Visi patiekalai dažniausiai yra gaminami iš avienos arba jautienos. Karaimai nevalgo kiaulienos. Kiaulienos nevalgo didžioji dalis Pietų tautų. Sako, kad žmonės prisitaiko prie aplinkos, bet taip pat yra ir su gyvūnais. Jie taip pat prisitaiko prie tam tikrų sąlygų. Juk šiltuose kraštuose kiaulytei yra per karšta. Taip pat yra ir su augalais. Juk kiekvienas kraštas turi tam tikras daržoves, vaisius, kuriuos yra rekomenduojama valgyti būtent tame krašte.

O kas yra karaimų virtuvės pasididžiavimas?

Karaimų valgiais padengtas stalas (asmeninio albumo nuotr.)

Karaimų virtuvės pasididžiavimas greičiausiai yra kibinai ir kiubėtė. Kiubėtė yra šventadienio patiekalas. Karaimai šventadieniu laiko šeštadienį. Šventadieniais nieko negalima daryti, net ugnies kurti, todėl visi valgiai turi būti paruošiami iš anksto. Tačiau dabar šios tradicijos mažai kas laikosi. Iš karaimų kalbos į lietuvių kalbą išvertus žodį kiubėtė, gauname tokį vertimą – „kario skydas“. Pagal visas tradicijas, kiubėtė buvo gaminama viena visai šeimai. Tai toks patiekalas, kurio įdaras yra lyg uždarytas tešloje. Pyrago pynutė turėtų būti apipjaunama ir valgoma su sultiniu, o visa kita likusi patiekalo dalis yra valgoma kaip antras patiekalas. Pagal tikrąsias tradicijas, mėsa turi būti sukapojama nedideliais gabaliukais kartu su kauliuku ir prie tos mėsos dar turi būti kažkas įmaišoma papildomai – ryžiai, bulvės, pupelės, avinžirniai, baklažanai ar dar kažkas. Tai priklauso nuo regiono. Turiu atkreipti dėmesį, kad karaimai nevalgo žuvies, kuri neturi žvynų. O jei kalbame apie kibinus, tai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad į kibinus dedama žalia, neapdorota mėsa. Tada suformuojamas mėsos ir tešlos gaminys ir viskas kartu kepa orkaitėje. Kibinas gali būti tik su mėsa, o su visais kitais įdarais gaminys turėtų vadintis ne kibinu, o pyragėliu. Jei kibinai gali būti tik su mėsa, tai kiubėtė gali turėti įvairiausius įdarus. O kitas, taip pat gerai žinomas, patiekalas – čeburekai – kepamas aliejuje. Šį patiekalą turi ir kitos tautos, kurios yra iš šiltų kraštų. Tai nėra vien mūsų tautos patiekalas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad dabartiniai tautiniai restoranai turi prisitaikyti prie regiono. Tačiau taip pat visiems eksperimentams turi būti ribos. Juk lietuviai savo patiekalų kavinėse niekada nesiūlo cepelinų su šokoladu. Taip neturėtų būti ir su kibinais. Mūsų restoranas stengiasi išsaugoti tradicijas, o kiubėtės ženklas yra užpatentuotas oficialiai patentų biure, nemažai receptų yra kulinarinis paveldas ir turi tai atitinkantį žymėjimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69