Kai Dievas nesuprato lietuviškai

Kai Dievas nesuprato lietuviškai

 

Lietuva ilgą laiką buvo aktyviai lenkinama. Įtakos tam turėjo ne tik istoriškai susiklosčiusi glaudi Lietuvos – Lenkijos politika (ar juo labiau bendra valstybė), bet ir katalikybė. Lenkų kalbos aidas ilgai nepaliko ir Kietaviškių bei Semeliškių bažnyčių skliautų.

 

.

Katalikybė apsimokėjo

Lietuviai paskutiniai visoje Europoje tapo katalikais. Oficialiai Lietuvos katalikybės istorija skaičiuojama nuo 1387 m. Dar iki tol buvo bandymų iš pagonybės pereiti į krikščionybę dėl politinių tikslų. Kai stačiatikybę priėmė Kijevo Rusia, dalis Lietuvos didikų taip pat panoro būti stačiatikiais – vardan geresnių politinių santykių. O karalius Mindaugas su savo dvaro nariais buvo krikštytas kataliku, nes norėjo tapti karaliumi. Tąkart krikštas priimtas iš Livonijos ordino (dab. Estijos ir Latvijos teritorija, nariai – vokiečiai katalikai). Tačiau tapęs karaliumi, Mindaugas vėliau vėl tapo pagoniu.

Ir faktiškasis krikštas įvyko ne dėl laisvo apsisprendimo. Visų pirma tai, kad lietuviai – pagonys, buvo puikus pretekstas aplinkiniams katalikams nuolat puldinėti lietuvių žemes. O visiškai apkrikštyti Lietuvą užsimojo Jogaila, nes norėjo vesti Lenkijos princesę Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. Tą padaryti jis įsipareigojo pasirašydamas Krėvos sutartį.

Kartu su Lietuvos krikštu Jogaila suteikė ir privilegijų, kurios paspartino dvasininkijos ir bajorų luomo plėtrą. Būtent šis luomas vėliau ir tapo tikrų tikriausiu Lietuvos lenkinimo šaltiniu, ypač Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei sudarius bendrą valstybę su Lenkija. Tuometinėje visuomenėje buvo nuostata, kad tikras bajoras kalba lenkiškai, o baudžiauninkas – lietuviškai, tikras katalikas – lenkiškai, pagonis – lietuviškai.

Katalikybė Lietuvoje kelią skynėsi labai sunkiai ir randama duomenų, kad dar po 200 metų nuo Lietuvos krikšto kertamos ir deginamos šventos giraitės, stabdoma stabmeldystė. Žemaitija apkrikštyta dar vėliau nei likusi Lietuva – tik 1413 m. Tačiau ilgainiui katalikybė Lietuvoje ėmė vis labiau įsigalėti. Kadangi krikštas buvo priimtas iš Lenkijos, viskas, kas susiję su katalikybe, buvo lenkiška: maldos, pamokslai, vėliau – knygos ir mokslas prie bažnyčių įsteigtose mokyklose. Visuomenėje buvo įsigalėjusi nuostata, kad Dievas lietuviškai nesupranta. Lenkų kalbai išlikti gajai padėjo ir bajorai – jie parapijoms dovanojo dovanas, kad šiose net ir po baudžiavos panaikinimo per mišias skambėtų lenkų kalba. Lenkintojai per mišias netgi mušdavo žmones, kurie pradėdavo melstis lietuviškai.

XIX a. kunigai bandė patys bažnyčiose įvesti lietuvių kalbą, bet Vyskupysčių vadovybė tokius kunigus dažniausiai iškeldindavo į gudų gyvenamas žemes, o į jų vietą paskirdavo visai lietuviškai nemokančius kunigus. Kaimo žmonės nė nenumanė, kad katalikai Prancūzijoje, Vokietijoje ar Italijoje meldžiasi ne lenkiškai, o savo gimtąja kalba. Tačiau dabar jau meldžiamės sava kalba, iki to buvo nueitas ilgas ir sunkus kelias.

Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčios parapijos tautinis atgimimas

1798 m. ir 1830 m. istoriniuose šaltiniuose minima, kad tais metais pamokslai bažnyčioje buvo sakomi tik lenkų kalba. Situacija nepakito ir XIX a., vyko akivaizdus lenkinimas. 1828 – 1838 m. klebonu Kietaviškėse buvo bajoras Pranciškus Godlevskis iš Volynės. Jis, žinoma, lietuviškai mokėti negalėjo. Gimtąja kalba pamokslų nesakė ir lietuvis vikaras.

Lenkinimo politika Kietaviškėse dar labiau sustiprėjo pasirodžius „Aušrai“ ir „Varpui“. Tuo metu Kietaviškių parapija priklausė Vilniaus vyskupijai, kuri tautiniam atgimimui ypač priešinosi. Parapijose, kuriose tautinio atgimimo pradžios laikotarpiu buvo sakomi lietuviški pamokslai, lenkų kalba vėliau beveik ir neskambėjo. Tokia parapija tapo ir Kietaviškės.

1883 m. Kietaviškių klebonu paskirtas kun. Silvestras Gimžauskas. Jis buvo poetas, gynęs lietuvių kalbą ir kovojęs už tautiškumą. Jis ėmėsi lietuvybę vesti ir į Kietaviškes. Kiekvieną šeštadienį bažnyčioje jis garsiai skaitė lietuviškas maldas ir trumpąjį katekizmą, o parapijiečiams liepė mokytis bei skaityti kartu.

Po pamaldų su parapijiečiais kunigas S. Gimžauskas eidavo Kryžiaus kelius ir toliau kalbėdavo poterius lietuvių kalba. Po tokių metų trukmės mokymų ir S. Gimžausko pastangų parapijiečiai jau be problemų patys meldėsi lietuviškai, pati parapija tapo viena lietuviškiausių Trakų apskrityje. O iki kunigo atėjimo į parapiją tik vienas kietaviškietis Motiejus Grybauskas mokėjo poteriauti lietuviškai. Tikriausiai dėl tautiškumo puoselėjimo po metų kunigas jau buvo iškeldintas. Vietoj jo paskirtas Dominykas Vėlavičius. Jis lietuviškų pamokslų nepanaikino, bet sakė juos ir lenkiškai.

Vėliau į Kietaviškes paskirtas kun. Kajetonas Čepanas. Jis kardinaliai pakeitė lenkinančios bažnyčios įvaizdį – Kietaviškių bažnyčia tapo tautinio atgimimo židiniu. Kunigas prenumeruodavo lietuviškus laikraščius ir dalino juos žmonėms. Tik susidūrė su problema – vos keli parapijiečiai mokėjo lietuviškai skaityti, todėl kunigas slapta mokė vaikus, ruošė daraktores (slaptų mokyklų mokytojas). Kelias mergaites siuntė mokytis į vakarinius kursus Vilniuje, kitas mokė pats.

1911 metais Peliūnų kaime policininkas užklupo mokytoją Veroniką Jezelėnaitė bemokančią 30 vaikų. Nors spaudos draudimas jau buvo panaikintas, policininkas atėmė vaikų knygas ir sąsiuvinius, o Trakų teismas mokytoją ir namo, kuriame buvo mokomi vaikai, savininką nubaudė skirdamas po 3 rublių baudą.

Čia įsteigtas ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Kietaviškių skyrius, vyko lietuvių vakarai („klojimų teatrai“), kuriuose vaikai ir suaugusieji vaidino lietuviškus vaidinimus, deklamavo eiles, grojo instrumentais, dainavo dainas. Kunigaujant K. Čepanui, ėmė skambėti ir lietuviškos giesmės. Kunigas pasikvietė vargonininką Joną Dambrauską, kuris lietuvių chorą išplėtė iki 60 asmenų. Netgi ruoštasi atidaryti biblioteką, tačiau Vilniaus gubernatorius tam nepritarė. Lietuvybė nenuslopo ir vokiečių okupacijos metais. Beveik kiekviename kaime veikė mokyklos, kuriose iš viso mokėsi apie 500 vaikų. 1918 m. 70 parapijiečių prenumeravo 150 egzempliorių laikraščių.

Klojimo teatras – teatras Lietuvoje, spektakliai ir koncertai klojimuose lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu, nuo XIX a. pab. iki Pirmojo pasaulinio karo.

Lietuvių kalba Semeliškių Šv. Lauryno parapijoje

Istoriniai duomenys rodo, kad 1782 m. pamokslai Semeliškių bažnyčioje vyko lenkų kalba ir tai tęsėsi iki 1905 m. Dar 1828 m. bažnyčios vizitatorius pastebėjo, kad beveik visi semeliškiečiai kalba lietuviškai ir ne visi supranta lenkiškai, bet pamaldos tada dar vyko lenkiškai. Vyskupijos vadovybė sąmoningai lenkino parapiją.

1870 m. Semeliškių kunigas Romanas Kazlauskas atsisakė naujo apeigyno sakydamas, kad jo parapijiečiai meldžiasi tik lietuviškai, todėl lenkų ir rusų kalbomis parašytas apeigynas jam nereikalingas. Tačiau istorikai teigia, kad tai negalėjo būti tiesa. Parapijiečiai negalėjo mokėti lietuviškų maldų, nes niekas jų nemokė.

Didelę įtaką Semeliškių parapijai darė tautiškai nusiteikusios Kietaviškės. 1893 m. rašoma, kad jaunimas jau kalba lietuvių kalbos žargonu. 1901 m. parapijai vadovauti paskirtas kun. Antanas Deksnys. Jis atsiklausė vyskupo Stepono Aleksandro Zvierovičiaus, ar galima pradėti pamokslus skaityti lietuviškai. Vyskupas liepė atsiklausti Trakų dekano Juozapo Karvovskio, kuris neleido išsižadėti lenkų kalbos.

Po kelerių metų parapijai vadovauti pradėjo kun. Jonas Masiulis. Jis nieko neatsiklausęs ėmė sakyti lietuviškus pamokslus. Tas pats lenkų kilmės Trakų dekanas Juozapas Karvovskis tokia kunigo savivale labai pasipiktino, pasikvietė jį ir išbarė, tačiau J. Masiulis neišsigando ir toliau parapijoje puoselėjo lietuvybę. Jam talkininkavo vikaras kun. Petras Valiuškis. Jis mokė parapijiečius lietuviškų maldų.

Čia, kaip ir Kietaviškėse, norėta atidaryti biblioteką, bet tam paprieštaravo gubernatorius. Kunigas Leonas Petkelis taip pat žadino lietuvių tautinę sąmonę, įsteigė mokyklą, rengė „klojimų teatrus“. Pamaldos bažnyčioje vyko ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba. Vyskupijai jis vis tiek netiko, tad buvo iškeldintas.

Aktyvūs tautinės sąmonės žadintojai buvo ir vietiniai žmonės. Pavyzdžiui Bronius Stosiūnas – poetas ir žurnalistas – leido laikraštį „Šaltinis“. Pirmojo pasaulinio karo metais jis mokytojavo Semeliškėse. 1916 m. Išleido knygelę „Žinok, kas esi“, kurioje smerkė lenkų kalbos bažnyčioje įsigalėjimą. Už pasipriešinimą santvarkai jis buvo nuteistas kalėti lageryje. Ten ir mirė.

Naudota literatūra: Algirdas Mikas Žemaitaitis „Per lenkystę į Dangaus karalystę (Lenkinimas Vilnijoje)“, Voruta; Gintautas Šapoka „Lenkinimo politika Vilnijoje“, Juozas Bardauskas, Svetlana Polingienė „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų