Interviu su maestro, vieviečiu Tadu Šumsku

Interviu su maestro, vieviečiu Tadu Šumsku
„…Mes iš visos širdies dainuojame brangiems Lietuvos ir pasaulio žmonėms. Mes pasiruošę dainuoti visiems ir visada, kas tik gražiai paprašo. Visi atidedame svarbius darbus vėlesniam laikui ir DAINUOJAME  JUMS, MIELIEJI!”

Tai – dirigento, kompozitoriaus, dėstytojo, aktoriaus, vieviečio Tado Šumsko gyvenimo moto. Šioje skubančio laiko tėkmėje maestro Tadą Šumską sutiksime visur:  renginyje Semeliškėse, jubiliejuje Elektrėnuose, ant Vingio parko estrados pakylos, LRT laidoje, teatro spektakliuose ar pasaulio didžiosiose muzikos scenose. Bet dažnai būna, kad apie žinomą žmogų tiek mažai žinome… Todėl šį kartą apie laiko prasmę, muziką ir meilę tėviškei bei Tėvynei kalbamės su Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choro „Aidas“ meno vadovu, respublikos nusipelniusiu artistu, respublikinių dainų švenčių vyriausiu dirigentu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos  profesoriumi Tadu Šumsku.
E.k.    Jūsų pradžių pradžia buvo Vievyje. Iš kur Šumskai atsirado Vievyje?
Dar istoriniais Vytauto Didžiojo laikais, tuometinės  Lietuvos kariuomenės karo vadai dažniausiai buvo kilę iš totorių. Jie jau turėjo didesnę kovinę patirtį, be to, buvo labai narsūs, karingi ir disciplinuoti. Kartu su trim, keturiais šimtais karių šie karo vadai laisvai gyveno rajonuose, kuriuos vadindavo „pavietais“, o grėsmei iškilus skubiai rinkdavosi į sambūrį. Štai vienas iš didesnių „pavietų“ bazavosi Trakų apylinkėse, o vadų gretose jau sutinkama Šumskų pavardė. Tai, žinoma, tik istorinė versija, o Šumskų dvaras netoli Vilniaus su Jono Rustemo puikiai išlikusiomis freskomis, tai puikus realybės liudijimas. O štai Vievio miestelyje, kaip ir Trakuose, visi puikiai žino Šumskų pavardę, su kuria susiję sporto, muzikos, švietimo, prekybos ir kitų sričių reikšmingi gyvenimo puslapiai. Puikiai prisimenu, kaip ant Vievio ežero kranto sekmadieniais po futbolo ar kitų sporto varžybų beveik visas miestelis su šeimomis, suneštinėmis vaišėmis, linksmai pritariant akordeonui užtraukdavo smagias dainas. Ir šiandien, per Šumskų gausios giminės šventes, tenka su nuostaba pastebėti, kad beveik kiekvienas moka groti akordeonu… Tokia jau „mostis“.
E.k.    Sakoma, kad gero mokytojo mokinys mokytoją  pranoksta. Kas buvo Jūsų  mokytojai?
Likimas padovanojo pasauliui ne tik Vievio vienuolyne išleistą M. Smotrickio “Gramatiką”, kurią rusų genijus M .Lomonosovas pavadino “mokslingumo vartais”, bet ir atsiuntė į šį kraštą didžius Pedagogus. Tai visų pirma buvę Kunigų seminarijos auklėtiniai (dėl asmeninių motyvų pasukę pasaulietiniu keliu) Julius Jurgaitis ir Juozas Gečas. Pastarasis jaunystėje mokėsi kompozicijos pas Maestro Juozą Gruodį ir buvo itin palankiai jo įvertintas prisiminimų knygose. Turėdamas absoliučią klausą ir puikiai valdęs beveik visus instrumentus mokytojas J.Gečas buvo „Dievo dovana” ne tik man, bet ir visam mūsų kraštui. Pirmoji choro vadovė, kuri išmokė mane taisyklingai dainuoti, buvo legendinė Aldona Pulauskienė. Jau būdamas respublikinių švenčių vyr. dirigentu ir tikrindamas Vievio chorus, visados stebėdavausi mokytojos chorų meniniu lygiu, jos tremtinės rankų  mosto tvirtybe. Bendro lavinimo mokykloje buvau klasės auklėtojo V.Korsako ir matematikos mokytojo V.Žvirblio vertinamas tik geriausiais pažymiais.
E.k. Vievyje tuo pačiu laikotarpiu užaugo ir Lietuvą pasaulyje garsina net keturi žymūs muzikai: Tadas Šumskas, Gintaras Rinkevičius, Dainius Pulauskas, Jaroslavas Cechanovičius.
Kas tuo laikotarpiu vyko Vievyje, kad vienas po kito augo garsūs muzikantai?
Viskas gyvenime yra fatališkai susiję: Gintaro ir Dainiaus tėvai buvo mano mokytojai, o Jaroslavo mama Ona Cechanovičienė dėstė muziką Vievio septynmetėje mokykloje. Kiekvieną rytą eidama į darbą “inteligentiškoji” mokytoja prie kelio sutikdavo su gitara stovintį keturmetį kaimyno Vinco Šumsko anūką Taduką, kuriam „mirtinai” reikėdavo suderinti septinstygę gitarą, kad visą dieną galėtų trenkti polkas ir valsus. Vakare jos grįžtančios laukė ta pati gitaros derinimo procedūra. Tačiau visam Vievio kultūriniam gyvenimui sumaniai vadovavo Dainiaus Pulausko tėvas – Julius. Tai Jurgio Gaižausko artimiausias bendražygis, per savo trumpą gyvenimą daręs vadybos stebuklus ir pirmasis išgarsinęs Vievio miesto kultūrą visoje Lietuvoje ir toli už jos ribų. Pamenu didžiąją Vievio dainų šventę miesto stadione, kurioje dirigavo žymūs Lietuvos korifėjai: Konradas Kaveckas, Antanas Jozėnas (mano mokytojas M. K. Čiurlionio meno mokykloje), Lionginas Abarius ir Adolfas Krogertas. Pranešus pastarojo dirigento pavardę ir skambų vardą, prie mikrofono staiga pribėgo kaimynų paauglys  Kęstas Karalius, kuris jau garsėjo tarp mūsų „drąsa ir šaunumu” ir pridėjo prie anonso „Heil, Adolf …”. Po minutėlės “juokelio” autorius jau tupėjo uždarytas persirengimo namelyje, o žymus sportininkas A. Cickevičius jį išleido tik šventei pasibaigus.
E.k.    Dabar Jūs pats dėstytojas. Virš 30 metų dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstote choro dirigavimo meną. Ar yra Jūsų mokinių, pranokusių mokytoją?
Dažnai televizijos ekranuose matome VPU docentą, “Ave vita” choro vadovą Kąstytį Barisą, kuris jau yra pelnęs 13-kos tarptautinių konkursų laurus. Šiauliuose ŠPU darbuojasi katedros vedėja doc. Marija Žibūdienė, su „Atžalyno“ choru nugalėjusi dešimtyje tarptautinių konkursų. Vilniaus VGTU chorui „Gabija“ vadovauja tarptautinių konkursų laureatė  Rasa Viskantaitė, o LDA chorui vadovauja doc. Asta Rauduvaitė. Gražina Burokaitė-Pranauskienė vadovauja Australijos lietuvių choriniam judėjimui, prof. Auksė Trinkūnaitė dėsto Johanesburgo (PAR) muzikos koledže, Diana Šiaudvytytė ir Greta Gaulytė sėkmingai vadovauja chorams Norvegijoje. Mano ir G. Rinkevičiaus studentas Mindaugas Piečaitis diriguoja Vokietijos, Lietuvos orkestrams ir šiemet pateko į Gineso rekordų knygą kaip  populiarios katytės „Noros“ muzikinio kūrinio autorius. Suminėjau devynis iš septyniasdešimtuko… Apie savo „vaikus“ aš tik geros nuomonės, nes manau, kad jie patys, patys talentingiausi. Niekados negailėjau savo studentams pačių slapčiausių savo amato profesinių subtilybių, sėkmės receptų, nuoširdžios draugystės.
E.k.    Jus žino kaip dirigentą, garsių chorų, pelniusių daugybę laimėjimų pasaulyje ir Lietuvoje –Lietuvos konservatorijos kamerinio, „Vyčio“, „Aido“ – vadovą. Kodėl Jūs pasirinkote chorinę muziką, kodėl tai yra Jums artima?
Dar vaikystėje vaidinau Vievio darželio spektaklyje “Mikis-plikis” pagrindinį vaidmenį, vėliau dainavau solo M. K. Čiurlionio menų mokyklos chore, buvau Lietuvos jaunučių futbolo rinktinės kapitonu, Leningrado muzikos akademijos krepšinio ir fechtavimo komandų kapitonu, Respublikinio jaunųjų dirigentų konkurso nugalėtoju…Nebuvau vaikystėje drovus – keturių metukų su dėde Lionginu Šumsku (Rūdiškių kultūros namų direktoriumi, „Galvės” kapelos klarnetininku) atgrojau smuiku visas kaimyno vestuves. O kai man suėjo 14 metų, profesorius A. Jozėnas man patikėjo Vilniaus pedagoginio instituto didįjį chorą, kuriam aš ugningai padirigavau D.Verdžio chorą iš operos „Ernanis”. Galbūt  todėl…
E.k.     Iš kur Jūsų kūryboje ir veikloje  tiek patriotiškumo, meilės savo kraštui, Tėvynei?
Esu gimęs Vasario 16-tą dieną. Mano „čiurlionkės“ klasiokė, muzikologė Irena Cechanovičiūtė (Jaroslavo sesuo) visuomet mane mokykloje pasveikindavo kuklia dovanėle, kuri būdavo perrišta trispalve tautine juostele. Tais „sovietiniais“ laikais visa mokyklos krepšinio rinktinė, vadovaujama mokytojos Danutės Davalgienės sporto salėje man suruošdavo didžiulį renginį, kuris visuomet pasibaigdavo Gedimino pilies bokšto papėdėje skaitant Maironio, K. Bradūno ir kitų poetų eiles. Šiuo metu koncertuodamas su LK choru „Aidas“ dėviu Lietuvos kariuomenės karininko uniformą ir esu kartu su profesoriais V. Lansbergiu ir A. Lopu Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Garbės narys.
E.k.    Artėjant Kalėdoms visada susimąstome apie Gyvenimo prasmę. Pasidalinkite su skaitytojais mintimis, kaip Jūs ją suprantate.Viską stengiuosi pasakyti muzikos ir Dievo žodžio kalba. Jau gruodžio 10 ir 12 dienomis kartu su profesionaliu Šiaulių kameriniu choru „Polifonija“ diriguosiu specialiai paruoštą adventinės muzikos programą Joniškyje ir Radviliškyje. Po to šią koncertinę programą pateiksime Vilniaus Šv. Bernardinų bažnyčios klausytojams (gruodžio 19 d., 18 val.) O kartu su „Aido” choru, bei Trakų rajono Rūdiškių muzikos mokyklos orkestru klausytojus džiuginsim Šv. Ignoto bažnyčioje gruodžio 16 dieną, 18 val.
Dar nėra laiko nuodugniai pagalvoti apie Gyvenimo prasmę, nes esu vidumi labai jaunas, „strakaliojantis”, o mane supa mano mylima šeima – žmona Daivalija, sūnus Kipras, bei nuostabūs MIELIEJI ŽMONĖS – DIEVO DOVANA.
Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!
E.K. Ačiū. Dar nepakalbėjome apie Jūsų vaidmenis spektakliuose, apie kūrybą, apie draugystę su Elektrėnų savivaldybės kultūros žmonėmis ir pamokas jiems. Todėl manau, kad greitai vėl susitiksime. Elektrėniečiai verti apie savo krašto šviesuolius kuo daugiau žinoti, kuo geriaus juos pažinti.

Kalbėjosi Julija Kirkilienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų