Senatvė viską sudėlioja kitaip. Gimtinė iš galvos jau nebeišeina. Vaikštai ir vaikštai tomis vietomis, bėgi ir bėgi takais takeliais, kuriais vaikystėje kažkur skubėjo tavo kojos.
Mano gimtinė – Pustakiemio kaimas (savo laiku vien Kundrotų buvo dešimt ar vienuolika sodybų). Nosies tiesumu – gal trys kilometrai iš Elektrėnų. Iš devynaukščio, stūksančio Šviesos gatvėje, gimtoji sodyba matosi kaip ant delno. Kaimų pavadinimus esu girdėjęs (arba ir buvojęs) net iki Semeliškių. Ten tėvai veždavos į Šv. Roko atlaidus. Kai tėtis važiuodavo į Pastrėvio malūną, ir mane pasiimdavo, kad turėtų kam žodelį ištarti, nes nemėgo tylėti. Visa tai giliai įsirėžė į atmintį. Kaimai kaimais, o ežerų grožis su įspūdingomis salomis ir aukštais medžiais – nenusakomas! Jaunystėje traukte traukė – pasimaudyti, pasiirstyti valtimi ir į tas salas įkelti kojas. Dabar tie vaizdai neatpažįstami. Iš esmės pakito ir aplinkinių kaimų peizažas – kai ėmė kilti, augti Elektrėnai. Tik miestelis, paskui ir visas miestas. Kadangi nuo pirmųjų gyvavimo dienų čia gyveno ir dirbo mano sesuo su šeima, tad Elektrėnuose apsilankydavau labai dažnai.
Užsuku į Elektrėnus ir su reikalu, ir be reikalo. Nepaprastai smagiai nuteikia Elektrėnų viešoji biblioteka. Ačiū elektrėniškiams! Gaudyte gaudau žinias apie miestą, kultūros vyksmą, žmones. Iš tolo stebiu kraštiečio poeto ir žurnalisto R. Stankevičiaus kultūrinę ir žurnalistinę veiklą, kūrybą, kuri daug kuo išsiskiria iš nūdienos refleksijos srauto – savo branda, dvasingumu, minties ir jausmo gilumu. Žavi jo itin pozityvi kultūros sklaida ,,Respublikoje“. Regis, visa savo siela sunerimęs, įsitempęs, kad tik būtų kuo daugiau išsaugota gerumo, šviesos, grožio vertybių, kurios palaiko žmogų, įlieja stiprybės.
Šiek tiek, kiek leidžia galimybės, esu susipažinęs su V. Mizero, O.G. Maleravičienės kūryba. Džiaugiuosi. Kiekviena paieška, judesys kultūros link, jos labui – tai vis priešinimasis orveliškos patologijos apraiškoms, humaniškųjų atramų stiprinimas.
Tebejaučiu skolą gimtinei. Tiesa, yra šiokių tokių ,,užgriebimų“ knygelėje ,,Neblėstantys susitikimai“ ir romane ,,Įskelti titnagą“, vaizduojančiame XIX a. pabaigos knygnešių ir daraktorių laikus. Geografiškai čia viskas tikra. Ir pavardės tikros. Kad senelis (mano bendravardis) nuo Kazokiškių parsivežė daraktorką – tikrų tikriausia tiesa (taip sakė mano tėtis – ,,nuo Kazokiškių“) ir kaime slapta mokė lietuviško rašto. Tačiau, kaip ten viskas vyko, vienas Dievulis žino… Todėl turinys – vaizduotės vaisius. Nors vienas kitas grūdas yra nubiręs iš realaus gyvenimo aruodų. Beje, romanas ,,Įskelti titnagą“ – trečioji dalis trilogijos, pašvęstos kovai už lietuvybę, lietuvių kalbą, tautinę savimonę XIX a. pabaigoje (knygnešystės vargai vaizduojami ,,Sakmėje apie knygnešį“, krašto peizažo sakralizavimo motyvai suskamba romane apie Vincą Svirskį ,,Kryžiau, prikalęs mane“).
Į Tėviškę norisi žvelgti dvasios akimis. Juolab, kad yra į ką atsiremti sielai, kuri kažkada buvo glaudžiai susijusi su ta pradžių pradžia: kai vaikščiota į pradinę mokyklą, įsikūrusią Gabriliavos dvaro rūmuose su nuostabiai gražiu parku; kai sutikęs žmogų privalėjai palabinti, triūsiančiam laukuose – šūktelėti: ,,Padėk Dieve!“ O praeinant pro kryžių – nukelti kepurę. Taip buvo įdiegta tėvų. Dabar daug kas pakitę: nė pėdsako nebelikę dvaro rūmų. Nedovanotinai suniokotas parkas, sudūlėjo pakelės kryžiai. O ir sutikę žmogų prasilenkiam tylėdami. O jau savo blokinių būstų laiptinėse net kaimyną sutikę prasmunkam nė nemurmtelėję. Mama kažkada mums sakydavo: kiaulė – ir ta sukriuksi…
Gimtinėje apsilankau dažnai. Dar tebestovi sukiužusi gimtoji troba. Joje gyvena Aleksas Janavičius, gimęs ir augęs Gilučių kaime. Geras, nuoširdus žmogus. Jeigu Aleksas netaisytų, nelopytų, trobesio nebūtų…
Keletą kartų mano garbei įvairaus pobūdžio renginių buvo surengta Gilučiuose (iniciatorė – bibliotekos vedėja Veronika Tamošiūnienė). Prieš dešimtį metų buvo pasikvietusi Elektrėnų viešoji biblioteka. Tokie susitikimai sušildo paliegusią, į didmiesčio bruką atmuštą sielą. Tai tarsi koks apsivalymo aktas ar vis tebeklaidžiojančio žurnalisto – rašeivos satisfakcija! Negali pameluoti, išsisukinėti, apsimesti. Tos akys, regis, tave iš vidaus iššviečia, kiaurai permato. Nusmelkia mintis: ar tikrai tavo darbeliai, užsiėmimas, veikla nusipelnė tokio pagarbaus kraštiečių dėmesio? Juk bet tavęs jie sėjo ir augino duoną, puoselėjo kaimo tradicijas, agrarinę sanklodą, šnekėjo ir tebešneka tarmiška šnekta su pirminėmis jos formomis, saugojo (ir tebesaugo) tą vietą, vadinamą krikštasuole!.. Ir kas tu be viso šito? Žmogus, pasak V. Braziūno, auga, lapoja tik tada, kai jaučia savo genties šaknis! Tėviškei tu nieko nedavei, todėl ir jautiesi lyg būtum iškritęs iš nepaprastai mielo ir jaukaus pasaulio…
Jau penkeri metai, kai rankos ,,valdiškiems“ darbams nusvirusios. Viskam ateina laikas. Praeity – devyneri metai spaudoje, dvidešimt ketveri – Valstybiniame radijuje (Kauno Radiofone, kuriam dvidešimt dvejus metus teko ir vadovauti – iki uždarymo, kaip nekeista, nepriklausomybės laikais; penkiolika metelių plušėta ,,Varpo“ leidykloje vyr. redaktoriaus pareigose. Bet… ėmėm ir pasenom (,,susenjorėjom“), išsisėmėm. Tai ir ,,Varpas“ baigia nutilti, jau nebeskamba…
Šį bei tą skrebenu su rašikliu. Leidykloje guli prisiminimų ir apmąstymų knyga ,,Būti ar atrodyti“, ant rašomojo stalo kūpso šūsnys kitokių rankraščių. Įvardyti nedrąsu, nes, pasak S. Gedos, gyvenimas trumpėja, o svajonė – ilgėja…
Pažintis. Ištrauka iš prisiminimų knygos „Būti ar atrodyti“
1.
Kadrų įskaitos lapas, tūnantis mano portfelyje, bado it kokia rakštis, žadina nerimą. Stengiuosi negalvoti, o jis ima ir išlenda tarsi koks šaipūnas – tyčiojasi, erzina. ,,Tai gal šį kartą sutarsim, ne taip kaip pavasarį…“ – vis girdžiu Vlado Stankevičiaus balsą.
Vladas Stankevičius – tai Valstybinio radijo ir televizijos komiteto Kauno redakcijos vyriausiasis redaktorius. Jau antrą kartą mane susiranda telefonu ,,Raidės“ spaustuvės filiale Gedimino gatvėje, kur mums, jonaviečiams, spausdina rajoninį laikraštį. Savos spaustuvės dar neturim, nes rajonas susikūrė tik 1965 metais. Tad aš, kaip atsakingasis sekretorius, su korektore kas antra diena vykstu į Kauną, užgulę skaitome surinktus ir spaudai rengiamus puslapius, juos parodom cenzoriui, kuris visada laiku prisistato. Sykį mane pakvietė į spaustuvės kontorėlę prie telefono, iš kurio sodrus, žemas balsas paprašė užeiti į Kauno radijo redakciją Daukanto gatvėje. Pirmą kartą tas pats balsas kvietė pavasarį. Nuėjau. Daugiau smalsumo vedamas nei ryžto ten dirbti. Tąsyk vyriausiajam redaktoriui nieko tvirto nepažadėjau. Dabar, keleriems mėnesiams prabėgus, vėl kviečia. Ir kad būtų tvirčiau, tą nelemtą kadrų įskaitos lapą įbruko… Jau kelinta diena jį nešiojuosi portfelyje, o pats lyg įkastas – nei pirmyn, nei atgal… man ir Jonavos redakcijoje kol kas ne taip jau ir blogai. Net mano nuodėmes atleido, kai du kartus laikraščio tiražą (po kelis tūkstančius egzempliorių!) teko sunaikinti dėl mano pražiopsoto šūkio ,,Visų šalių proletarai, vienikytės!”. Vieną sykį metranpažas (vyresnysis laužytojas, laužiantis rinkinį į puslapius) savo nuožiūra nusprendęs, kad ta vargšė eilutė labai jau ,,atmušta“, nutarė pakeisti. Išimt išėmė, o įdėt pamiršo. Kitą sykį įdėjo atvirkščią… Abu kartus pražiopsojom visi – ir aš su korektore, ir cenzorius. Kadangi, virš laikraščio pavadinimo nėra ko žiūrėti. Abu kartus laikraščio tiražą teko supleškinti – neduokdie, jei toks numeris patektų Centro komitetui. Redaktorius Henrikas Vikertas, kas be ko, pyktelėjo: kiekvienas popieriaus lapas turi būti skrupulingai suseikėtas, o čia per žioplumą tokie akivaizdūs nuostoliai! Be to, dar ir politinis aspektas…
Didelių viršininkų kabinetuose H. Vikertas atsiėmė, atkentėjo vienas.
Vėl ir vėl dėlioju pliusus ir minusus. Eiti, neiti… Regis, pakenčiamai sutariau su redakcijos darbuotojais, nesižodžiavom, nesisvaidėm replikom. Be to, laikraštyje viskas aišku – devinti metai iš jo valgau duoną: šešeri metai prabėgo Ignalinoje, dabar Jonavoje… Tik alga menka – 115 rublių. Vladas Stankevičius žada dvigubai daugiau, suprantama, honorarą priskaičiavus. Ši aplinkybė ir mano žmonai patinka, net žadą gniaužia. Kita aplinkybė, verčianti pasakyti ,,Taip“, tai ta sekretorystė – tiesiog pabodo. Vieną dieną Kauno spaustuvėje akis žlibini, kitą – redakcijoje skaitai rankraščius, verti TASS‘o tekstus, kai ką atsirenki iš ELTOS paketėlių, maketuoji naują numerį… Ir taip prabėga diena. Rašyti nėra kada.
Bet ir vėl: radijas – tamsus miškas, paslapčių paslaptis! Dažnai pasigarsinu radijo tašką, kuris visą dieną kalba arba groja mano kabinete. Jau žinau ir laidos iš Kauno laiką: 16 val. 10 min. Po muzikinio signalo pasisveikina direktorė Regina Sakalauskaitė, skaito žinias, pristato tai vieną, tai kitą reporterį. Jau iš balsų skiriu Česlovą Ambraziūną, Petrą Palilionį, Juliją Latakienę, Vladą Daugėlą, Vytautą Dovydaitį…
Savaitė, kita, trečia…
Ragelyje vėl išgirstu Vladą Stankevičių: ,,Laukiam – nesulaukiam…“
Matyt, man paimant įskaitos lapą išsprūdo ir pažadas.
Apsisprendžiu akimoju: gruodžio 1-ąją būsiu jūsų redakcijoje…
Padėjęs ragelį parašiau pareiškimą. Kai tą nelemtą popierių įteikiau Vikertui, jis pasijuto taip, tarsi būčiau atlikęs patį blogiausią, niekingiausią veiksmą: redaktorius su manimi nei šnekėti, nei bendrauti daugiau nenorėjo. Dvi savaitės pavirto tikru košmaru. Net mano išleistuvių dieną, kai visa redakcija paskutinį kartą susėdome prie kuklių vaišių stalo, Vikertas buvo nekalbus, net rūstus ir neilgai trukus, net nepadavęs rankos, demonstratyviai išėjo.
Prislėgta nuotaika gruodžio 1-osios ankstyvą rytą išvykau į Kauną…
2.
Nerimta ir nekuklu rašyti tik apie save. Bet, mano galva, tokios įžangos prašosi šio pasakojimo logika. Radiofone dar nieko nepažįstu. Praėjau pro budintį milicininką pasakęs, kur ir ko einu, pasukau į sekretoriatą – kabinetą, kuriame be perstojo mašinėlėmis tarškino dvi jaunos moteriškės (kaip netrukus sužinosiu – tai Silvija Baronaitė ir Elvyra Batutienė). Jos abi maloniai nusišypso, turbūt jau nutuokia, kas aš toks ir kodėl varstau duris. Jos tarpusavy nesikalba, nenuobodžiauja, nežiovauja, nespokso pro langą. Trečią kartą čia ateinu ir regiu tą patį vaizdą – jos pluša užgulusios rašomąsias mašinėles, o tamsiaplaukė, taigi Silvija, ir į mygtukus nežiūri – akys bėga tik teksto eilutėmis.
Jų bežodė šypsena sutrikdė, nors ir sušvelnino situacijos prieštaringumo atšiaurumą; prieš tai sutrikdė trys koridoriai. (,,Tyla baugina žmones taip pat kaip ir vienatvė, nes ir viena, ir antra jiems padvelkia nebūties siaubu“, – samprotavo kažkas iš mąstytojų.). Sutrikdė nebejauno uniformuoto žmogaus atiduota pagarba… Pagaliau trikdo pati būtinybė praverti vyriausiojo redaktoriaus kabineto duris. Atsigręžk ir keliauk ten, iš kur atkeliavęs! – šauna man mintis.
Bet ranka jau spūstelėjo durų rankeną…
Jau kuris laikas sliūkinu paskui vyriausiąjį redaktorių, kuris nori man parodyti Radiofono patalpas ir visą įrangą. Smalsiai dairausi – viskas taip nauja, neįprasta, įdomu – ir ne viską girdžiu, ką sako redakcijos vadovas. Mane užvaldo nepaprastas pagarbumo jausmas. Šis pastatas tarpukario Lietuvos laikais vaidino itin svarbų vaidmenį. Stasys Štikelis savo knygoje ,,Eterio šviesa“ rašys: ,,Radijas tarpukario Lietuvoje buvo išskirtinis reiškinys. Tai rodo visuomenės domėjimasis: iš pradžių kaip technikos stebuklas, vėliau kaip apšvietos priemonė. Nenuostabu, kad radijo sferoje dirbantys buvo laikomi ypatingais žmonėmis, iškiliomis asmenybėmis. /…/ Lietuvos radijas visų pirma buvo vertinamas kaip kultūros ir švietimo institucija. Tada valstybės radiofonui vadovauti buvo skiriami menininkai“.
Nejučia atsiduri praeities įvykių, didelių likimų akivaizdoje. Sušmėžuoja įvairiais laikais skaitytų šaltinių, šykščių pasakojimų nuobiros. Sušmėžuoja čia dirbusių asmenybių mozaikiški paveikslai. Savo laiku Valstybės radiofonui vadovavo Antanas Sutkus, Juozas Bieliūnas, Edvardas Zabarauskas, visaip stiprinę techninę inžinerinę bazę, plėtoję radijo programas. Kiekvieno įnašas savaip ženklus.
Regis, vis dar tebesklando pirmojo diktoriaus Petro Babicko, siuntusio eterio bangomis pasauliui žinias apie Lietuvą, dvasia. Jo vardą buvau įsiskaitęs tarpukario lietuviškoje spaudoje (jos apsčiai turėjo mano kraštietis Kazys Bandzevičius, su kuriuo gimnazijos laikais Žasliuose gyvenau viename bute). Nė nenumanėm anuomet, kad šios plačiašakės asmenybės – kultūros veikėjo, aistringo radijo žurnalistikos pradininko, poeto, publicisto, fotografo, filmų kūrėjo – širdis kankinasi priverstinėje emigracijoje – tolimojoje Brazilijoje, skurdžiajame Rio de Žaneiro rajone, ir nenusakomai ilgisi Lietuvos:
Mintis nakties sparnais man atneša dvelkimą
Nuo tėviškės laukų, apsupusių namus,
Rytoj skaisti aušra juos puoš vėl aukso dymais,
Bet jau manęs tenai – Tėvynėj – nebebus…
Bet apie Petro Babicko gyvenimą, jo veiklą Lietuvos labui išgirsime tik po daugelio metų. Dabar apie tokius dalykus garsiai nešnekama.
Įtaigiai šalies ir pasaulio įvykius keletą metų – iki Lietuvos okupacijos – perteikinėjo dramaturgas ir poetas Kazys Inčiūra, klausytojų dėmesį traukęs maloniu balso tembru, intelektu, profesionalumu, greita orientacija, įvykių interpretacija. Patyliukais tarpusavy kalbėdavom, jog žinomas rašytojas nežinia už ką buvo patyręs sovietinių lagerių rūstybę. O ir chruščiovinio atšilimo laikotarpiu, jau sugrįžus į Lietuvą, kūrybą publikuoti buvo keblu. Sibire sukurtas ,,Nelaisves psalmes“, autoriaus stropiai surašytas į rankraštinę knygą, patikės tik patiems artimiausiems. Šią rankraštinę knygą jau po autoriaus mirties, kaip faksimilinį leidinį, išspausdins ,,Santaros“ žurnalo leidėjai.
Daininga intonacija sąmonėje suskamba kito Sibiro kankinio – poeto Antano Miškinio – romanso, kadaise pakerėjusio visuomenę, posmas:
Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais visais pažadais.
Pripažinto poeto talentas brendo Kaune, o kūryba sklido eterio bangomis iš studijos, kurioje nūnai su Vladu Stankevičiumi stabtelėjom. Tačiau aš toje spengiančioje tyloje girdžiu prislopusį poeto balsą, pritildytą žodį. Jo lyrikos knyga ,,Eilėraščiai“, pasirodžiusi 1960 metais, skaityta ir suskaityta, niekaip nelyginta su ankstyvojo laikotarpio kūryba nei tematikos, nei novatoriškumo požiūriu. Daug kas pakitę, iš ,,Eilėraščių“ sklinda minoras. Gi optimistinę laikyseną, viltį, humorą ir žaismę saugo Radiofono sienos… Kaip tebesaugo poetų Antano Gustaičio, Henriko Radausko ir Jono Graičiūno, diktorės Irenos Oškinaitės, vadinamos primadona, publicistų Bronio Railos ir Petro Babicko, teatralo Juozo Grybausko, daugelio kitų iškilių asmenybių vardus.
O kur Kipro Petrausko, Antano Kučingio skambėję rečitaliai, Pupų Dėdės ir jo Rozaliutės muzikinės improvizacijos, kurių mūsų tėvai pamiršti niekaip negali!
Tačiau realybėn grąžina ką tik pravertos durys į didžiąją studiją. Pro jas plūsteli muzikos garsai. Vyr. redaktorius, neslėpdamas pasididžiavimo, mostelėjęs ranka į septyneto vyrų būrį su instrumentais rankose, kokio neturi ir Vilnius (suprask – RTV komitetas). Ansambliui vadovauja Romualdas Grabštas. V. Stankevičius džiaugiasi kolektyvo profesionalumu ir populiarumu. Jis nemažai parengia įrašų ne tik Vilniaus programoms, bet ir Kauno muzikinėms laidoms, kurių trukmė palyginti ne tokia jau menka – 50 minučių kiekvieną šeštadienį, ir dar tokiu idealiu laiku – 16 val. 10 min. prasideda…
Kol kas ne mano nosiai tokius dalykus suprasti. Tačiau kažkoks kipšas kurstyte kursto paiką mintį, jog profesionalumas ir populiarumas iš dangaus nenukrenta. Meistriškumą žmogus įgija dirbdamas ir grumdamasis su savimi, savo netobulumu.
Vyriausiasis aprodė mažąją ir didžiąją studijas, įrašų, laidų forminimo bei transliavimo kabinetus su didžiuliais pultais ir magnetofonais, prie kurių triūsė operatoriai Albina Lukošiūnaitė ir Jonas Jankauskas (vėliau persivadinęs Jankovskiu) bei inžinierius Laimutis Mackevičius, taip pat nemenką fonoteką, kuri, kaip sakė Valdas Stankevičius, nuolat pasipildo originaliais muzikiniais įrašais ir atsivežtais iš Vilniaus, iš RTV komiteto didžiosios fonotekos.
V. Stankevičius nebe pirmą kartą mini Vilnių, RTV komitetą: ten juostos, kitos gėrybės, iš ten atvežami atlyginimai, ten mūsų darbo ir kūrybiniai planai aprobuojami bei tvirtinami, ten vyriausiasis redaktorius kiekvieną savaitę vyksta į kolegijos posėdžius. Taigi ten mūsų (aš jau pasijuntu savas) valdžia, o čia, Kaune, mes, tarsi kokie išrinktieji ir pateptieji, galime nepaisyti nei miesto partinės, nei vykdomosios valdžios, juo labiau rajoninės… Reikalui esant ir kritinį reportažą ar net feljetoną galima suskelti… Tokio mūsų išskirtinio statuso gali pavydėti ,,Kauno tiesos“ žurnalistai…
Ši mintis man patinka ir saldžiai kutena paširdžius, o liežuvis jau nebenustygsta už dantų – ankšta, ir tiek. Ir jis nekantraudamas mala maždaug taip: po šiuo stogu gali pasijusti savimi. Visur moko net neišmanėliai, o čia – tikra laisvė, kokios mūsų laikais nė sapne nesusapnuosi. Plunksnos broliai Vilniuje tokios laisvės neturi. Ten visos valdžios ir valdžiukės – viena prie kitos. Kiekviename žingsnyje tai vienų, tai kitų esi matomas, stebimas…
– Hu hu hu hu…- sugriaudėjo redakcijos vadovas giliu krūtininiu juoku, net jo visas kūnas kretėjo, gugėjo. Dar ir dar… O mane nužvelgė tokiu žvilgsniu, lyg aš iš pačios aukščiausios Lietuvoje eglės būčiau nudribęs į kietą gruntą ir dabar man su galva nelabai kas… – hu hu hu… Nėra, brolyti, tokios šiltos vietelės, kurios nekontroliuotų partija!…
Betgi RTV komitetas – vyriausybės institucija. Net juodu ant balto parašyta: ,,Lietuvos TSR valstybinis radijo ir televizijos komitetas prie LTSR Ministrų Tarybos“,- bandau atremti nepiktą ir neįžeidų juoką.
– Nėra tokios įstaigos, nėra! – kelis kartus pakartoja vyriausiasis redaktorius. – Administruoja Valstybinis radijo ir televizijos komitetas, o kontroliuoja miesto ir Lenino rajono partinė valdžia pagal teritorinę priklausomybę. O dar ir pirminė partinė organizacija po vienu stogu… Taigi… – į kumštį dirbtinai kosteli redakcijos vadovas.
3
Tik kitą dieną susipažinau su Vladu Daugėla, Česlovu Ambraziūnu, Julija Latakiene, Vytautu Dovydaičiu. (Vakar, kai ,,vizitavau“ redakciją, jų kabinetai – kiekvienas turėjo atskirą – buvo kaip iššluoti). Jie patys rodė iniciatyvą užsukdami į mano būstą, erdviausią visoje redakcijoje, todėl jame sėdėsim dviese su Petru Palilioniu, kuris kaip sakė vyriausiasis, neakivaizdžiai studijuoja Vilniuje teisės mokslus. Dabar sesija…
Visi jie atrodė geranoriški, tik gero linkintys, guodė, ramino: viskas bus gerai! Julija ir Vladas tik vėjeliu apsisuko ir jau griebėsi durų rankenos. Šis bruožas, įsmigęs į mano sąmonę, Juliją ir Vladą lydės visą laiką ir visur. Jiedu niekur nenustygs vienoje vietoje, ilgai neužsibus, vis žvilgčios į laikrodį ir skubės, skubės…
O kadangi Česlovas su Vytautu užsibuvo ilgėliau, tad ir sušnekta apie šį bei tą. Vytauto Dovydaičio žemą balsą per radiją jau buvau ne kartą girdėjęs, o vardą įsidėmėjęs, tad dar dirbdamas Jonavoje įsigijau jo ką tik pasirodžiusią melsvais viršeliais knygą ,,Erdvėje daug paslapčių“. Perskaičiau su dideliu smalsumu. Puslapiai bylojo ne tik apie aukštą meistriškumą, patirtus dramatiškus nutikimus, bet ir kietą, užgrūdintą padangių meistro charakterį. Tylus vidinis balsas kurstė pagarbą žmogui, kuris nūnai suklypusiom pėdom sėdi priešais ir nedejuoja. Negalėjai nepastebėti ir jo krypuojančios eisenos, kuomet įžengė į kabinetą it koks Maresjevas ortopediniais batais.
Gerai įsiminiau skyrių ,,Iš giltinės glėbio“, įsivaizdavau Vytauto pilotuojamą sklandytuvą ,,Blanikas“, pusiau pjaunantį žydrą vasaros dangų. Netoliese nardo bičiulis su ,,Olimpija“, Anglijos sklandytojų pasididžiavimu.
Su juo ir susidurta. Aukštis neypatingas, o ,,Blanikas“ suktuku skrieja žemyn. Nors parašiutas spėjo išsiskleisti, bet Vytautas skaudžiai trenkėsi į žemę.
Kai primenu šį nuotykį, Vytautas tik ranka mosteli – atseit vieni niekai. Mosteli taip, kad net cigaretės galas skaisčiau sužybsi. Bijai vilko – neik į mišką. Bet erdvėje sugedęs lėktuvas – tai ne vilkas, paprastai sprunkantis nuo žmogaus. Nelaimė nebėga. Jai nėra ko bėgti. Ji, nelaimė, užgriūva kaip cunamio banga, kurios nei lauki, nei tikiesi.
Nors čia kaip pasakius… Jeigu imiesi kažko neišbandyto, naujo, nesidėk, jog esi visokeriopai saugus.
Racionalizaciniai pasiūlymai, išradimai, patobulinimai gimsta ne tik mokslinėse laboratorijose, gamybos procese, bet ir aviatorių galvose. Pilotas – pramuštgalvis, visada pasišovęs visokiausiems išbandymams, netgi pačių pasigamintomis mažo galingumo skraidyklėmis. Su savo kolegomis oreiviais K. Rinkevičiumi ir Č. Martinioniu nutarė pasigaminti lengvą lėktuvėlį. Konstruojant aparatą talkino ir šaltkalviai, ir staliai.
Vytautas prisipažins: ,,Lėktuvėlio komponuotė buvo nevykusi. Stumiantis propeleris, įtaisytas pavojingai arti už piloto nugaros, galėjo įčiulpti ištiestą ranką“.
Taip ir atsitiko su jų pačių sukurtu lėktuvėliu, pavadintu ,,Slanka“. Kylant į erdvę, Vytauto kairioji ranka buvo pagriebta propelerio, o pirštų galūnės nukapotos… ,,Svarbiausias mano pagalbininkas Kęstutis Rinkevičius vėliau pasakojo, kad mano ištaškytus pirštelius jis rinko į metalinę dėžutę ir užkasė Nemuno lankoje“, – be mažiausio kartėlio iš savo nelaimės pasišaipys Vytautas.
– Nu tu čia ir primakalavai, – skardžiai nusijuokia Česlovas. Tuo tarpu pilka kumštinė pirštinė žiemą ir vasarą, lauke ir kambaryje ant kairiosios delno užmauta. Nežinia, kiek tų pirštų belikę…
– O tau, manai, tuose kalnuose kitaip? – aštrų žvilgsnį į Česlovą įremia Dovydaitis. – Kiek sykių širdis stingo ir mirė iš baimės, kai pirštais kabinaisi į kalnų uolą ar ledą?
– Širdis negali nei stingti, nei mirti, – ramiai atsako Česlovas. – Ji visada pirmoji kopia. Kūnas dar kadaroja, grabazdojasi po ,,kepure“ ar ,,alkūne“, kažkur pusiaukelėje, o širdis jau viršūnėje…
Nuo seno žmoguje gyvena angelas ir kipšas. O gal jis jau toks savo prigimtimi, kad jam nepakanka nei to žemės lopinio, kuriame gimė ir nuo amžių gyvena jo giminė, nei to neaprėpiamo dangaus skliauto. Jam vis reikia nepatirto, nepažinto, neįminto: vienam – aukščių, kitam – vandens gelmių, trečiam – kalnų. Dar kitą tolių toliai pašaukia. Buvimo būdas, nors ir privatus, – kiekvieno problema ir prasmė, smalsumas ir atsivėrimas.
Česlovui Ambraziūnui, Maskvos Lomonosovo universiteto studentui, vien auditorijos ir didmiesčio gaudesio nepakako. Pakerėjo alpinizmas. Žiemą studijavo žurnalistiką, vasarą – galynėjosi su kalnais.
Pirmuosius alpinizmo žingsnius žengė 1953 metais Vakarų Kaukazo ,,Alibeko“ alpinistinėje stovykloje. Pirmoji sėkmingai įveikta viršūnė – Sofrudžu. 1954 metais kopė į Elbrusą, Kičkidarbaši, Lekzur Tau, Ulu Tau Čana, Via Tau… Po metų šturmavo Baškaros, Džentugano, Čaget Karabaši viršukalnes.
Apie alpinizmą Česlovas galėtų kalbėti ir kalbėti. Tai ne tik sporto šaka, reikalaujanti drąsos, ištvermės ir didelio ryžto. ,,Tai kartu, anot jo bičiulio V. Viršilo, viena iš žmogiškiausios veiklos sričių, kurios plečia akiratį, ugdo asmenybę ir kiekvienai tautai turi didelę etinę bei kultūrinę reikšmę. Kopdamas į didžiųjų mūsų planetos kalnynų viršūnes, akis į akį susidūręs su akmenų ir ledo milžinais, žmogus nenoromis nusivalo daugelį kasdieninės buities smulkmenų, aiškiau suvokia vietą gamtoje ir visuomenėje“.
Česlovas šiltai prisimindavo pirmuosius Lietuvos alpinistus Gediminą Akstiną, Feliksą Mieliauską ir Vytautą Vosylių, kurių gyvybes 1959 metų vasarą nusinešė Dych Tau viršūnės sniego lavina.
4
Petras Palilionis pasirodė trečią ar ketvirtą dieną. Slenkstį peržengė plačiai pravėręs duris, tvirtai spustelėjo ranką, pasisakė pavardę ir dar tvirtesniu žingsniu nužingsniavo prie rašomojo stalo, stovinčio prie lango. (Manasis buvo arčiau durų).
Kalba nesimezgė. Todėl Petras, arčiau pasitraukęs telefono aparatą, suko jo skritulį, kažką šnekino, tarėsi, kažkam pranešė, jog Vilniuje atvargęs vargelį ir dabar jau įsikinkęs į radijo reporterių jungą.
Artėjant pietų pertraukai pakvietė kartu papietauti ,,Metropolio“ restorane. Neprisimenu, ką valgėm, neprisimenu ar kuo stipresniu užgėrėm tai, ką suvalgėm. Tačiau prisimenu: Petras klausinėjo, klausinėjo, klausinėjo – apie darbą laikraštyje, kokias temas mėgstu, ar bandau ką nors kurti…
O aš gyriausi, gyriausi: kad esu didelis nepasėda ir man keliauti pėsčiomis dėl įdomios temos – vieni niekai… Ir apsakymus rašąs… Kaipgi kitaip… Ar nematei, ar neskaitei – ,,Kauno tiesa“ mano apsakymui ,,Literatūrinėje savaitėje“ net pusantro puslapio paskyrė, va!… O ir šiaip, nors iš rajoninės spaudos, bet ne iš kelmo spirtas! Pašėlusiai norėjosi atrodyti! Tad ir kėliau galvą, kam gi ją narinti po stalu, kai tiek visko padaryta… O burna vis žiojosi naujam pranešimui – apie knygelę, kuri turi išeiti gal žiemą, gal pavasarį.
Petras garsiai kostelėjo, šiek tiek iš padilbų nužvelgė išdidų autorių. Taip ir nepasakė savo nuomonės: gerai ar blogai, kad apie didvyrę išeis knygelė. Dar kartą kostelėjo. Dirbtinai.
Tyli – tylėk! Žmogus žemėje gyvena ne vien pagal skaičių ir padalų sistemą. Jis dar ir šį tą kuria, rašo! Kad ir paviršutiniška, prėska kalba ir praskydusiu stiliumi, bet krapštosi. Laisvų ir genialių minčių platybės atsivers ateityje. Juk ir Adomas Mickevičius piršdamasis į žentus būsimą uošvę įtikinėjo: o geras vardas – dar ateityje! Visi milžiniški pakitimai kyla iš gerų ketinimų…
Taigi tas nenusakomas troškimas pasigirti – velnioniškai gundantis ir saldus; saldesnis už patį medų.
Kai sugrįžom į redakciją, netrukus atėjo aktorius Kęstutis Genys. Petras supažindino, ir jiedu pasinėrė į aukštas bei plačias erdves. Galėjai aiškiai jausti, kad tęsė kažkada pradėtą pokalbį, bet pritrūkę laiko ir nebaigę, todėl dabar turi pasiekti finišą. Dialogas atkaklus, karštas. Lyg ir sutaria, nuomonės sutampa, žiūrėk, išsiskyrė…
Čia kita leksika. Jonavos redakcijoje kalbėdavom apie priesvorius, primilžius, procentus – apie viską, kas apčiuopiama, sveriama, matuoklėmis matuojama. Čia ginčijamasi dėl sąžinės, atsakomybės, žmogaus dualizmo…
Teatro menas!
Juozo Grušo ,,Herkus Mantas“…
Tiesa!
Mano tiesa!
Gyvenimo, meno, sapno tikrovė!
Žodžiu, aukštas pilotažas…
Nei vienas, nei antras nedaro galutinių išvadų. Nesideda visažiniu, nesigviešia tiesos monopolio. Jų kalbėjimas – kūrybos metafizika, egzistencinė prasmė… Minčių sankirtos…
Jos šiame kabinete nesiliaus nei rytoj, nei poryt. Ateis literatūrologas Vytautas Salinka, dramaturgas Raimundas Samulevičius, poetas Robertas Keturakis, jaunasis prozininkas Vytautas Martinkus etc. Kalbės, ginčysis, tačiau suvoks ir išgyvenamos tikrovės ribas…