Virginija JACINAVIČIŪTĖ
Mokytoja ir literatė Vilija Dobrovolskienė praėjusią savaitę girdėjo daug sveikinimų. Visi jie dėl dviejų jubiliejų, nes V. Dobrovolskienė šventė savo jubiliejinį gimtadienį ir išleido jubiliejinę, 20-ąją knygą. Naujosios poezijos knygos „Tu pakviesk mano vasarą…“ pristatymas vyko birželio 5 d. Literatūros ir meno muziejuje. Draugės ir kolegės pasveikinti atvyko didelis būrys svečių.
„Jei džiaugsmo akimirką žmonės yra kartu, tai reiškia, kad jie yra draugai“, – kalbėjo V. Dobrovolskienė susirinkusiesiems ir suskubo padėkoti Jurgitai Chmieliauskienei, kuri atrinko ir sudėliojo eilėraščius. Pasak Vilijos, be Jurgos tokios spalvingos ir gyvos knygos nebūtų.
Meras K. Vaitukaitis ne tik pasveikino V. Dobrovolskienę, bet ir paskaitė eilėraščių, kuriuos nelengvai išrinko. Meras gal juokais, o gal rimtai sakė, kad kai kurie eilėraščiai atitinka jo charakterį, tik kadangi parašyti moters, tai jam, vyrui, reikia skaitant kai ką pakeisti. Meras K. Vaitukaitis pasirinko skaityti eilėraščius „Liūdnokai optimistinis“, „Apie mus“ bei „Kažko tikrai nebuvo“.
Artima Vilijos draugė mokytoja Teresė Einorienė paskaitė Vilijos mamos Elenos Telišauskienės eilėraštį „Likime, manęs tu nepakeisi“. Tai buvo graži staigmena visiems šventės dalyviams.
Vakare skambėjo ne tik poezija, bet ir muzika. Susirinkusiesiems dainavo „Versmės“ gimnazijos moksleivės Eglė Žilinskaitė bei Jovilė Pinelytė, kurios taip pat priklauso V. Dobrovolskienės vadovaujamai savanorių grupei „Savanoriškos veiklos kontrastai“, grojo Elektrėnų meno mokyklos akordeonistas Gediminas Gumbis (mokytoja Auksuolė Merkienė).
Elektrėnų socialdemokratų skyriaus lyderis Arvydas Vyšniauskas tardamas sveikinimo žodį minėjo, kad knygos visada bus vertingos, ir linkėjo kūrybinės sėkmės rašant jas toliau.
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkas Vladas Buragas taip pat gyrė literatės talentą ir išskyrė eilėraštį, Vilijos rašytą dar prieš 35 metus.
Sentimentalus.
Apie vaikišką meilę
Tu man atleisk
Tą vaikišką silpnybę
Mylėt ne taip, kaip mylima visų
Tu man atleisk
Tą vaikišką drovumą –
Pakelt akis man į tave sunku.
Tu man atleiski ir audrą, ir vėją,
Ir sniego putotas marias.
Tu man atleisk,
Kad mylėt nemokėjau,
Kad nemokėjau mylėti tavęs.
Tu man atleisk,
Tą vaikišką silpnybę –
Mylėjau kitą – tu šalia buvai.
Mylėjau vakarą
Ir sodo žiedus.
Atleisk, tu žiedu niekad
Nebuvai.
Tu man atleiski ir audrą, ir vėją,
Ir sniego putotas marias.
Tu man atleisk,
Kad mylėt nemokėjau,
Kad nemokėjau mylėti tavęs,
…
mano mielas medinis arkliuk.“
V. Burago teigimu, paskutinė šio eilėraščio eilutė tiesiog pakeri skaitytoją.
Į knygos pristatymą pirmininkas atvyko be gėlių, tad įteikė jai savo kūrybos knygą.
„Jei norime ką nors sukurti, reikia kažkuo būti“, – sveikindama kalbėjo Elektrėnų savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Ramutė Strebeikienė. Vilijai ji įteikė Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo padėką už aktyvią kūrybinę veiklą ir tradicijų puoselėjimą.
Nedrąsiai pasveikinti pirmininkės išsirikiavo ir literatų klubo „Strėva“ nariai. Onutė Mozūraitienė palygino Vilijos eilėraščius su didingos upės Nemuno, kuris Baltarusijoje dar ir dabar vadinamas Vilija, čiurlenimu,- jis vietomis ramus, vietomis audringas. Onutė Kulbokienė įteikė iš ąžuolo lapelių surištą vainiką ir rugiagėlių puokštę, kuri atitiko knygos viršelio temą. Genovaitė Žigutienė padovanojo gėlę ir palinkėjo parašyti tiek knygų, kiek prasiskleis žiedų, o Onutė Maleravičienė už aktyvią veiklą ir talentą, už darbą su literatų klubu sakėsi rašanti Vilijai dešimtuką.
Vilijos kolegė Aldona Suslavičienė gyrė savo draugę, su kuria dirbdamos pavaduotojomis daug metų sėdėjo viename kabinete. Ji prisipažino, kad naujos knygos dar nėra skaičiusi, tačiau jau pirma perskaityta eilutė „Dar neišeik, dar nelyja“ ją labai sujaudino. „Aišku, kai lis, neišeisi“, – svarstė poeziją mėgstanti A. Suslavičienė.
Vilijos eilėraščius skaitė jos auklėtinė, mokytoja Neringa Sodaitienė, muziejaus darbuotoja Ramutė Nesterovienė.
