Julija Kirkilienė
Lietuvos kaimo turizmo asociacija kiekvienais metais organizuoja viešinimo turą, per kurį žurnalistai sužino ir žiniomis pasidalina apie tai, kad Lietuvoje vis dar yra tokių „vaižgantiškų deimančiukų“, puoselėjančių lietuvišką kaimą ir paveldą. Tais „deimančiukais“ nustebinta buvau aš, gal nustebsite ir Jūs, todėl, ieškodami gerų įspūdžių, galite ir Jūs pasižvalgyti po Radviliškio, Kėdainių ar Kaišiadorių kraštą. Kaip sakė kelionėje žurnalistus šefavusi Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Dr. Agnė Vaitkuvienė, šiuo metu Lietuvoje populiarus patirčių turizmas.
Linos kerai
Pačiame Lietuvos viduryje, Radviliškio rajone, yra toks Panekelpių kaimas, kur jauni žmonės Lina ir Aivaras Rimkai prieš keletą metų nusipirko seną 2 ha sodybą. Aivaras netoli sodybos, Pociūnėlių kaime, ūkininkauja, o bankininkystės mokslus baigusi ir mieste kurį laiką dirbusi Lina dabar puoselėja sodybą, priiminėja svečius, veda edukacijas ir aktyviai vykdo veiklas bendruomenėje. Senojoje sodyboje ant Pociūnėlių tvenkinių kranto naujieji šeimininkai rado tikrų lobių: čia auga meškinis česnakas, uogas mezga šeivamedžiai, žydi šimtametės liepos. Lina tais stebuklingais lobiais noriai ir entuziastingai dalinasi su ramaus poilsio kaime ieškančiais tautiečiais ar svečiais iš užsienio. Svečius Lina vaišina stebuklinguoju meškinio česnako sviestu, šeivamedžių žiedų gėrimu, šviežiai kepta duona. Kartu su Lina svečius pasitinka septynmetis Rapolas, mokantis visus darbus, pažįstantis visus augalus… Rapolas būriui žurnalistų išspaudė linų sėmenų aliejaus. Rapolas turi broliuką – dvejų metų Jokūbą, kuris svečių dar nepasitinka, bet, kaip sako Lina, sodyboje auga patikima šeimininkų pamaina, todėl lietuviško kaimo papročiai, paveldas ir receptai išliks dar ne vieną šimtmetį. O šiuo metu mieliems sodybos šeimininkams netrūksta nei išradingumo, nei veiklos. Norintys ilgiau pabūti kaime, sodyboje gali nakvoti, gali išradingai šventes švęsti…
Baisiai gražus dvaras
Vos už 15 km nuo sodybos Baisogalos dvaro rūmus gražiai prižiūri Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas. Instituto mokslininkai ne tik per sovietmetį autentišką išlaikė Baisogalos dvarą, surinko karališkojo dvaro savininkų istorijas. Dvaro ansamblis statytas XVIII a. vid.–XX a. pradžioje dvarininkų Komarų. Jų palikuonis dar gyvena Lenkijoje ir kartais aplanko protėvių namus. Institutas autentišku išsaugojo ne tik dvarą, bet ir Lietuvos gyvulių bei paukščių veisles. Institute saugomas ir puoselėjamas intelektualinis bei istorinis gyvulininkystės mokslo palikimas. Dėl laiko stokos to palikimo matėme tik žemaitukų veislės arklius, bet sužinojome, kad institute saugomos vietinės kiaulės, avys, vištinės žąsys ir kita. Kaip rašo žurnalistė Rūta Vyžintaitė Lajienė, Baisogala – miestelis Radviliškio rajone. Ir tikrai ten nebaisu, ir tikrai ten ne galas. Baisogaloje turistus kviečia vienas garsiausių visų laikų vidurio Lietuvos dvarų, savo grožiu netikėtus atklydėlius stebinantis ir šiandien.
Vaišingasis Skėmių traktierius
Kas pamiršo, priminsiu, kad traktierius yra užeigos namas su svaiginamaisiais gėrimais, smuklė. Tokį traktierių Skėmių kaime atgaivino bendruomenė, kuri svečius pasitinka su muzika ir, kaip sakė aktyvi bendruomenės narė, kultūros darbuotoja Regina Dambrauskienė, vaišina juos kelis šimtmečius išsaugotų receptų patiekalais. „Mėsa brandinta 200 metų“, – apie skanųjį kepsnį greitakalbe suokė Regina.
Skėmiai nuo XIX amžiaus pradžios turėjo pakelės užeigą prie Kėdainių–Baisogalos vieškelio, tada vadinto traktu, ten veikusi ir pašto arklių perkinkymo stotis. Skėmių kaimo bendruomenė įgyvendino Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos nevyriausybinių organizacijų fondo lėšomis finansuojamą projektą, traktierių atgaivino: įsigijo baldus, įrangą maitinimo įstaigos veiklai, sukūrė edukacines programas. Šios kelionės dalyviai traktieriuje pailsėjo, išsikepė po meduolį, užkando ypatingų šeimininkių patiekalų, kartu padainavo traktieriaus himną ir, pažadėję dar užsukti, tęsė patirčių programą.
Garsioji tyla Gailiakaimyje
Palikę autobusiuką pakalnėje, per šimtametį sodą išmintu takeliu kilome į dar vieną seną sodybą Kėdainių rajone, Gailiakaimio kaime. Svečius pasitiko balta kaip kokios vaidilutės apranga pasipuošusi basa sodybos šeimininkė Vida. Šone nuo molinio tvarto savo rankomis įrengtoje mini observatorijoje teleskopus derino Simas. Klaipėdiečiai Vida ir Simas Šatkauskai su trimis atžalomis į kaimą atsikraustė per 2008 metų krizę. Čia gimė jauniausia dukra Saulė. Senoje senoje sodyboje su moliniu tvartu ir pusantro šimto obelų sodu išsiversti bandė gamindami maistą. Augino gyvulius, net ledus gamino, bet Simas nuo vaikystės domėjosi astronomija, o gyvendamas mieste jau buvo įsigijęs teleskopą. Simas sako, kad žmogui nors kartą per gyvenimą norisi pažiūrėti į žvaigždes, tai kodėl jis per savo teleskopą žvaigždes skaičiuoti turėtų vienas. Ir kai sunkus maisto gaminimo verslas apkarto, žmonės sugalvojo į savo mini observatoriją pakviesti mokinius. O dabar Šatkauskų sodyboje ekskursijoms kartais nė vietų nebeužtenka. Simas reguliuoja virtualiai naudojamoje observatorijoje esantį elektroninį teleskopą, prie kurio primontuota astrofotokamera. Visi vaizdai, gaunami naudojantis šia kamera, yra transliuojami į didelį ekraną, esantį observatorijoje. Apie viską, ką matote ekrane, Simas Šatkauskas išsamiai pasakoja remdamasis mokslinėmis žiniomis. O tiems, kam žvaigždės nerūpi, Vida tuo tarpu veda edukacinius užsiėmimus, vaišina senojo sodo vaisiais, vaistažolių arbatomis, vedžioja begalinių žingsnių takais, kur mums pasisekė sutikti raguotuosius sodo prižiūrėtojus – ožius. Sodybos šeimininkams, atvykusiems iš miesto, labai svarbu žmogaus, gamtos ir visatos darna, gamtos tausojimas ir puoselėjimas, todėl ir observatoriją pavadino „Garsios Tylos Observatorija“.
Sodybos žvaigždės – sraigės
Pavuolio kaime Kaišiadorių rajone sraigių ūkį prižiūri Ernesto ir Daivos Vaičių šeima. Sraiges, žinoma, ganyti ir auginti lengviau nei kiaules, todėl statybos inžinierius Ernestas ir siuvimo technologė Daiva, krizės laikotarpiu pasijutę darbdavių neįvertinti, metė darbus pagal specialybes ir pradėjo ūkininkauti. Tuo metu sraigių ūkių steigimas, kuriems nereikėjo daug investicijų, buvo ant bangos. Bet sraiges verslininkas augina ne tas, kur mūsų soduose salotas graužia, o prancūziškas, vynuogines. Apie jų veisimą ir auginimą prirašyta mokslinių darbų, kuriuos Vaičių šeimai teko studijuoti. Verslininkas sraiges migdo, žadina, veisia, slepia nuo saulės ir paukščių, maitina, o vėliau iš jų gamina delikatesinius produktus, kuriais maitina gurmanus. Šeima Žiežmariuose turi įkūrusi sraigių perdirbimo cechą. Gal kam įdomu, kad 8 tonos sraigių suvalgo 10 tonų miltų. O tas 8 tonas sraigių suvalgo Lietuvos žmonės. Eksportui nelieka. Prie Strėvos upės įkurtoje ir gražiai puoselėjamoje sraigių sodyboje Ernesto ir Daivos Vaičių ūkyje „Aspersa“ vedamos įvairios edukacijos, degustacijos, vykdoma ir pramoginė veikla. Elektrėniškiams sraigių sodyba ranka pasiekiama, tai užvažiuokite, nepasididžiuokite.