Žygimantas Jacevičius, Trakų bazilikos zakristijonas
Dominykas Grinkevičius
VU komunikacijos fakulteto
studentas praktikantas
Neretai, dalyvaudami Mišiose, atkreipiame dėmesį į kunigo dėvimus liturginius rūbus (sąmoningai vartoju žodį „rūbai“, nes, pasak dailės istorikės Gražinos Marijos Martinaitienės, liturgijoje vartojami drabužiai nėra naudojami ar nešiojami, bet vilkimi.Todėl terminui labiau tinka poetinis, virš kasdienybės pakylėjantis žodis „rūbas“) ir pastebime, kad kunigas vilki neįprastai – ne mums pažįstamu kostiumu ar kitokia pasaulietine apranga. Visose Lietuvos (o ir pasaulio) bažnyčiose vilkimi tie patys, bet ne tokie patys liturginiai rūbai. Šiame straipsnyje kviečiu susipažinti su trumpa liturginių rūbų kilmės istorija, pasigilinti, kokie liturginiai rūbai vilkimi Elektrėnų bažnyčioje. Apie liturginių rūbų istoriją ir vilkėjimą sutiko papasakoti Žygimantas Jacevičius, Trakų bazilikos zakristijonas, mano bendraklasis, šiuo metu studijuojantis kultūros istoriją ir antropologiją Vilniaus universitete.
Trumpa liturginių rūbų istorija ir jų nešiosena
Žygimantas pasakojimą pradėjo pristatydamas pirmąjį liturginį drabužį, vadinamą amiktu. „Tai balta stačiakampė skepetaitė, kunigo vilkima ant pečių. Kunigas vilki amiktą tam, kad juo paslėptų iš apykaklės kyšančius neliturginius drabužius, sykiu amiktas yra lyg šalmas, apsaugantis nuo „piktojo“ strėlių.
Antrasis liturginis rūbas – alba (lot. alba). Alba primena ilgus baltus marškinius. Kaip daugelis liturginių rūbų, alba kilo iš Antikos laikais nešiotų drabužių, šiuo atveju – iš antikinio chitono. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais pasaulietiniai ir liturginiai drabužiai nesiskyrė ir, laikui bėgant, Katalikų Bažnyčia iki šių dienų išlaikė antikinių, aišku, modifikuotų, sumodernintų drabužių vilkėjimą savo liturgijoje. Grįžkime prie albos – alba ja vilkinčiam kunigui primena apie tyrumą ir skaistybę, be to, šis rūbas yra užuomina į krikšto metu gautą rūbelį – nekaltumo simbolį.
Trečiasis rūbas yra ciñgulis (lot. cingulus) – paprasta ilga virvė, užsibaigianti kutais. Cingulis skirtas tam, kad, juo kunigui susijuosus, alba tvirtai laikytųsi prie kunigo liemens. Susijuosimas virve yra nuoroda į evangelinę ištrauką: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti“ (Lk 12, 35 – 40, – aut. past.), dar daugiau – tai yra priminimas kunigui tvardyti savo strėnų ugnį, t.y. geidulingumą.
Ketvirtasis liturginis rūbas – stula (lot. stola) – juosta, platėjančiais (tradiciškai) galais, kunigo vilkima ant kaklo. Stula yra kunigiško autoriteto simbolis, žmogus, dėvintis stulą, yra tikras kunigas. Stula kilo iš antikinio šalio ir buvo naudojama dar pirmųjų krikščionių – iki Milano edikto (313 m.) krikščionys buvo persekiojami, meldėsi katakombose, kur būdavo gerokai šalta, todėl stula, kaip ir daugelis kitų liturginių rūbų, anuomet kunigą ne tik puošdavo, bet ir šildydavo.
Paskutinysis Mišioms skirtas liturginis rūbas yra arnotas. Arnotas – platus apsiaustas, su anga galvai viduryje. Arnotas yra išskirtinai tik šv. Mišiose vilkimas liturginis rūbas. Kilo iš antikinio kelioninio apsiausto. Pirmaisiais amžiais, kaip ir kiti Mišioms skirti rūbai, kunigą labiau šildė, nei puošė. Arnotas gaubia visą kunigo kūną, todėl simbolizuoja šarvus, pro kuriuos nepralys ir Kristaus kario (miles Christi) nesužeis nuolat laidomos piktojo strėlės“, – pasakojo Žygimantas, nepamiršdamas pabrėžti, kad daugelis šiais laikais simbolinę funkciją atliekančių dalykų kilo iš anuomet buityje ar šiaip praktikoje naudotų paprastų daiktų.
Elektrėnų bažnyčia ir jos liturginių rūbų rinkinys
Nors Žygimantas dirba Trakų bazilikoje, tačiau jis pateikė įžvalgų apie Elektrėnų bažnyčios liturginius rūbus:
„Elektrėnų bažnyčia ir parapija dar jauna – jos pradžia siekia XX amžiaus pabaigą–XXI amžiaus pradžią. Natūralu, kad naujai bažnyčiai ir jos liturgijai papuošti pasirinkti lietuvių tekstilininkės Loretos Valienės kurti liturginiai rūbai, tiksliau – arnotai ir stulos, siūti pačios autorės rankomis. Tekstilininkė žavi savo atsidavimu lietuvybei – jos kūriniai siūdinami iš lino ar pusvilnės. Lietuviškos medžiagos tautiškumą peržengiančią krikščionybę paverčia pažįstama, sava, ne atnešta į Lietuvą karu ir diplomatija, o kylančią iš tikinčio tautiečio širdies. Medžiagos, iš kurių senoliai sau siūdino šventinius marškinius, sermėgas, sijonus ar prijuostes, šiandien naudojamos dar kilnesniam tikslui – Bažnyčios garbei ir grožiui padidinti bei tikinčiųjų pamaldumui paskatinti. Neretai autorė savo siuviniams puošti naudoja lietuviško kryžiaus-saulutės motyvą, pabrėždama ir akivaizdžiai parodydama, kad būtent lietuviškasis pamaldumas yra jos įkvėpimo šaltinis. Su kryžiumi-saulute išsyk prisimename ir Algirdą Mykolą Dobrovolskį, lietuviams geriau pažįstamą Tėvo Stanislovo vardu. Tėvas Stanislovas savo išpuoselėtoje Paberžės bažnytėlėje buvo surinkęs didžiulę saulučių kolekciją – iš uždarytų, suniokotų ar restauruojamų bažnyčių. Kiekvienai savo sutuoktai porai tėvas Stanislovas padovanodavo po saulutę – kad tikėjimas namuose šviestų. Autorė Elektrėnų bažnyčiai yra sukūrusi visų keturių (baltos – švenčių, žalios – eilinio laiko, raudonos – kankinių ir šv. Dvasios, violetinės – gedulo, advento ir gavėnios laiko) spalvų arnotų ir stulų komplektus.
L. Valienės komplektai išsiskiria tuo, kad jos pasiūdintos stulos dėvimos ant arnoto, o ne po juo, kaip tradiciškai yra įprasta. Tai irgi yra Lietuvoje (jei norite – didžiojoje dalyje Rytų Europos) dar XX amžiaus antroje pusėje prigijusi praktika, atskiruose minėtų teritorijų regionuose pasitaikanti iki šiol“, – tokiais pastebėjimais Žygimantas užbaigė savo pasakojimą, pasidžiaugdamas, kad Lietuvoje turime, nors ir naujas, dar plačiai nepaplitusias, bet stiprias, esmingas liturginio inventoriaus kūrimo tradicijas.
Taigi, šiame straipsnyje trumpai apžvelgėme liturginių rūbų įvairovę, tų rūbų kilmės, nešiosenos istoriją. Žinokime, kad Elektrėnų bažnyčioje vilkimi liturginiai rūbai – tai mūsų tautinio pamaldumo išraiška, atausta lietuviškais motyvais lino ar pusvilnės rietimuose.