Misija – padėti žmogui

Misija – padėti žmogui

Julija KIRKILIENĖ

Šiemet Lietuvoje dešimtą kartą švenčiama profesinė medicinos darbuotojo šventė. Medikai, kurie pasirinkdami profesiją prisiėmė ir atsakomybę už mūsų kiekvieno sveikatą ir net gyvybę, garbinami sėkmės atveju ir prakeikiami suklydus. Deja, medikas irgi yra žmogus – sergantis ir klystantis, mylintis ir pykstantis, tačiau kiekvienas gydytojas, kiekviena slaugytoja, kiekvienas sanitaras tikrai ligoniui atiduoda daugiau, nei parašyta jų pareigų aprašyme, neįskaitant psichologinių išgyvenimų sudėtingais atvejais.

Žinoma, gyventi su mediku, kuris retai būna namuose, kuriam nėra šventadienių, šeimoje yra sunku, nebent toje šeimoje yra medikų daugiau. Šį kartą Medikų dienos išvakarėse pasidomėjome, kiek tarp elektrėniškių medikų yra dinastijų tęstinumo. Pasirodo, yra, ir jauni žmonės mediko specialybę renkasi, nepaisydami ilgų mokslui skirtų metų, nepaisydami įstatymo, kad už klaidas galima atsidurti net kalėjime, nepaisydami mažų atlyginimų ir valdžios planų neleisti užsidirbti, dirbant keliose darbovietėse. Jauni žmonės renkasi mediko profesiją, nes neįsivaizduoja gyvenimo be misijos padėti žmogui.

Burkojai

Elektrėnų ligoninės chirurgui ir savivaldybės tarybos nariui Dmitrijui Burkojui Mediko diena yra kiekviena diena. Garsi gydytoja buvo jo močiutė, gydytojais dirba teta, dėdė, sesuo, fizinės medicinos reabilitacijos slaugytoja dirba žmona Rasa, gydytojo profesiją pasirinko ir sūnus Dovydas. Savanorišką praktiką Elektrėnų ligoninėje atlikęs ir tėvui operacijoje asistavęs Dovydas chirurgo profesijos rinktis nežada. Jis dar svarsto, kokioje srityje pasirinkti rezidentūrą, tik pokalbiuose su tėvais Dovydas sakęs apsisprendęs gydytoju dirbti Lietuvoje. Pats Dovydas apie savo pasirinkimą taip kalba:

„Mintis pasirinkti mediko specialybę atėjo palaipsniui. Mokykloje visuomet domino biologija, norėjau suprasti procesus, vykstančius tiek gamtoje, tiek žmogaus organizme, pastarieji domino labiausiai, todėl išsirinkau specialybę, keliančią bene daugiausia iššūkių šioje srityje. Negaliu sakyti, jog įtakos nedarė ir „mediciniška“ aplinka šeimoje, tačiau niekada nebuvau verčiamas rinktis medicinos, tiesiog tokioje aplinkoje save įsivaizduoti buvo lengviausia. Rinkdamasis specialybę pirmiausia pagalvoji, ar tave tikrai domina ši sritis. Jeigu atsakymas yra „taip“, vadinasi visi sunkumai mokslų metu ir gresianti nedidelė alga demotyvacijos nesukelia ir keliauja į antrą planą. Suprantama, aštuoniolikmetis sprendimus apie tolimesnį savo gyvenimą priima vadovaudamasis tiek mano minėtais principas, tiek vedamas jaunatviško idealizmo. Kita vertus, sunkūs mokslai ugnelės neužgesino, ir ligoninėje atlikta vasaros praktika ją dar labiau pakurstė. Visi Elektrėnų ligoninėje dirbantys specialistai nuoširdžiai dalijosi savo žiniomis ir stengėsi išmokyti dar visiškai „žalią“ ketvirtakursį medicinos studentą. Esu be galo dėkingas gydytojams už suteiktas žinias“.

IMG 2223Matkevičiai

Elektrėnų ligoninės direktorės Laimutės Matkevičienės sūnus Dalius irgi pasirinko gydytojo profesiją. Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje jis dirba burnos chirurgu, kur, pasak Daliaus, reikia ne tik fizinio, bet ir moralinio pasiruošimo. Gydytojui dažniausia tenka atstatyti veido srities sužalojimus po įvairių traumų. Dirba taip pat ir kaip konsultantas planinėms operacijoms. Per pamainą kartais tenka priimti iki 50 pacientų. Jaunas žmogus per du metus sakė turėjęs tik vieną laisvą savaitgalį, bet nei darbu, nei uždarbiu nesiskundžia. „Tikriausiai gerai sumoka, nes neturiu laiko, kur atlyginimą išleisti“,- juokauja jaunas gydytojas, kuriam darbas yra ir hobis, ir visas gyvenimas. Daliui dažnai praverčia mamos, terapeutės Laimutės Matkevičienės konsultacijos. Ir kolegoms dažnai sakantis – aš turiu pas ką pasiklausti. Ir skambina mamai bet kuriuo paros metu, kai reikia paklausti apie kraujo krešėjimą, apie reikalingus medikamentus ir kita.

Dalius, pasak L. Matkevičienės, užaugo ligoninėse, nes budėjimų metu nebūdavo kur vaiko palikti, todėl atsiveždavo į darbą. Labiausiai jis prisimena, kaip Vaikų skyriuje žaisdavo su ligoniukais. Kitokio darbo nei gydytojo Dalius neįsivaizdavo nuo vaikystės, po 15 metų įvairių studijų jis dirba mėgstamą darbą. Laisvalaikiu Dalius ne į kokius klubus atsipalaiduoti skuba, bet užsuka į bažnyčią. Ten jis geriausiai gali susikaupti ir apmąstyti žmogaus būtį, su kuria darbe taip dažnai susidurti tenka. Dalius Matkevičius taip pat yra Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos narys.

IMG 2238Kurlavičiai

Greitosios medicinos pagalbos slaugytojos Virginijos Kurlavičienės dukra Sonata sako nė įsivaizduoti negalinti, kokį kitą darbą nei gydytojos ji galėtų dirbti. Nuolatos šalia mamos augusi ir dažnai kartu budėjimuose dienas ir net naktis leidusi mergina jau 10 klasėje mokėjo skaityti kardiogramas. Matydama įvarias situacijas, kai greitosios medicinos pagalboje dirbančiai jos mamai tenka suteikti pirmąją pagalbą, kai šioje srityje dirbantys medikai skubiai turi susioreantuoti, ar stichinės nelaimės, ar mirties, ar gimdymo atveju, merginai įstrigo mintis, kad jos gyvenimo tikslas ir prasmė yra padėti žmogui. Apsisprendimą rinktis mediko profesiją ir pasiaukoti darbui paskatino ir padėka gydytojams už jos pačios išgelbėtą gyvenimą. Sonata sako neieškanti greitos laimės, tik norinti visada būti arti namų ir gerai išmanyti savo darbą. Sonatai taip pat artėja laikas, kai reikės rinktis rezidentūros studijas. Jaunoji medikė planuoja rinktis reanimatologo, intensyvios terapijos, specialybę. Čia ji įsivaizduoja geriausią galimybę padėti žmogui, dirbti iš idėjos ir su meile. O nuo namų išvažiuoti ji galėtų tik pasitobulinti, pagilinti žinias įgyti patirties, kurios reikės jos mėgstamame darbe.

20140422 185614Kameneckai

Jau 40 metų Elektrėnuose ir Vievyje dirbantys gydytojai Danutė ir Kristijonas Kameneckai Medikų dieną švenčia dideliame šeimos ir giminių būryje. Danutės abu tėveliai – prieškarinės Lietuvos Zyplių ligoninės (Šakių r.) medikai. Tėtis – akių gydytojas, mama – akušerė. Mama Stasė Paulauskienė gal irgi būtų gydytoja tapusi, bet buožės vaiko (tėvai turėjo 20 ha žemės) neleido mokytis, bet mamos norą pratęsė dukra Danutė, Vievyje žinoma gydytoja, visuomenės veikėja ir nuoširdi moteris. K. Kameneckas – kaunietis, augęs didelėje šeimoje, bet turėjęs gyvenimo tikslą – siekti mokslo. Kameneckų šeimoje gydytojų specialybę pasirinko ne tik Kristijonas, bet ir jo brolis bei sesuo. Visi jie taip pat sukūrė šeimas su medikais. Brolio sūnus taip pat pasirinko gydytojo specialybę. D. ir K. Kameneckų dukrai Rūtai irgi kitokios minties, kad dirbs ne medike, nebuvo. Rūta dar būdama paaugle vasaromis sanitare dirbo Vievio palaikomosios slaugos ligoninėje, kuri ir įkurta buvo Kameneckų iniciatyva. Rūtai įsigyti gydytojos specialybę sutrukdė anksti gimęs sūnus, bet dėl to ji nelabai liūdi. Ji turi mėgstama darbą ir jau suaugusį sūnų.

20120915 231019Speičiai

Elektrėnų ligoninės direktorės pavaduotojos slaugai Zosės Speičienės šeimoje taip pat daug medikų, todėl dukra Inga, ilgai nesvarsčiusi, pasirinko gydytojos profesiją, odontologijos specialybę. Baigusi universitetą jaunoji odontologė internatūrą atliko Antakalnio poliklinikoje ir ten pasiliko dirbti. Vėliau perėjo dirbti į privačią kliniką. Šiuo metu Inga augina sūnų ir sako nežinanti, ar jam linkėtų rinktis mediko dalią. Bet ji rinkosi profesiją žinodama apie ilgus mokslo metus, sunkų darbą, bet žinojo ir tai, kad tą darbą visada turės ir iš jo valgys duoną. Savo darbu jaunoji medikė, Elektrėnus iškeitusi į Vilnių, sakė esanti patenkinta ne vien dėl „duonos“, bet ir todėl, kad ji mėgsta bendrauti su žmonėmis, kad jaučiasi įvertinta, nes turi nuolatinius pacientus, kurie ja pasitiki. Kai kurie per jos vaiko auginimo atostogas net neieško kitų gydytojų, o kantriai rašosi į eilę ir laukia jos sugrįžtančios.      

rudzevicieneRašimai ir dešimtmečiai

Abromiškių reabilitacijos ligoninėje klinikinės fiziologijos skyriaus vedėja, kuri turi gydytojo kardiologo ir vidaus ligų gydytojo licencijas, yra Asta Rudzevičienė. Tai buvusio Abromiškių profilaktoriumo vyr. gydytojo Jono Rašimo ir jo žmonos tos pačios reabilitacijos ligoninės slaugytojos Danutės Rašimienės dinastijos tąsa. Deja, gydytojo J. Rašimo tarp mūsų nėra jau dešimt metų.

Gydytoja A. Rudzevičienė sako, kad žmogaus sveikata priklauso nuo minčių ir gyvenimo būdo. Į tai reikėtų gerai įsiklausyti kiekvienam savo sugedimo lygį perkeliančiam į apkalbas, kad gydytojai be pinigų negydo. Žmonėms, jau dešimt metų gyvenantiems Europos Sąjungoje ir dešimtą kartą sveikinantiems medikus jų profesinės šventės proga, laikas suprasti, kad gydytojai yra žmonės, dirbantys pagal savo specialybę, kurią įsigija ne trumpiau nei per dešimtmetį. Jie mokosi ne todėl, kad be kyšio negydytų, todėl nežeminkime jų kaišiodami vokelius, o paskui gydytojus apkalbėdami. Žinoma, žmogui yra įgimtas dėkingumo jausmas, todėl už gerą gydymą, už savo sveikatos, kurios patys nebranginame, išgelbėjimą atsidėkoii labai norisi, bet laikas išmokti tai padaryti, nežeminant medikų, kurie savo darbą supranta kaip misiją – padėti žmogui.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų