Jei bažnyčia jauna, tai dar nereiškia, kad ji neturi kuo pasigirti. Dar nė šimto metų neskaičiuojanti Beižionių šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia netgi simbolinį muziejų turi. Beižionių šventovėje lankėmės dvi savaitės prieš Didįjį šeštadienį. Tądien kunigas Dainius Jančiauskas su vargonininke, giesmininke ir aktyvia bažnyčios bendruomenės nare Janeta Ališauskiene violetiniu šydu uždenginėjo kryžius. Uždengti jie bus iki Viešpaties kančios minėjimo Didįjį penktadienį pabaigos.
Nuo žvakidžių iki švč. Mergelės Marijos
Kryžiai šioje bažnyčioje yra itin svarbūs. Juk ir vadinasi ši šventovė Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia. Jos pagrindinį altorių puošia „Nukryžiuotasis“, šalia įėjimų kabo dvi vos atskiriamos nukryžiuotųjų skulptūros. Jas gamino, kaip spėjama, savamokslis liaudies amatininkas. Bažnyčios muziejuje saugoma dar viena „Nukryžiuotojo“ skulptūra, įtraukta į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Titulinius atlaidus beižioniškiai švenčia Šv. Kryžiaus išaukštinimo dieną – rugsėjo 14 d.
Virš presbiterijos (paaukštinimas, ant kurio stovi altorius) kairėje ir dešinėje yra du balkonai. Iš vieno balkono anksčiau buvo išsikišusi sakykla, bet kadangi ji jau buvo sutrešusi, nuspręsta sakyklos atsisakyti.
Kitame balkone yra įkurtas bažnyčios „muziejėlis“. Ten įvairiausių bažnytinių rakandų galima išvysti. Į sieną atremtas restauracijos laukia odontologiją globojančios šventosios Apolonijos portretas. Šventoji čia pavaizduota su replėmis ir dantimi jose. Taip šv. Apolonija yra tradiciškai vaizduojama.
Čia taip pat stovi amžių nustekentas garsus ir seniausias bažnyčioje paveikslas – „Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi“. Muziejuje saugoma ir kultūros vertybe pripažinta „Nukryžiuotojo“ skulptūra. Dar daugiau čia senųjų bažnyčios apyvokos daiktų, kurie šiandien arba paseno, arba jau nebereikalingi. Čia yra keli lotyniški mišiolai, išleisti XX a., kitos knygos, žvakidės, arnotai, medinis triukšmą skleidžiantis prietaisas, kuriuo į bažnyčią kviečiami žmonės tada, kai negalima skambinti varpais, metalinė lazda, kurią sujudinus girdisi skardus barškėjimas – ja kunigas naudodavosi, kai per minią, susirinkusią į mišias, norėdavo prasibrauti iki altoriaus. Toks daiktas šioje bažnyčioje rodo, kad čia rinkdavosi daug katalikų. Daug liturginių daiktų čia pateko iš Barboriškių bažnyčios. Ji paseno ir caro įsakymu uždaryta 1868 m. Beveik visas jos inventorius perkeltas į Semeliškių bažnyčią, o iš šios – į po pusšimčio metų statytą Beižionių bažnyčią.
Tarnauja taip, kaip reikia
Bažnyčią aptarnauja Kietaviškių klebonas Dainius Jančiauskas. Jis čia šeimininkauja jau trylika metų – nuo 2001 balandžio. Beižionyse, pasak kun. D. Jančiausko, tvarkytis patogiau nei Kietaviškėse – bažnyčia žymiai mažesnė ir remontuoti ją paprasčiau. Ji ir iš vidaus, ir iš išorės per pastaruosius 13 metų buvo keletą kartų remontuota ir perdažyta, visai neseniai naujais pakeisti laiptai. Taip pat prieš maždaug trejus metus čia buvo įrengtas šildymas infraraudonųjų spindulių lempomis. Balandžio mėnesį, kaip sakė kunigas, jau ranka nekyla šildytis, o lempas įjungė tik pademonstruoti – ne tik šildo, bet ir skleidžia rausvą šviesą, visai tinkančią prie bendros bažnyčios atmosferos. Nors kunigas sako dar matantis čia daug dalykų, kuriuos galima būtų patobulinti. Svarbiausias iš jų – presbiterijos kilimas, kuris anksčiau buvo raudonas, o dabar vos rožinis – nubluko ir kiekvieno daikto stovėjimo vietą pažymėjo.
Pats kunigas apylinkėse garsėja kaip itin griežtas – laikosi visų bažnyčios kanonų, kurių kiti, galbūt, ir nepaiso. Pavyzdžiui, nekrikštija vaiko, jei tą dieną buvo mišios už mirusį. O žmonės piktinasi, kad ir švenčių salės užsakytos, ir viskas jau prieš metus suplanuota. Kunigas sakė, kad savų taisyklių nekuria, o žmonės, ateinantys į bažnyčią kartą per trejus metus, turėtų prie jos reglamento taikytis, o ne bažnyčios apeigas pagal save organizuoti. „Tuojau bus mišios, mes melsimės ne taip, kaip aš užsimanysiu, bet taip, kaip sako Katalikų Bažnyčia. Šiandien yra ketvirta gavėnios savaitė, šeštadienis. Kur tik aukojamos mišios, visur skaitomas tas pats tekstas. Ar Japonijoje, ar Afrikoje, ar bet kur kitur visame pasaulyje. Negaliu aš naujų taisyklių įvedinėti, – aiškino kunigas, – nepatarnauju žmonėms taip, kaip jie nori. Patarnauju taip, kaip reikia.“
Galbūt dėl griežto D. Jančiausko požiūrio, o gal tiesiog atsižvelgiant į demografinę padėtį, ir naujagimių, ir vestuvininkų Beižionyse palaimina vos po keletą per metus, kartais – visai nė vieno. Retėja ir vaikų, einančių Pirmosios komunijos ar Sutvirtinimo sakramento. Šiemet Pirmosios komunijos neis nė vienas beižioniškis – nuspręsta ją organizuoti kas dvejus metus. Kitąmet turėtų susirinkti kokie šeši vaikai. Šeši vaikai šią vasarą eis ir Sutvirtinimo sakramento. Šeštadienį po pamaldų jie pasiliko mokytis. Kitą kartą Sutvirtinimo sakramentą priimti Beižionyse galima bus tik 2016 metais.
Kas nori, tas ateina
Žmonių į bažnyčią susirenka labai skirtingai. Pavyzdžiui, mišiose, vykusiose šeštadienį, kai lankėmės bažnyčioje, jų susirinko vos iki dešimties. Kunigas sakė, kad ir per šventes ne visada pilna bažnyčia žmonių būna. Sėdimų vietų čia pakakti turėtų maždaug šimtui tikinčiųjų.
Kunigas sakė besidžiaugiantis, kad į bažnyčią renkasi palyginti jauni žmonės. Gruodžio mėnesį Beižionių bažnyčioje buvo kunigo D. Jančiausko kurso susitikimas. Tada tikinčiųjų susirinko beveik pilna bažnyčia, Dainiaus Jančiausko kurso draugai pastebėjo ir palygino su savo parapijomis, kad čia į pamaldas renkasi itin jauni žmonės. O klebonas vėliau paskaičiavo, kad bažnyčios lankytojų amžiaus vidurkis yra apie 40 metų. „Nuvažiavęs kitur, visai priešingas tendencijas matau“, – sakė kunigas.
Nesutinka jis su tuo, kad Beižionyse sunkiau žmonėms iš tolimesnių seniūnijos kampų iki bažnyčios nueiti, todėl jų mažai į bažnyčią susirenka. „Tos močiutės, kurios nori, ateina ir iš gretimų kaimų. Aš visus pažįstu ir matau, kad jei mišiose susirenka, pavyzdžiui, 40 žmonių, iš jų beižioniškių – tik kokie 6. Visi kiti – iš aplinkinių kaimų. Nors geografiškai Beižionys yra tokia vieta, kurią labai sunku pasiekti. Nėra net asfaltuoto kelio. Ir tai yra bene didžiausias minusas, nes žiemos metu tais keliais tikrai sudėtinga važinėti“, – pasakojo D. Jančiauskas.
Sunku, bet verta. Žmonės čia, pasak kunigo, gyvena labai geri, jis džiaugiasi, kad turi galimybę būti su jais kartu.