Baigiantis vakarui V. Dobrovolskienė sakėsi nė nemaniusi, kad šis vakaras taps jai tokia didele švente. „Man šis vakaras bus visada gaivi prisiminimų banga,“ – sakė poetė.
Knygos labai vertingos ir ilgaamžės, kaip sakė V. Buragas, jos – ne gėlės, kurios nuvysta, laikui bėgant popieriaus lapai tik pagelsta. Ypač vertingos elektrėniečiams savo krašto rašytojų knygos, todėl linkime V. Dobrovolskienei kūrybinio įkvėpimo.
Meras K. Vaitukaitis ne tik pasveikino V. Dobrovolskienę, bet ir paskaitė eilėraščių, kuriuos nelengvai išrinko. Meras gal juokais, o gal rimtai sakė, kad kai kurie eilėraščiai atitinka jo charakterį, tik kadangi parašyti moters, tai jam, vyrui, reikia skaitant kai ką pakeisti. Meras K. Vaitukaitis pasirinko skaityti eilėraščius „Liūdnokai optimistinis“, „Apie mus“ bei „Kažko tikrai nebuvo“.
Artima Vilijos draugė mokytoja Teresė Einorienė paskaitė Vilijos mamos Elenos Telišauskienės eilėraštį „Likime, manęs tu nepakeisi“. Tai buvo graži staigmena visiems šventės dalyviams.
Vakare skambėjo ne tik poezija, bet ir muzika. Susirinkusiesiems dainavo „Versmės“ gimnazijos moksleivės Eglė Žilinskaitė bei Jovilė Pinelytė, kurios taip pat priklauso V. Dobrovolskienės vadovaujamai savanorių grupei „Savanoriškos veiklos kontrastai“, grojo Elektrėnų meno mokyklos akordeonistas Gediminas Gumbis (mokytoja Auksuolė Merkienė).
Elektrėnų socialdemokratų skyriaus lyderis Arvydas Vyšniauskas tardamas sveikinimo žodį minėjo, kad knygos visada bus vertingos, ir linkėjo kūrybinės sėkmės rašant jas toliau.
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkas Vladas Buragas taip pat gyrė literatės talentą ir išskyrė eilėraštį, Vilijos rašytą dar prieš 35 metus.
Sentimentalus.
Apie vaikišką meilę
Tu man atleisk
Tą vaikišką silpnybę
Mylėt ne taip, kaip mylima visų
Tu man atleisk
Tą vaikišką drovumą –
Pakelt akis man į tave sunku.
Tu man atleiski ir audrą, ir vėją,
Ir sniego putotas marias.
Tu man atleisk,
Kad mylėt nemokėjau,
Kad nemokėjau mylėti tavęs.
Tu man atleisk,
Tą vaikišką silpnybę –
Mylėjau kitą – tu šalia buvai.
Mylėjau vakarą
Ir sodo žiedus.
Atleisk, tu žiedu niekad
Nebuvai.
Tu man atleiski ir audrą, ir vėją,
Ir sniego putotas marias.
Tu man atleisk,
Kad mylėt nemokėjau,
Kad nemokėjau mylėti tavęs,
…
mano mielas medinis arkliuk.“
V. Burago teigimu, paskutinė šio eilėraščio eilutė tiesiog pakeri skaitytoją.
Į knygos pristatymą pirmininkas atvyko be gėlių, tad įteikė jai savo kūrybos knygą.
„Jei norime ką nors sukurti, reikia kažkuo būti“, – sveikindama kalbėjo Elektrėnų savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Ramutė Strebeikienė. Vilijai ji įteikė Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo padėką už aktyvią kūrybinę veiklą ir tradicijų puoselėjimą.
Nedrąsiai pasveikinti pirmininkės išsirikiavo ir literatų klubo „Strėva“ nariai. Onutė Mozūraitienė palygino Vilijos eilėraščius su didingos upės Nemuno, kuris Baltarusijoje dar ir dabar vadinamas Vilija, čiurlenimu,- jis vietomis ramus, vietomis audringas. Onutė Kulbokienė įteikė iš ąžuolo lapelių surištą vainiką ir rugiagėlių puokštę, kuri atitiko knygos viršelio temą. Genovaitė Žigutienė padovanojo gėlę ir palinkėjo parašyti tiek knygų, kiek prasiskleis žiedų, o Onutė Maleravičienė už aktyvią veiklą ir talentą, už darbą su literatų klubu sakėsi rašanti Vilijai dešimtuką.
Vilijos kolegė Aldona Suslavičienė gyrė savo draugę, su kuria dirbdamos pavaduotojomis daug metų sėdėjo viename kabinete. Ji prisipažino, kad naujos knygos dar nėra skaičiusi, tačiau jau pirma perskaityta eilutė „Dar neišeik, dar nelyja“ ją labai sujaudino. „Aišku, kai lis, neišeisi“, – svarstė poeziją mėgstanti A. Suslavičienė.
Vilijos eilėraščius skaitė jos auklėtinė, mokytoja Neringa Sodaitienė, muziejaus darbuotoja Ramutė Nesterovienė.
Baigiantis vakarui V. Dobrovolskienė sakėsi nė nemaniusi, kad šis vakaras taps jai tokia didele švente. „Man šis vakaras bus visada gaivi prisiminimų banga,“ – sakė poetė.
Knygos labai vertingos ir ilgaamžės, kaip sakė V. Buragas, jos – ne gėlės, kurios nuvysta, laikui bėgant popieriaus lapai tik pagelsta. Ypač vertingos elektrėniečiams savo krašto rašytojų knygos, todėl linkime V. Dobrovolskienei kūrybinio įkvėpimo.