Kaip stačiatikiai šv. Velykas švenčia

Kaip stačiatikiai šv. Velykas švenčia

Ineta BRICAITĖ

Šventė, kurios laukimu dabar gyvena viso pasaulio krikščionys – šv. Velykos. Tai yra didžiausia krikščionių šventė, nes ji simbolizuoja Kristaus prisikėlimą po nukryžiavimo ir mirties nugalėjimą. Kai kurie krikščionys labiau vertina Kristaus mirimo, o ne prisikėlimo dieną, nes būtent mirdamas jis išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmės. Tačiau Kristaus mirimo ir prisikėlimo datas skiria vos trys dienos. Taip šią šventę supranta ir katalikai, ir stačiatikiai, tačiau mini ją šie tikintieji pakankamai skirtingai. Šįkart rašome apie šv. Velykų šventimo panašumus ir skirtumus.

Skaičiuoja kitaip

Šiemet stačiatikių ir katalikų Velykos sutaps – bus švenčiamos balandžio 20 – 21 dienomis. Abiejose religijose ši šventė yra kilnojama. Katalikų Velykų data gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos. Šiųmetinė šventė yra vėlyva. Kasmet ji nustatoma pagal Mėnulio kalendorių – pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties praėjus pavasario lygiadieniui.

Atrodo, kad apskaičiuoti, kada švęsti Velykas, yra paprasta, bet yra tam tikrų niuansų: pavyzdžiui, pilnatis Lietuvoje yra pirmadienį 0 valandų 30 minučių. Taigi Velykos turėtų būti ateinantį sekmadienį, t. y. po šešių dienų. Tačiau kitoje šalyje, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, pilnaties laiku laikrodis rodys keliomis valandomis anksčiau – dar bus sekmadienis. Vadinasi, britai Velykas turėtų švęsti savaite anksčiau. Tas pats gali atsitikti ir su pavasario lygiadienio dienos nustatymu. Bet švęsti Velykas katalikai turi kartu, todėl sukurtos matematinės taisyklės – algoritmai. Žinoma, katalikai remiasi Grigalijaus kalendoriumi, tačiau algoritmai tinka ir Julijaus kalendoriumi besinaudojantiems stačiatikiams.

Julijaus kalendorius nuo Grigalijaus skiriasi 14 dienų (pavyzdžiui, stačiatikių Naujieji metai švenčiami sausio 14 d.). Stačiatikiai Velykų datą nustato taip pat kaip ir katalikai: pirmasis pilnaties sekmadienis po lygiadienio, tačiau stačiatikių ir katalikų Velykų datos dažnai nesutampa. Kodėl taip yra? O gi todėl, kad katalikai ignoruoja tai, kada žydai švenčia savo Velykas, o stačiatikiams tai yra labai svarbu. Jėzus Kristus pagal žydų kalendorių buvo nukryžiuotas Nisano 14 dieną (per žydų Velykas) ir prisikėlė po jų, todėl stačiatikiai savo Velykas švenčia tik po žydų Velykų. Jie siekia, kad šventės laikas kuo labiau atitiktų tikrąją datą.

* Žydai Velykas šventė dar tada, kai Jėzus Kristus nebuvo nei nukryžiuotas, nei prisikėlęs iš numirusių. Jėzaus Kristaus nukryžiavimo dieną žydai minėjo datą, kai išsivadavo iš Egipto, kur ilgus metus vergavo. Ta diena ir buvo vadinama Velykomis. Krikščionys sujungė žydų Velykų (Paschos) tradicijas su kai kuriomis mirštančio ir prisikeliančio derlingumo, augmenijos, gyvybės dievų švenčių tradicijomis. Dabar ji labiausiai žinoma kaip Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų šventė.

Pavyzdžiui, 2013 m. žydai savo Velykas švęsti pradėjo pirmadienį, kovo 25 dieną, o baigė antradienį, balandžio 2 d. Todėl stačiatikiai laukė kitos pilnaties ir didžiąją pavasario šventę minėjo itin vėlai – gegužės 5 dieną. Kadangi šiemet žydai Velykas švęs balandžio 14 dieną, stačiatikiai galės Velykų šventę minėti kartu su katalikais – balandžio 20 dieną. Net jei žydų pavasario šventė vyksta anksčiau už katalikų Velykas, tai dar nereiškia, kad pastarųjų ir stačiatikių šventės data sutaps – visada reikia įvertinti 14 dienų laikotarpį, kuris atsiranda dėl skirtingų kalendorių naudojimo. Viso pasaulio krikščionys tą pačią dieną švenčia Velykas kas 4-5 metus.

Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Graikijoje) stačiatikiai nesinaudoja Julijaus kalendoriumi, tačiau vieną kartą per metus – norint nustatyti Velykų datą ir išvengti sutapimo su žydų švente – jie šį kalendorių panaudoja.

Pasninkauja ilgiausiai

Prieš Velykas stačiatikiai turi pasninkauti. Šis pasninkas yra ilgiausias – trunka net 7 savaites. Stačiatikiai apskritai pasninkauja ilgiausiai iš visų tradicinių religijų atstovų – daugiau kaip 200 dienų per metus: penkių savaičių pasninkas prieš Kalėdas, pasninkas prieš Velykas – Didžioji gavėnia, trunkanti du mėnesius, pasninkas prieš Dievo Motinos Užmigimo šventę (rugpjūčio 15 d.), dvi savaitės rugpjūtį ir galiausiai – pasninkas prieš Šventųjų Petro ir Pauliaus šventę (birželio 29 d.).

Būtent Didžioji gavėnia yra pats svarbiausias ir griežčiausias stačiatikių pasninkas. Per stačiatikių pasninką galima valgyti duonos, daržovių, vaisių, uogų, grybų, riešutų, medaus, augalinio aliejaus, gerti kisieliaus, kompoto. Draudžiama valgyti mėsos bei pieno produktų, kiaušinių, žuvies.

Ypač griežtai reikalaujama laikytis pasninko reikalavimų pirmąją ir paskutiniąją savaites – tada galima valgyti tik termiškai neapdorotą maistą ir tik du kartus per dieną. Pirmąjį Didžiojo pasninko pirmadienį geriamas tik vanduo. Kitais pasninko pirmadieniais, trečiadieniais bei penktadieniais apsiribojama tik sausu maistu – vaisiais, duona, riešutais. Karšto maisto – daržovių, košių, grybų (be riebalų) galima valgyti tik antradieniais ir ketvirtadieniais.

Katalikų gavėnia trunka panašiai – apie 40 dienų, tačiau pasninko katalikams nebūtina laikytis visą laikotarpį. Nuo XX a. pr. katalikų bažnytinės teisės kodeksu (1914 m.) ir Vatikano II susirinkimo nutarimais gavėnios pasninko dienų skaičius sumažintas: tikintiesiems, neatleistiems nuo pasninkavimo, nurodoma pasninkauti gavėnios penktadieniais, Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį.

Griežtų pasninko reikalavimų ir katalikybėje, ir stačiatikybėje gali nesilaikyti nėščios moterys bei maitinančios motinos, vaikai, silpnos sveikatos žmonės.

Eina Kryžiaus kelią

Kryžiaus kelias – procesija, atsiradusi prisimenant „Skausmingąją gatvę“ (Via Dolorosa) Jeruzalėje. Jame esančios stotelės simbolizuoja Jėzaus Kristaus kančios kelią nuo patekimo pas Poncijų Pilotą iki pat nukryžiavimo bei palaidojimo. Kryžiaus kelią sudaro 14 stacijų. Tai yra labai svarbi apeiga, kurią atlieka tiek stačiatikiai, tiek katalikai.

Katalikai jį eina Didįjį ketvirtadienį ir penktadienį prieš vakarines mišias, kai minimas Viešpaties nukryžiavimas bei mirtis. Stačiatikiai Kryžiaus kelius įprastai eina prieš rytines mišias. Tačiau pastaruoju metu Lietuvoje vyksta Kryžiaus kelių, kuriuose dalyvauja visi krikščionys. Paskutinį kartą toks Kryžiaus kelias vyko 2013 m. Klaipėdoje.

Švenčia Verbų sekmadienį

Abiejų religijų tikintieji paskutinį sekmadienį prieš Velykas švenčia Verbų sekmadienį. Verbinės daugelyje Europos šalių vadinamos Palmių sekmadieniu. Tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas. Augalų šakelės, kurias šiais laikais žmonės nešasi į šventoves, simbolizuoja tas palmių šakas.
O augalai gali būti pakankamai įvairūs: Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais“, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų. Vėliau šventinti pradėtos iš įvairių augalų pintos verbos.

Stačiatikiai per Verbų sekmadienį taip pat nešasi verbas ir labai dažnai – beržų ar gluosnių šakeles. Šakelės turi būti jaunos ir simbolizuoti gyvybę. Pavyzdžiui, Semeliškėse stačiatikiai teigia, kad šventinti tinkama verba – tik gluosnio šakelė su besiskleidžiančiais lapeliais.

Tokias verbas pamėgo ir katalikai, tačiau, kai dažnai abiejų religijų Verbų sekmadienius skiria net ir daugiau nei pusė mėnesio, skiriasi ir gamta, iš kurios gėrybių verbos yra gaminamos. Ypač stačiatikiai, gaminantys verbas, vertina raudonos žievelės gluosnio šakeles, kartais puošia karklo šakelėmis, pražydusiais baltais kačiukais. Tačiau jie, kaip ir lapeliai ant šakelių, turi būti neperaugę ir dar trumpi ir pilki, o ne dideli ir geltoni.
Stačiatikiai rečiau į verbas deda kadagio, nes tam priešinasi kai kurie šventikai. Jie sako, kad kadagys asocijuojasi su erškėčių vainiku, kuris simbolizuoja Kristaus kančią. Tačiau Vilniaus krašto stačiatikiai, įskaitant ir Elektrėnų savivaldybės tikinčiuosius, į verbas kadagio įpina, ir ši tendencija plinta.

Margučiai – kuo raudonesni

Laikas tarp Verbų sekmadienio ir Velykų abiems krikščionybės šakoms yra vienodai svarbus. Ir katalikai, ir stačiatikiai mini Didįjį ketvirtadienį – Paskutinės vakarienės dieną, eucharistijos įsteigimą, Didįjį penktadienį – Jėzaus mirties dieną, kryžiaus pagarbinimą ir Didįjį šeštadienį – budėjimą prie Jėzaus kapo.

Abi religijos turi ir Velykų nakties liturgiją, kai šventinama ugnis, vanduo, o rytą vyksta Kristaus prisikėlimo iškilmės, kur šventinami margučiai. Tiesa, stačiatikių Velykų simbolius margučiais vargiai pavadinsi – tradiciškai jie turi būti kuo raudonesni, nes simbolizuoja Kristaus kraują. Nors šiais laikais cerkvėse pamatysi ir įvairiomis technikomis margintų kiaušinių. Stačiatikiai itin mėgsta Velykų stalą papuošti ir dirbtiniais – keramikiniais ar mediniais kiaušiniais. Nepamiršta ir namų – Velykoms jie išpuošiami gėlėmis.

Švenčia 40 dienų

Vienas įdomesnių Velykų šventės momentų prasideda šeštadienį apie 23 val. cerkvėje. Ten visą naktį būna šv. Mišios. Šventyklose liturgijos metu šviečia visos žvakės ir lampados (liturginės lempos), skamba iškilmingos ir šventiškos giesmės. Į maldos namus tikintieji nešasi saldumynų, kiaušinių ir pagrindinį Velykų patiekalą – paschą, kuris gaminamas iš varškės, grietinėlės, cukraus, kiaušinių, džiovintų uogų ir riešutų. Vienos šeimininkės patiekalą tiesiog suslegia iš varškės ir sviesto, kitos dar ir iškepa. Pascha yra nupjautinės piramidės formos, kuri simbolizuoja Dievo karstą. Ant šonų yra kryžius ir raidės „XB“, kurios reiškia „Kristus prisikėlė“.

Velykoms dar kepamas specialus pyragas, vadinamas „kulič“. Šis pyragas yra gaminamas iš mielinės tešlos įvairių dydžių, tačiau visuomet aukštas ir apvalios formos. Velykinio pyrago viršus padengiamas glaistu ar cukraus pudra.

Anksti rytą, Kristui prisikėlus, maistą pašventina šventikas, o parėjus juo dalijamasi, vaišinami svečiai. Dalis velykinių gėrybių paaukojama bažnyčiai.

Jėzus Kristus, prisikėlęs iš numirusių, žemėje išbuvo keturiasdešimt dienų. Lygiai tiek pat laiko – iki Sekminių – tęsiasi liturginis velykinis laikas. Visą šį laikotarpį tikintieji sveikina vieni kitus žodžiais „Kristus prisikėlė!“ (rus. „Christos voskrese!“), „Tikrai Jis prisikėlė!“ (rus. „Voistino voskrese“). Pirmą kartą džiaugsminga žinia – Kristus prisikėlė – yra skelbiama naktį per Kristaus kelio procesiją. Po pamaldų tikintieji sveikina vienas kitą, sušukdami „Kristus prisikėlė!“, tris kartus pasibučiuoja, pasikeičia velykiniais kiaušiniais ir dovanomis.

* Tiek pagonys, tiek krikščionys turėjo tradiciją nemiegoti šventą Velykų naktį. Tai labai įdomi sąsaja su kitos astronominės šventės – Joninių trumpiausios nakties tradicijomis. Šeimos nariai, daugiausia jaunimas, susiburdavo ir laukdavo aušros. Po praleistos stebuklų nakties išaušta labai svarbus Velykų rytas – saulė lemia, kokia bus ateinanti vasara, derlius bei oras. Sakydavo: koks Velykų ketvirtadienis – toks bus pavasaris, koks penktadienis – tokia vasara, koks šeštadienis – toks ruduo, kokios Velykos – tokie visi metai. Jei Velykų rytą vėjas pučia iš šiaurės – vasara bus šalta, jei iš pietų – šilta, jei iš vakarų – lietinga, iš rytų – sausa.

Pirmąją savaitę po Velykų stačiatikiai skiria mirusiesiems paminėti. Tuomet lankomi artimųjų kapai. Nors anksčiau į kapines nešdavo maisto, dabar stačiatikiai atsisako minties prie kapo palikti kiaušinių – kad jų neišdrabstytų paukščiai. Dažniau dabar ant kapų paliekama po keletą saldainių.

Naudota literatūra: Jonas Mardosa „Medžių šakelės Lietuvos gyventojų verbose XX a. pab – XXI a. pradžioje“, Mėnulio kalendorius, http://www.menuliokalendorius.lt, http://religija.weebly.com/, https://azbyka.ru, http://otvet-plus.ru, http://www.pravmir.ru, Sergejus Bulgakovas „Stačiatikybė“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų