2022-uosius Lietuvos Seimas paskelbė Karaimų metais – šiemet sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šią vasarą Lietuvos statistikos departamento pateiktais duomenimis, šalyje gyvena vos 196 karaimai, ir visame pasaulyje jų yra labai mažai. Mūsų šalyje daugiausia karaimų gyvena Trakuose, šiame mieste, nuo Elektrėnų nutolusiame vos 30 kilometrų, veikia karaimų maldos namai kenesa, kurioje vyksta ir pamaldos karaimų kalba, veikia karaimų muziejus, vasaromis vyksta tarptautinės karaimų kalbos ir kultūros stovyklos. Elektrėnų savivaldybėje taip pat gyvena keletas karaimų. Su vienu jų, Eugenijumi Lavrinovičiumi, UAB „Tramenas“ direktoriumi, gyvenančiu seniausiame savivaldybės miestelyje Semeliškėse, kalbėjomės apie karaimų tradicijas ir šios nedidelės tautos atstovams kylančius iššūkius bei būtiną kūrybingumą juos spręsti.
Gal pradėkime pokalbį nuo Jūsų šaknų. Regis gimėte Trakuose, vadinamuose ir karaimų Meka.
Mano tėvai tikri karaimai, užaugo ir gyveno Trakuose. Jie vienas kitą nuo vaikystės pažinojo, vienoje kompanijoje užaugo. Mama Emilija dirbo buhaltere, tėvas Avija – ryšininku. Mamos tėvas, mano diedukas, tarpukariu turėjo gamyklą, užsiiminėjo kalkių gesinimu, kai vyko Trakų pilies rekonstrukcija, ten parduodavo kalkes. Tėvo šeimoje užaugo keturi vaikai, visi sūnūs, o mamos šeimoje – penki vaikai, 2 sūnūs ir 3 dukros, dar viena dukrelė, šeštas vaikas, mirė labai anksti. Tada karaimų šeimos buvo gausios, kitokios negu dabar. Aš (mane vadino Ženia) šeimoje užaugau su vyresniu broliu Romu. Deja, šiemet brolis jau mirė.
Kaip Jūsų vaikystės ir jaunystės metais atrodė karaimų bendruomenė Trakuose?
Jokios oficialios karaimų bendruomenės, kaip dabar, tada nebuvo. Daugiausia karaimai būrėsi prie maldos namų – kenesos ir šventiko – chazano. Visi vyresni žmonės taip būrėsi, o šie vadovavo jaunesniems. Tėvai, seneliai šeštadieniais eidavo į kenesą ir mus su broliu į ją vesdavosi.
Galima apibūdinti, kad Trakų karaimų bendruomenė daug bendravo?
Taip. Visi sueidavo savo kompanijomis – tėvai savo kompanijoje, vaikai – savo. Vasaromis į Trakus atvažiuodavo ir gyvenantieji Vilniuje, Lenkijoje. Tėvai vasaromis dirbdavo, užimti vaikus nebūdavo lengva, tad veždavo pas senelius. O Trakai – vasaroti labai tinkama vieta. Kas turėjo senelius Trakuose, visi atvažiuodavo, tad karaimų jaunimo būrys vasaromis čia būdavo didelis.
Kaip bėgo karaimų jaunimo vasaros Trakuose?
Iš vaikystės augom gatvėje. Tėvai neturėdavo mums daug laiko. Kai vasaromis draugai suvažiuodavo į Trakus pas senelius, būriavomės lauke. Mes labai mėgdavom nuplaukti į ežerų salas – kelioms dienoms, su nakvyne. Ten pasistatydavom palapines, maudydavomės, žaisdavom futbolą, tinklinį. Vakarais tėvai atplaukdavo pažiūrėti, kaip mes gyvenam, atplukdydavo maisto. Patikdavo mums tokios stovyklos, gera prie vandens vasarą. Alkoholio negerdavom, buvom tvarkingi. Kaip pagalvoju, dabar vieni vaikai salose sukeltų visiems nerimo, tada buvo kitoks požiūris. Ir pačios salos dabar visai kitokios, užaugusios medžiais, krūmais – nė nebepraeisi.
Kokia kalba kalbėjote namuose?
Dažniausiai lenkiškai ir rusiškai, mes su broliu – ir lietuviškai, tada Trakuose visi keliomis kalbomis kalbėjo. Tėvai, kai norėdavo, kad mes su broliu jų nesuprastume, tarpusavyje kalbėdavo karaimiškai. Iš mūsų kartos mažai kas karaimiškai kalbėjo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Trakų kenesos chazanu tapo Mykolas Firkavičius, pagal išsilavinimą architektas ir dirbęs architektu, diplomatės Halinos Kobeckaitės vyras. Sovietiniais metais šventikais niekas nenorėjo būti. Kai M. Firkavičius išėjo į pensiją, tapo chazanu ir rimtai užsiėmė karaizmu, įrašus iš maldaknygių padarė, juos ir dabar per pamaldas skaito. Jis ėmėsi iniciatyvos ir atidaryti tautinę karaimų mokyklą, turbūt per Tautinių mažumų fondą. Rimtai mokė karaimų vaikus karaimų kalbos. Dabar šis dalykas kiek apleistas – tik vasaros stovyklų metu vaikai karaimų kalbos mokosi. Tada jie rimtai užsiiminėjo: dainavo, skaityti maldas mokėsi. Mano vaikai ir visi jų bendraamžiai karaimiškai kalba daug geriau negu aš ir mano bendraamžiai. Mes karaimų kalbą tik suprantame.
Ar pakako, pakanka norinčių mokytis karaimų kalbos?
Daug kas priklausė ir priklauso nuo mokytojo ir šeimų. Mano pirma uošvė Zofija Dubinskaja, ji iš Rabačevskių, žymios karaimų giminės. Kai ji dėstė karaimų mokykloje, ir aš tą mokyklą truputėlį rėmiau. Atsimenu, buvo kažkokia šventė, mokyklą lankantiems vaikams ruošiau dovanėles.
Kokias šventes šventėte vaikystėje? Kas ypač įstrigo iš vaikystės, tėvų namų?
Pagrindinė karaimų šventė Tymbyl Chydžy būna pavasarį, maždaug tuo pačiu laiku kaip ir katalikų Velykos. Jai kepdavo mėsos, kiaušinių ir specialią duoną – cymbyl, nes tada nevalia valgyti įprastos duonos su mielėmis. Per šventes visi tėvo broliai su savo šeimomis sueidavo pas tėvus, vėliau – pas babą, kuri gyveno pas jauniausią savo sūnų. Suaugusieji melsdavosi, o mes, vaikai, sėdėdavom ir laukdavom, kada malda baigsis ir prasidės vaišės.
Kaip švęsdavote Kalėdas, Naujuosius metus?
Kalėdas tada mažai kas švęsdavo. Kai aš pradėjau dirbti statybos organizacijoje, Kalėdų išvakarėse kolektyvuose skaitydavo paskaitas, kad žmonės negalvotų apie Kūčių vakarienę ir švenčių stalą šeimose. O Naujuosius metus paaugę paprastai sutikdavome su savo draugais. Tarp jų daugiausia buvo karaimų.
Skaitytojams turbūt bus įdomu sužinoti daugiau apie Jus patį. Kaip rinkotės specialybę?
Baigiau 8 klases Trakuose, įstojau į Vilniaus statybos technikumą, kurį ir baigiau. Paskui tarnavau kariuomenėje, po to pradėjau dirbti meistru, darbų vykdytoju tarpkolūkinėje statybos organizacijoje Trakuose. Vėliau dirbau Vievio kaimo statybos kombinate: kapitalinės statybos skyriuje, vėliau – rekonstravimo, formavimo cecho viršininku, direktoriaus pavaduotoju gamybai. Kai prasidėjo privatizacija, atsibodo važinėti į Vievį, grįžau į Trakų tarpkolūkinę statybos organizaciją, dirbau pagalbinės gamybos viršininku. Buvo rinkimai – išrinko pirmininku. Juo dirbu nuo 1994 m., tada organizacijoje dirbo apie 200 žmonių. Vėliau Trakų tarpkolūkinė statybos organizacija iširo, dalį jos reorganizavom į UAB „Tramenas“, tapau jo vadovu. Dabar su statybomis neužsiimam, prie Margio ežero Markutiškių kaime turim karjerą, kasam smėlį, darom kelius.
Dvi darbovietės – tai nedaug…
Tada nebuvo kur blaškytis. Dabar daugiau įmonių, žmonės turi galimybių daugiau ko paieškoti.
Kaip manote, kokių savybių reikia įmonės, uždarosios akcinės bendrovės vadovui?
Pagrindinis jo uždavinys – mokėti organizuoti darbus. Jeigu geras ir tikslus darbų organizavimas, nei žmonės nevargs, nei vadovui nebus sunku. Nuo to ir darbo užmokestis labai priklauso.
Uždarosios akcinės bendrovės vadovui svarbu kūrybingumas?
Jo reikia kiekviename darbe. Visur reikia naujovių, reikia nuolat galvoti, kaip viską padaryti patogiau, kaip geriau.
Gal grįžkime prie karaimų tradicijų ir gyvensenos. Kaip rinkotės žmoną? Tėvai labai norėjo, kad vestumėte savo tautietę?
Tėvai, žinoma, norėjo. Mums su broliu paaugus vis užsimindavo, kad toje ir toje karaimų šeimoje auga puikios mergaitės. Bet mūsų karta jau nelabai į tai kreipė dėmesį. Tėvų karta buvo paskutinė, kuri laikėsi tradicijos, kad sutuoktinis turi būti tos pačios tautybės atstovas.
Visgi jaunystėje vedėte būtent karaimę.
Mama to labai norėjo. Jau mano vyresnis brolis apsivedė su lietuvaite, daug triukšmo dėl to namie buvo.
Kaip vyko Jūsų vestuvės? Tuo pačiu gal galite papasakoti ir apie karaimų vestuvių tradicijas?
Karaimų tradicijos reikalauja į vestuves pakviesti visus giminaičius. Mūsų vestuvėse dalyvavo 150 žmonių: tetos, dėdės, tėvų draugai, pažįstami. Pusė Lietuvos karaimų susirinko. Giminaičių gyveno ir Leningrade (Sankt Peterburge), Lenkijoje – po porą šeimų ir iš ten atvyko. Per vestuves slaptai atvyko šventikas ir tyliai nuošaliame kambaryje mus su Julija palaimino – aš nebuvau komunistas, bet per vestuves vykti į kenesą tada nebuvo įprasta. Vestuvės vyko Paluknyje. Žmona ir jos tėvai gyveno Paluknyje. Uošviai ten dirbo mokytojais. Paskui jie nusipirko namą Trakuose, jį restauravo, išėję į pensiją apsigyveno Trakuose.
Karaimus traukia į Trakus?
Taip, karaimus traukia į Trakus ir arčiau saviškių. Su pirma žmona Julija užauginome du sūnus. Po skyrybų palikau namą Trakuose žmonai su vaikais. Abu sūnūs jau turi savo šeimas ir gyvena Trakuose. Vyresnysis Konstantinas pastatė namą prie motinos – Trakų miesto centre naujos vietos namo statybai negausi, jaunesnysis Artūras restauravo senelių namą Karaimų gatvėje priešais visiems gerai žinomą „Senąją kibininę“. Jis dirba „Kibinlare“ ir finansininku UAB „Tramenas“. Sūnūs pas mane prie Beržuolio ežero atvažiuoja tik į svečius. Antroji mano žmona Rasa yra žemaitė, iš Raseinių, su ja auginame dukrą Elą.
Gal karaimai susituokdami sudaro vedybų sutartį kaip totoriai?
Ne, tokios sutarties nėra, bet per karaimų vestuves rašomas šataras – liudijimas, kurį pasirašo svotai, liudininkai. Kuris sutuoktinis pirmas miršta, tam į karstą jį įdeda. Šataras apie turtą ar jo dalybas nekalba.
Kaip įsikūrėte Semeliškėse?
Po skyrybų su Julija porą metų nuomojausi butą Elektrėnuose ir ten gyvenau. Paskui pasiūlė sudegusią sodybą prie Beržuolio ežero, prie pat Semeliškių miestelio, kur kolūkio laikais stovėjo žolės agregatas. Nupirkau ir pradėjau statytis namą. Sklypą įsigijau 2007 m., namą pastačiau per šešerius metus.
Nekilo minties statyti namą su trimis langais į gatvę, kaip tradiciškai statyti karaimų namai?
Pirmąjį laikiną namą taip ir pastačiau – su trimis langais į gatvę, nors namas ne prie gatvės stovi, o tolokai nuo jos. Gyvendami tame namuke ir dukros susilaukėme. O gyvenamąjį namą jau stačiau modernų.
Nuo Trakų nesijaučiate nutolęs?
Kaip galiu jaustis taip? Kasdien dukrą vežioju į mokyklą Trakuose – nutarėme, kad jai ten mokytis bus naudingiau. Iš ryto ją nuvežu, tada grįžtu į darbą prie Margio ežero 10 km, po pietų vėl į Trakus, reikia dukrą paimti iš mokyklos. Daug visur važinėju, kone kasdien ir į Vilnių reikalai nuveja. Tada užvažiuoju ir į Trakus – ten vaikai, anūkai gyvena. Jei anūkai neina į darželį, dažnai skambina ir klausia, ar neatvažiuosiu. Reikia važiuoti. Nuperku dovanėlių ir važiuoju.
Jūsų sodyba yra prie pat ežero, vieta panaši į Trakus…
Aš be vandens negaliu.
Tačiau dabar turbūt Trakų labai nesiilgite?
Ten savaitgaliais labai daug žmonių – lengvai nė gatve nepraeisi. Ir prie ežerų mažai kur išsimaudyti beprieisi. O čia, Semeliškėse, visa mano sodyba ant ežero kranto, maudyklę įsirengiau. Ir sūnūs su šeimomis čia išsikepti šašlykų neretai atvažiuoja.
Ar nebuvo šios vietos žinomos iš vaikystės? Juk nuo Semeliškių Trakai netoli – vos 21 kilometras?
Man teta pasakojo, kad mano senelis iš Trakų veždavo grūdus malti į Semeliškes, į pačiame miestelyje, ant Strėvos upės kranto, stovėjusį malūną. Tai buvo netrumpa kelionė, močiutė tada melsdavosi, kad seneliui kelionėje ko nenutiktų, kad viskas gerai pavyktų.
Karaimiškų tradicijų iki šiol esate išsaugojęs?
Stengiuosi išlaikyti. Nelabai išeina, bet stengtis reikia. Per Velykas kepu cymbyl – specialią duoną, paplotėlius. Stengiuosi to išmokyti savo žmoną – Rasai nelabai sekasi. O kibinus mano žemaitė kepa puikiai.
O kiaulieną valgote?
Valgau, kaip išsiversi be populiariausios Lietuvoje mėsos. Aš mėgstu lašinius, o mano žmona žemaitė jų nevalgo.
2022-ieji paskelbti Karaimų metais, Jums bus kuo nors išskirtiniai?
Bus daugiau švenčių, renginių, jau vyko karaimų stovykla ir suvažiavimas. Tokie renginiai labiau rūpi moterims. O mes, vyrai, neturim tam laiko, dirbam. Jei moterims neatneši pinigų į namus, bus po visų švenčių. Ar tai Karaimų metai, ar ne…
Statistikos departamentas neseniai pristatė karaimų tyrimo rezultatus. 2022 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 196 karaimų tautybės gyventojai. Per 60 metų karaimų sumažėjo 54,6 proc. Kaip pakomentuotumėte šiuos skaičius?
Karaimu laikomas asmuo, kurio abu tėvai yra šios tautybės. Todėl kai karaimas tuokiasi su kitos tautos atstovu, reiškia, kad jis atsisako savo tikėjimo. Mišrių šeimų vaikai jau nelaikomi karaimais. Mūsų tikėjimo – karaizmo, priimti negalima, tai pagrindinė priežastis, kodėl mūsų tauta taip nyksta.
Neramu, kad jeigu taip bus ir toliau, dar po 60 metų karaimų Lietuvoje gali beveik visai nelikti?
Taip ir bus. Kiek gali susikurti šeimų, kurioje vyras ir moteris būtų tikri karaimai…
Tačiau būtų kitaip, jeigu karaimais vadintume visus, kieno vienas iš tėvų yra karaimas?
Žinoma, situacija būtų kitokia. Tačiau tam reikėtų labai daug pokyčių. Net neįsivaizduoju, kas galėtų tai inicijuoti ir kaip būtų galima tai padaryti. Nors mano dukra Ela yra tik pusiau karaimė, ji šoko karaimų vaikų ir jaunimo ansamblyje „Birlik“ („Vienybė“) ir dalyvavo Karaimų metų renginiuose.
Kaip manote, kaip tokiai nedidelei tautai ligi šiol pavyko išsaugoti ir savo kalbą, ir tradicijas. Ir kas tai galėjo lemti?
Mūsų tėvų ir senelių pastangos. Jie į kenesą eidavo ir mus, vaikus, vesdavo, visose šventėse su vaikais dalyvaudavo. Dabar požiūris pasikeitė, mano kartos ir jaunesni karaimai elgiasi jau kitaip.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Asmeninio albumo nuotraukos