Jubiliejinė dovana: knyga, kurioje įamžinti Romaldo Skorupsko darbai

Romaldas Skorupskas: lengvų kelių į laimę tiesiog nebūna, būti šviesos spinduliu kitiems, pačiam skleisti šviesą – Didžiausia Laimė, kurią gali pasiekti žmogus

Neda Bučelytė
VU komunikacijos fakulteto
studentė praktikantė

Į Vievio miesto Lazdynų Pe­lėdos biblioteką rugsėjo 11 dieną sugužėjo miestiečiai, nešini gė­lėmis. Juos čia sukvietė Romaldo Skorupsko knygos „Tapyba / Drožyba“ pristatymas. Laikrodžiui išmušus 17 valandą, salėje esantis šurmulys nutilo, jį nutraukė Adolfo Blažonio sugroti pirmieji akordeono akordai.

„O, kad palikt – reikia kažką padaryti“ kūrybos ir atminimo įprasminimas
Knygos pristatymą pradėjo ne tik Adolfo Blažonio muzika, bet ir Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos direktorės Irenos Senulienės kalba, kurios metu, ji pristatė, kaip kilo idėja sukurti knygą.
„Norėjau pasveikinti žmogų ir įamžinti jo darbus. Pagalvojau, kad nebus geresnės progos negu Romaldo jubiliejus. Jubiliejai ateina ir praeina, tad tiesiog sugalvojom įamžinti jo sukaktį ir tuo pačiu metu parodyti jo kūrybą Elektrėnų krašto žmonėms,“ – pasakoja Irena Senulienė.
Žodį perėmęs knygos autorius Romaldas Skorupskas, prieš pradėdamas rodyti savo darbus, kurie puikuojasi jo knygoje, pristatymo svečiams papasakojo apie savo neišsipildžiusią svajonę tapti dainininku, buvusį darbą bei tai, kaip pradėjo gyventi išėjęs į pensiją. „Kai pasi­traukiau iš aktyvios savo veiklos, sakiau – dabar viskas bus paskirta tik menui. Kažkaip reikia įprasminti tą dalyką, mes čia neamžini, paskui mus pamirš, tai kažką reikia palikti. O kad paliktum – reikia kažką padaryt“, – atskleidžia Romaldas Skorupskas.
Tapybos darbuose vyrauja gamtos peizažai, autoriaus tėviškės vaizdai, dangus. Skulptūrose vaizduojami tiek vyrai, tiek moterys, tačiau autorius neslepia, kad jam nėra nieko gražiau nei moters grožis.
Finansavimą knygai skyrė Elektrėnų savivaldybė. Iš viso yra 200 knygos egzempliorių, kuriuos bus galima įsigyti Vievio ir Elektrėnų miestų bibliotekose.

Nuo įkvėpimo iki pilnatvės
Knygos pristatymo metu Romaldas Skorupskas ne kartą paminėjo, jog savo kūrinių nepardavinėja. Pa­klaustas kodėl, atsako: „Mano darbai, kaip mano biografija, matosi, nuo ko aš pradėjau, kaip viskas vys­tosi. Galiu pats save sekti, kaip vyksta ar darau progresą“.
Menininkas priduria, jog kritika jo neveikia: „Man neįdomu, palaiko ar nepalaiko, aš darau savo darbą. Negali būt visiems, kad patiks. Ką aš noriu, tą ir tapau“.
Per dešimt metų Romaldas Skorupskas į pasaulį atnešė dešimtis me­no kūrinių, kurie puikuojasi ne tik rėmuose, bet ir ant akmenų bei medžio. Paklaustas, koks jausmas apima, kai kažką sukuri, menininkas atsako su šypsena veide: „Kai išeina – toks didžiulis pasitenkinimas, gyvenimo pilnatvė. Geras jausmas labai, bet matot, po bet kokio užbaigto darbo ateina tuštuma – ką toliau daryti? Vėl ieškai kažkokios temos, už ko būtų galima užsikabinti ar kažką pamatyti“.

Kūryba ir bendrystė
Knygos pristatymą vainikavo viktorina, kurios metu buvo padovanotos trys knygos „Tapyba / Drožyba“ egzemplioriai teisingai atsakiusiems svečiams. O po viktorinos visi buvo pakviesti pasivaišinti vaišėmis bei pasišnekučiuoti.
„Vieniems tai patinka – kitiems ne, bet mes turime džiaugtis, ką mes turime savo Elektrėnų krašte, kokie kūrėjai tarp mūsų gyvena, juos populiarinti, viešinti, kad jie irgi galėtų džiaugtis ir didžiuotis savo darbais“, – dalijosi mintimis Irena Senulienė, skatindama populiarinti vietinius menininkus.
Simpatiją Romaldo Skorupsko kūrybai svečiai išreiškė ilguose bei jautriuose sveikinimuose, kuriuose skambėjo jaudulys ir stiprūs jausmai, įkvėpti asmeninės pažinties su menininku bei jo darbais.