Geibonyse gyvenančio dailininko Mindaugo Andriaus gyvenimo kelias persipynęs su kūryba

Deimantė Jančiūnaitė

Kiekvieno mėnesio pradžioje Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos renginių salė atgimsta iš naujo – vietiniai gyventojai bei miesto svečiai gali aplankyti naują parodą. Galbūt visa tai galima prilyginti metų laikams, kai kiekvienas sezonas yra savitas, savaip gražus ir išskirtinis. Taip ir šioje salėje – kiekvienas menininkas savo kūriniais sukuria savitą atmosferą ir taip vieta atgimsta iš naujo, pasikeičia. Šį kartą ne vienas parodos lankytojas stebėjosi, kad renginių salė atgijo – atsirado kelios dešimtys „langų“ su vaizdais į vandens telkinius, įvairius augalus, debesis bei mėnulį ir taip toliau. Visa ši ekspozicija pagyvino salę, suteikė jai ramybės. Gali imti ir patikėti, kad atradai Rojaus kampelį. Tai menininko Mindaugo Andriaus (Mindaugas Andriuškevičius) rugpjūčio 8 dieną miesto bibliotekoje pristatyta aliejinės tapybos, naudojant klasikinę techniką su damaru, kūrinių paroda „Mėlyna begalybė“. Menininko gyvenimas taip pat įvairiaspalvis – kilęs iš Marijampolės, mokęsis Vilniaus dailės institute, 1989 metais kartu šeima emigravęs į JAV, ten dirbęs. 2010 metais persikėlęs į Bostoną visą savo laiką skyrė didelei gyvenimo aistrai – tapymui. Po devynerių metų, jausdamas didelę nostalgiją Tėvynei, menininkas ryžosi nusipirkti lėktuvo bilietą į vieną pusę ir visam laikui grįžti į Lietuvą. COVID-19 pandemijos metu Mindaugas Andrius persikėlė gyventi šalia Elektrėnų. Parodos pristatymo metu susirinkusiems žmonėms jis teigė, kad čia jaučiasi labai gerai ir yra laimingas. Šio menininko parodoje eksponuojami darbai – pei­zažai, su egzistencializmo nata, rodantys, kaip sako pats Mindaugas Andrius, dėl ko mes egzistuojam, kas yra gražu, paprasta, nesudėtinga ir amžina – vanduo, dangus bei atspindžiai. Kūrėjo kraityje ne viena paroda: 1989-1999 m. NewYorkCity – Woodstock Niujorkas, JAV (3 personalinės parodos), 2000-2010 m. – Čarlstonas Pietų Karolina, JAV (4 personalinės parodos), 2010-2020 m. Bostonas JAV (20 personalinių parodų). Įdomus dalykas, kad šioje parodoje galima rasti vieną paveikslą, nutapytą menininko sūnaus Martyno, kuris taip pat eina tėvo pėdomis. Kaip ir sakė Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Vida Ba­ranauskienė, yra puiku, kad toks žmogus at­sikraustė į Elektrėnus ir papildys menininkų grupes, kadangi čia gyvena ir aktorių, ir kūrėjų. Mindaugas Andrius negailėjo komplimentų Elektrėnų krašto kraštovaizdžiui – marioms ir jose esančioms saloms, kalvoms, mieste esančiam pa­plūdimiui, sakydamas, kad ne daug kas pasaulyje tuo gali pasigirti. Gal­būt ne veltui Erichas Marija Remarkas rašė, kad gražiausias pasaulio miestas tas, kuriame žmogus laimingas. Papasakoti apie parodą tekstu beveik neįmanoma. Po šios parodos pristatymo būčiau padariusi didžiausią klaidą, jei nebūčiau priėjusi prie Mindaugo Andriaus ir nesusitarusi dėl interviu. Norėjosi, kad kuo daugiau Elektrėnų savivaldybės gyventojų susipažintų su šiuo kraštiečiu bei žinoma jo kūryba.

Piešti pradėjote gan vėlai – 14 metų. Kaip atradote šią kūrybos sritį? Galbūt kažkas iš Jūsų šeimos taip pat turėjo meno gyslelę?
Man atrodo, kad meno gyslelę turėjo mama. Aš pradėjau piešti jaunas – šešerių metų. Namuo­se, bet tai nebuvo profesionalu. Įvyko mistinis dalykas. Prieš rugsėjo pirmąją aš maudžiausi pas savo tėvukus mažame Jūrės upelyje. Taškiausi ir pamačiau vaivorykštę. Paskui sugrįžęs į namus perskaičiau, kad renka grupę į dailės mokyklą. Tada man buvo keturiolika. Taip ir viskas prasidėjo – nuo tada jau rimtai pradėjau studijuoti.

Jūsų vaikystė, jaunystė pra­bėgo Marijampolėje. Ar jau­čiate sentimentus šiam miestui? Galbūt jį ne tik aplankote, bet ir einate tapyti?
Ne, aš nejaučiu daug sentimentų Marijampolei. Jaunystėje ten buvo tik mano dailės mokykla. Draugų… Buvo, bet daugelis iš jų mirę. Pats miestas sovietiniais laikais buvo gana niūrus. Aš visą laiką bandžiau išsiveržti į Vilnių.

Ketverius metus mokėtės Vilniaus dailės institute. Kaip ruošėtės stojimams? Ar buvo lengva įstoti? Papasakokite plačiau apie studijų laikus. Ką veikėte, dirbote po studijų?
Konkursas, kad įstotum, buvo labai didelis. Užtruko. Turbūt du ar tris kartus stojau. Buvau gerai pasiruošęs – reikėjo įvaldyti klasikinį piešimą, tapybą. Įstojau aš į pedagogiką. Tapybos mokiausi pas Giedrių Kazimierėną. Pedagogika buvo kaip ir mano specialybė, bet Dailės institute beveik visi studijavo tai, ką norėjo. Aš daug dėmesio skyriau tapybai. Turbūt antrame kurse surengiau savo figūrinių kompozicijų darbų parodą – visi buvo sužavėti. Akademijos nebaigiau, nes atsirado problemų. Tačiau tas periodas, kai studijavau, buvo įdomus: gyvenau Vilniuje, dirbau Jaunimo teatre su Eimuntu Nekrošiumi, Adomu Jacovskiu – vyriausiuoju dailininku. Dariau dekoracijas, bendravau su nuostabiais žmonėmis. Spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani…“ dariau dekoracijas, todėl mane pakvietė vykti į Tbilisį. Kas dėjosi Vilniuje! Parodų rūmuose buvo kavinė, kur rinkdavosi visas elitas. Aš pažinojau visus dailininkus. Petras Repšys buvo mano geras mokytojas, kuris freską nutapė universitete. Geras draugas buvo Šarūnas Leonavičius, kuris turbūt didžiausias ir geriausias grafikas Lietuvoje. Jis irgi daug ko mane išmokė. Vilniaus periodas nuo 80-tų iki 90-tų – buvo pats geriausias mano gyvenimo laikas. Jame sutikau labai daug asmenybių.

1989 metais kartu su žmona bei sūnumi atsisakėte SSRS pilietybės bei emigravote į JAV. Tikiu, kad kelias buvo vingiuotas. Papasakokite apie pirmuosius metus JAV. Kaip sekėsi pritapti, susirasti darbą, naujuosius namus? Ar tuo metu dar liko vietos kūrybai?
Kelias buvo…. Važiavom per Vieną. Austrijoje buvome savaitę – pirmą kartą Vakarų pasaulyje. Paskui Romoje gyvenom apie pusmetį, kol JAV ambasadoje tvarkėme dokumentus. Nuvykom į Niujorką. Manim rūpinosi Nacionalinis pagalbos centras, jie organizavo darbo pokalbius. Aš parodžiau savo medžio darbų nuotraukas ir mane po savaitės nusiuntė į vieną JAV buvusį prancūzų antikvaro parduotuvių tinklą. Ten ir dirbau. Paskui savininkas pardavė šį tinklą, nusipirko dvarą prie Hudsono upės. Man pasiūlė ten dirbti – restauruoti. Mūsų šeimai tas žmogus davė namą gyventi netoli to dvaro. Ten buvo nuostabu. Darbas patiko. Restauravau tapybą XVI-XVII amžiaus, brangius baldus. Įgavau patirties – skonio, verslo. Tai buvo mokykla – kodėl vienas stalas kainuoja 25 000 dolerių, o kitas 100… Išdirbau penkerius metus, bet paskui supratau, kad reikia pradėti kažką savo. Sukūriau verslą – baldai, tapyba. Jeigu kalbėsime apie kūrybą… Tiek Niujorke, tiek Pietų Karolinoje kūryba nebuvo vi­savertė. Negalėjau susikoncentruo­ti. Buvo visai kiti dalykai, reikėjo pinigų, išlaikyti šeimą. Bet aš visą laiką tapiau. Niujorke, Čarlstone esu surengęs keletą parodų, o jau paskutiniais metais Pietų Karolinoje pradėjau rimtai tapyti.

Kas Jus paskatino 2010 metais persikelti į Bostoną ir skirti tapymui visą savo laiką? Parodos pristatymo metu minėjote, kad per 9-rius metus pardavėte 4000 paveikslų, surengėte 20 personalinių parodų.
Man buvo 45 metai, pagalvojau, kad reikia pagaliau rimtai užsiimti kūryba. Mano sūnus Martynas tuo metu mokėsi architektūros Bostone. Nusprendžiau savo verslą uždaryti. Nusipirkau bilietą ir išvažiavau pas Martyną į Bostoną. Po to 10 metų tik tapiau. Tai buvo laimingiausias mano dešimtmetis, nes Bostonas yra labai intelektualus miestas. Susipažinau su daug įžymybių, filosofų. Pradėjau tapyti vadinamąjį Cape Cod‘ą. Kaip mes turime Neringą, tai jie JAV turi Cape Cod‘ą. Dažniausiai parduodavau po vieną paveikslą į dieną. Tačiau susirgau nostalgija Lietuvai, Amerikoje nepritapau. JAV yra gera šalis – vieni ten gyvena, kiti dar tik ruošiasi, bet aš be Lietuvos negalėjau.

Kaip išsigryninote savo kūrinių tematiką?
Man patinka erdvės, begalybės jausmas. Aš kartais tai vadinu „Mėlyna begalybė“, „Saugus užutekis“ – kur žmonės nori būti. Man patinka ramybė – ramus, gilus pei­zažas. Aš jau savęs neatsieju nuo šio stiliaus. Dar tapau figūras, bet ne tiek daug. Galbūt kitais metais parodysiu. Mano autoritetas Rene Magritas – belgų dailininkas, pirmasis siurrealistas. Pasižiūriu į jo darbus, jų energija kartais man daro įtaką.

Daug metų gyvenote JAV. Per tą laiką susipažinote su daug ten gyvenančių žmonių. Kuo skiriasi amerikiečio ir lietuvio mentalitetas?
Daug kas dabar kalba, kad anglosaksai ir rytų europiečiai turi visiškai skirtingas kultūras. Aš pamąsčiau ir iš tikrųjų taip yra. Daug labai gerų savybių turi amerikiečiai. Jie daug ką supranta, elgiasi labai profesionaliai, žino, kaip neįžeisti kito. Bet yra vienas dalykas, kuris man nepatinka. Amerikietis ateina su tavimi susipažinti, jis žiūri į tave ir galvoja, kaip gauti naudos iš tavęs. Čia yra anglosakso filosofija. JAV yra daug protingų žmonių, bet yra ir daug vidutinybių. Pavyzdžiui, Pietų Karolinoje statistika yra tokia, kad 50 proc. žmonių nemoka rašyti ir skaityti. Ir taip jau 50 ar 100 metų. Kitos valstijos irgi ne išimtis. Labai skiriasi žmonės – yra labai išsilavinusių ir yra visai neišsilavinusių. Lietuvoj eini kur nors, kažką ne taip darai, o gal reikia pagalbos, tai tau padės, pasakys. JAV buvau nostalgijoje, o čia Lietuvoje dabar esu ramus, atsipalaidavęs.

Kaip atrodė ta lemtinga die­na, kai Jūs pasiryžote nusi­pirkti bilietą į Lietuvą? Lietu­viams JAV svajonių šalis, o kodėl Jūs nusprendėte grįžti?
Aš jau buvau priėmęs sprendimą turbūt pieš 20 ar 30 metų. Kai atvykau į JAV, žinojau, kad čia amžinai nepasiliksiu. O su lemtingu sprendimu buvo taip… Lapkričio mėnesis. Žiemą paveikslų verslas yra sustojęs. Aš jau buvau susiruošęs, dėl to pakuotis reikėjo gal 10 minučių. Nieko beveik neėmiau – keletą rūbų, dokumentų bei nuotraukas. Tiesiog negalėjau gyventi be Lietuvos, be jos peizažų, medžių. Atlanto vandenynas šaltas. Niujorke visi ežerai yra privatūs. Ten miškas kitoks. Pietų Karolinoje baisu – net ir mažame vandens telkinyje gyvena krokodilai. Kai važiuoji vakare prieš sutemas, ant kelio asfalto kas 20 metrų užmušta barškuolė. Jos didelės. Ten geriau nekišti kojų į vandenį, vaikš­čioti ant žolės. Gali eiti tik šaligatviu. JAV būnant gamtoje kyla iššūkių tiek pietuose, tiek šiaurėje.

Nuo išvykimo 1989 metais buvote ne kartą iš JAV grįžęs į Lietuvą. Kaip Jums pasikeitė Lietuva?
Aš atvažiavau 1994 metais. Lietuvoje jau buvo litai, daug kas pasikeitę. Buvau labai laimingas, sutikau savo visus draugus – dar buvome neišsiblaškę. Buvau grįžęs ir po metų. Visi mano draugai, mama sakė: „Tik nebandyk pasilikti.“ Ir aš nežinojau, ką aš čia veikčiau sugrįžęs. Nuo 2000 iki 2005 labai dažnai važinėjau į Lietuvą – ir man čia viskas patiko. Paskui Tėvynėje nebuvau beveik 15 metų. Kai grįžau 2019 metais, apsistojau Vilniuje. Išeidavau kokią antrą valandą nakties į miestą ir supratau, kad čia nėra jokio nusikalstamumo, saugus miestas. Vaikš­čiodamas sutikdavau ir angliškai kalbančių žmonių, kurie pritarė, kad čia yra saugu. Taip buvo prieš COVID-19.

Karantino metu persikėlėte gyventi į Geibonis. Kaip juos atradote? Ar džiugina ramybė, ar nepasiilgstate šurmulio, skubėjimo ir panašiai?
Aš atsisakiau buto Vilniuje, ma­no draugė Aušra irgi paliko savo namus ir mes atvažiavome į Geibonis, į jos tėvo paliktą sodybą. Mes gyvename tikroje gamtos oazėje. Man tai patinka, aš prie to pripratau. Mano sūnus taip pat nusipirko namą šalia. Kai aš išsiskyriau 1997 metais ir gavau sūnaus globą, mes tapome draugais visam likusiam gyvenimui. Jis man kiekvieną rytą skambina, mes kalbamės apie viską. Kai išvažiavau į Lietuvą, po kurio laiko jis atvažiavo manęs aplankyti. Sakau: „Netoli parduodamas namas“. Jis jį nusipirko. Martynas jaučiasi lietuviu. Jis ne tai, kad lietuvis, o lietuvių lietuvis. Viskas jį čia žavi… Apie Geibonis. Aš gyvenu centre tarp 4 sostinių Lietuvoje – 30 minučių Vilnius, 30 minučių Kaunas, 30 minučių Trakai, 30 minučių Kernavė. Viskas čia pat. Į Vilnių nuvažiuoti galiu kada tik noriu. Didesnio miesto nenoriu tikrai. Jie ne man.

Ar dažnai aplanko įkvė­pimas Geibonyse? Kaip jį pa­lygintumėte su tuo įkvėpimu, kai gyvenote emigracijoje?
Kai dar pilnu tempu netapiau, laukdavau įkvėpimo. Dabar, kai jau „išsitapiau“, tai iš vakaro nusiteikiu – rytoj tapysiu, galvoju ką. Man smagu tapyti. Tai ir yra įkvėpimas. Aš pradedu tapyti, turiu kažkokią idėją, nuotrauką, bet paskui keičiasi viskas – vyksta kūryba. Ir viskas išsivysto. Dabar įkvėpimas nebėra toks svarbus, koks jis buvo jaunystėje.

Dabar Jūsų paroda yra eksponuojama Elektrėnų savi­valdybės viešojoje bibliotekoje. Su kokiais sunkumais su­sidūrėte, o galbūt viskas klojosi lengvai?
Šią parodą padariau daugiau sau. Gegužės pradžioje užėjau pasidomėti, ar galima surengti parodą. Buvo viskas užimta – likęs tik rugpjūtis. Rengiantis parodai, mane labai gerai priėmė: padėjo pakabinti paveikslus – man beveik nieko nereikėjo daryti. Be to, šioje salėje labai geras apšvietimas. Ši paroda kaip ir dovana Elektrėnams – aš čia gyvenu. Noriu, kad žmonės žinotų apie mane. Aš ja labai patenkintas. Dabar planuoju su Martynu kitų metų rugsėjo mėnesį surengti mūsų abiejų darbų parodą. Galbūt joje bus ir daugiau darbų su figūromis.

Ar sulaukiate kokių nors privačių užsakymų, kai už­sakovas Jums duoda tam tikrą temą, pageidavimus?
Sulaukiu daugiausia iš JAV. Ten yra keli klientai, kurie perka mano darbus jau dešimt metų. Kasmet po vieną. Sako: „tą padaryk, tą.“ Kadangi gyvenu jau ne Bostone, tai naujų klientų nėra, bet yra nuolatiniai. Dabar labai lengvas persiuntimas. Anks­čiau, prieš 10–15 metų, būdavo labai brangu, sudėtinga. Dabar yra daug įmonių, viskas lengviau, pigiau. Ir čia gavau vieną užsakymą. Aš iš tikrųjų, kai gaunu įdomų užsakymą, bandau nutapyti kokius tris paveikslus. Iš jų užsakovas gali išsirinkti jam patinkantį.

Kaip keičiasi Jūsų kūrybinis stilius bėgant metams? Kiek laiko paprastai praleidžiate kurdamas vieną kūrinį?
Laiko neskaičiuoju. Yra parodoje tokių darbų, kuriuos pradėjau pernai, bet šiemet tik užbaigiau, nors tai galėjau padaryti ir anksčiau. Didesniam darbui reikia dviejų dienų (48 valandų). Jos gali būti ir su pertraukomis. Pirmą dieną padarai, pasižiūri, kitą dieną pertapai, trečią dieną dar valandą tam skiri. Reikia stipriai dirbti. Pirmas sluoksnis – tik kompozicija, horizontas. Tada duo­di išdžiūti. Antras sluoksnis – gali būti paskutinis. Tačiau iš pirmo sluoksnio ant baltos drobės – paveikslas niekada nepasidaro.

Ar eksperimentuojate su kitomis meno formomis – gal­būt ne tik tapote?
Tapymas yra pagrindinė veikla. Aš Bostone mokiau mano sūnaus kartą grafikos. Aš ją šiek tiek išmanau, bet neužsiimu. Taip pat monotipija. Kažkada bandžiau skulptūrą daryti. Moku lipdyti. Galiu nulipdyti portretą. Tačiau galvoju, kad jau daugiau niekuo neužsiimsiu, tik tapyba.

Ar Jūsų kūriniai dažnai keičiasi proceso metu, ar turite aiškią viziją nuo pradžių?
Pasikeičia. Kaip ir prieš tai minėjau, ateinu, pasižiūriu, bet sau leidžiu „turėti“ kūrybinį procesą. Ir savo parodoje matau paveikslų, kurie proceso metu pasikeitė. Kartais pati kompozicija keičiasi. Kaip sako muzikantai – improvizuoju.

Esu dėkinga M. Andriui, kad sutiko papasakoti apie save, kūrybą bei gyvenimo būdą. Norėčiau jam palinkėti neblėstančios sėkmės kū­rybiniame kelyje. Dabar, visiems kas susidomėjo, lieka vienintelė užduotis – nueiti į miesto bibliotekos renginių salę ir savomis akimis pamatyti M. Andriaus peizažus, kuriuos inspiruoja lankomos vietos, gamtos vaizdai. Manau, kad pajusite harmoniją, jus užplūs ramybė, o gal pavyks pastebėti ir ant paveikslų „nugulusias“ Elektrėnų marias.