Tomas Venclova: literatūroje visada lieka tai, kas gerai parašyta

Iš Palangos garsųjį lietuvį išlydėjome į draugo laidotuves

Julija Kirkilienė

87-erių metų gimtadienį rug­sėjo mėnesį minintis poetas ir intelektualas, Jeilio universiteto profesorius emeritas Tomas Venclova sako, kad nė vienas istorinis perio­das nėra šimtu procentų juodas arba baltas, o pastanga į sovietmetį pažvelgti su distancija, objektyviai ir moksliškai mūsų visuomenei galėtų atnešti gerokai daugiau naudos, nei patriotiniai bandymai šį laikotarpį absoliučiai išbraukti iš tautos ir žmonių atminties. Venclova ragina išmanyti krašto istoriją ir kultūrą, bet vertinti ją pasauliniame kontekste, didžiuotis moder­nios demokratinės Lietuvos kūrėjais, bet kritiškai apmąstyti ir prisiimti atsakomybę už tuos atvejus, kai šalies vardu elgtasi negarbingai ar nusikalstamai.

Jaunystės prisiminimai
Su Tomu Venclova, vienu žy­miausių XX–XXI a. lietuvių poetų, eseistų ir literatūros kritikų, trumpai susitikome Palangoje, nuostabiai pavaizduotoje jo tėvo Antano Venclovos eilėraštyje, kuriame (ir šiandien mintyse skamba tekstas) seną miestelį jūra papuošusi gintariniais krantais, o vėjas supa vilnį ramiai ir į smėlį plakasi marių banga. Iš Palangos garbusis lietuvis skubėjo į Vilnių, į savo draugo architekto restauratoriaus, buriuotojo, keliautojo Audronio Katiliaus laidotuves. Draugystė poetą su architektu siejusi nuo jaunystės. Įspūdingiausias Tomo Venclovos jaunystės prisiminimas – kelionė su Audroniu baidarėmis Nemuno upe nuo aukštupio iki žiočių. Tai buvo apie 1958 metus, nes po metų, užtvenkus Nemuną, buvo suformuotos Kauno marios. Dabar ten nebegalima praplaukti. Kelionė trukusi 23 dienas ir tai poeto atmintyje išlikusios kaip geriausios dienos jo gyvenime.
Bet pokalbio metu ne apie poeto jaunystę kalbėjome. Projektui „Laikmečių mozaika“ mums rūpėjo sužinoti ir „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams atskleisti Tomo Venclovos nuomonę apie šiuo metu taip aktyviai vykdomą desovietizacijos komisijos veiklą. Per pastaruosius metus vadinamoji desovietizacijos komisija priėmė sprendimus pervadinti su totalitariniais režimais sietinų asmenybių garbei suteiktus gatvių ir kitų vietovardžių pavadinimus bei pertvarkyti Venclovų muziejų. Rugpjūčio pradžioje posėdžiavusi desovietizacijos komisija priėmė sprendimą sostinėje esantį S. Nėries paminklą perkelti į muziejų.

Kas kliūva komisijai
Taigi susidomėjusios išklausėme pasaulio kultūrinio ir intelektualinio politinio elito sluoksniuose žinomo lietuvio disidento Tomo Venclovos pamąstymus apie šio laikmečio mozaikas, kur skirtingais paveikslais sudėlioti jo seneliai, tėvai ir jis pats. Pasak pašnekovo, ta desovietizacijos komisija neapsisprendžia, ką daryti ir su Venclovų namu-muziejumi, kur prabėgo Tomo Venclovos vaikystė ir jaunystė. Komisijai kliūva tai, kad Venclovų muziejuje pagrindinis dėmesys skirtas būtent Antanui Venclovai, iš dalies nutylint jo vaidmenį sovietinės Lietuvos okupacijos pradžioje. Antano Venclovos sūnus Tomas Venclova yra disidentas. Kaip sako Venclovų namų-muziejaus muziejininkė Eglė Vilčiauskaitė, tokie du labai skirtingi poliai – komunisto ir disidento. Tomas Venclova iš JAV grįžo į Lietuvą, gyvena Vilniuje ir negali nuslėpti sentimentų tėvų namams, kuriuose išlikusi biblioteka, buities daiktai. Kultūros istorikas Mindaugas Kvietkauskas sako, kad Tomas Venclova šiuo metu žinomiausias lietuvių rašytojas pasaulyje ir jo namai – puiki vieta pasakoti apie laisvės kovą. „Svarstymas apie Tomo Venclovos jaunystės namų uždarymą ar kokį nors nepagrįstą kvailą reorganizavimą tikrai gali sukelti labai didelį tarptautinį rezonansą, tikrai labai aukšto lygio Vakarų ir pasaulio kultūrinio ir intelektualinio politinio elito sluoksniuose, kuriuo­se Tomas Venclova yra puikiai žinomas“, – įsitikinęs literatūrologas M. Kvietkauskas.

Tomo Venclovos mintys apie muziejaus pertvarką:
„Priešintis muziejaus pertvarkai negaliu aš ir negalėtų mano velionis tėvas. Būtų negražu. Belieka tikėti, kad tuose namuose kažkas išliks. Planuojama muziejaus pertvarka tikėtina bus panaši kaip Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos (1923–2012) namai. (2023 m. Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta W.Szymborskos eilėraščių rinktinė „33 eilėraščiai“, kuriuos į lietuvių k. išvertė vienas garsiausių lietuvių poetų Tomas Venclova. Red.) Aš neseniai pats buvau tuose namuose, kurie likę ne kaip muziejus, o vieta apsistoti kitataučiams rašytojams. Namuose išlikusi ir jos biblioteka, asmeniniai daiktai, rankraščiai. Dėl Venclovų namo-muziejaus pertvarkos visuomenėje yra priešiškų ir visai ne priešiškų nuomonių. Tos nepriešiškos nuomonės, ko gero, net vyrauja. Todėl galimas dalykas, kad visi trys rašytojų muziejai (Venclovų namai-muziejus, Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas, Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas), kurie atiduoti VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ žiniai (Red.), bus panašiai sutvarkyti. Žiūrėsime. Aš kol kas šiuo klausimu esu neutralus, nes tai yra mano vaikystės namai, o už savo namus kovoti nepriimtina ir negražu. Kaip nuspręs visuomenė, taip ir bus“.
Vilniaus memo­rialinių muziejų direkcijos direktorė Birutė Vagrienė žiniasklaidai yra sakiusi, kad tarptautiniu mastu šie muziejai yra vertinami. Ypač Venclovų muziejus, kuris geriausiai žinomas dėl Vilniaus garbės piliečio poeto Tomo Venclovos, kurio kūryba yra versta į 60 pasaulio kalbų. Tuo tarpu Antanas Venclova pasauliui yra visiškai nežinomas, nebent kaip Tomo Venclovos tėvas. Žmonės atvyksta čia pamatyti autentiškos aplinkos, kuri susijusi su Tomu. Tad jei visi daiktai, rinkiniai, baldai bus iš čia kažkur išnešti, o namui-muziejui panaikintos muziejaus funkcijos – tuščios sienos nebeturės jokios vertės. Pasak B. Vagrienės, tokie autentiški kultūros kampeliai, skaičiuojantys penkis-septynis dešimtmečius, šiuolaikiniuose pasaulio miestuose yra saugomi ir branginami, o ne ardomi. Juk atėjęs į tokią aplinką žmogus staiga pasijunta tartum būtų nukeliavęs laiku atgal – tai lei­džia patirti ir išgyventi istoriją.

Tomas Venclova apie Sa­lomėjos Nėries mokyklos vardo panaikinimą:
„Dėl Salomėjos Nėries ką galiu pasakyti. Ji savo laiku pasidavė revoliucinio romantizmo įtakai, kuriai pasidavęs buvo ir Česlovas Milošas, kaip ir daugiau nei pusė, gal net du trečdaliai tų laikų pasaulio literatų. Jeigu mes visa tai atmesime, tai atmesime beveik du trečdalius pasaulio literatūros ir kažin ar taip reikia elgtis. Abejoju. O mo­kyklos gal ir neverta vadinti kažkieno vardu. Kažkieno vardas įpareigoja elgtis, kaip elgėsi tasai žmogus, kuriuo mokykla pavadinta. Salomėja Nėris ne visada elgėsi taip, kaip būtų buvę protingiausia ir geriausia. Bet literatūroje visada lieka tas, kas gerai parašyta. Ir nesvarbu, kaip kūrėjas elgėsi ir kokios jo pažiūros. Kaip sakė Didžiosios Britanijos rašytojas Auden Wystan Hugh, laikas atleido Rudyard Kiplingui, nors jo pažiūros buvo klaidingos, nors rašė gerai, atleis visiems, kurie gerai rašė. Kaip sakiau, gal trečdalis pasaulio rašytojų ne kartą nuėjo klystkeliais, bet rašė gerai“.

Tomo Venclovos abėcėlė
„Sėdžiu ir rašinėju šį bei tą. Mano amžius jau nemažas. Rašau tokią knygą, kuri vadinsis „Tomo Venclovos abėcėlė“. Tai čia yra žanras, kurį plačiai naudoja lenkai. Ir Česlovas Milošas, ir kiti. Tai yra sudedami trumpi straipsniukai pagal abėcėlės raides. Vienai raidei – du straipsniukai. Raidei A. Aukštoji Freda, vieta, kur praleidau vaikystę. Raidė B – Berlyno siena. Mano gyvenimo statinys. Visų mūsų gyvenimo statinys. Raidė C ir taip toliau, ir taip toliau. Kiekvienai raidei po keletą straipsniukų. Jeigu sveikata leis, jeigu Dievas duos vietos po saule, per porą metų gal parašysiu. Ir Raimondo Paknio leidykla ją nori išleisti“.
Taigi, pasak respondento, literatūroje išlieka tai, kas parašyta gerai. Todėl dar sykį norėtųsi grįžti prie Antano Venclovos „Tėviškės“ posmo:
Mano kraštas — laukai ir pušynai, ir kalvos.
Lyg pražydę linai — ten padangė gili.
Neužmirštamas tėviškės kvapas ir spalvos,
Kai užminga diena — ir skaisti, ir tyli.
(Antanas Venclova „Tėviškė“, 1942 m.)
„Suprantame, kad Antanas Venclova nesisieja su gerais jausmais ir prarado aktualumą, bet jis visada bus Venclovų ir Račkauskų šeimos atstovas – čia bendra šeimos istorija. Jei kalbame apie Račkauskus – tai mes kalbame apie Lietuvos klasikinės filologijos pradžią, jei kalbame apie Tomą Venclovą – tai mes kalbame apie Helsinkio grupės dokumentus, kurie saugomi pas mus“, – sako Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos atstovė Tatjana Timčenko.
Gražaus amžiaus sulaukęs sūnus Tomas tęsia poeto kelionę – geba įminti strofos mįslę ir džiaugiasi balsių pilnatve:
Liepos lapui lemta kristi,
žolei – želti, kėkštui – skristi,
mirčiai – artintis gatve,
tau – įminti strofos mįslę,
džiaugtis balsių pilnatve.

Sambrėškis. Beveik jaunystė,
apsimetus vienatve.
(Tomas Venclova „Abipus Alno“)

Post scriptum. Ištrauka iš Elizos Račkauskaitės-Venclovienės (1911– 2006) interviu „Lietuvos rytui“:
Papasakokite apie garsųjį savo sūnų. Jo draugas Zenonas sako, kad jaunystėje Tomas buvo pravardžiuojamas žmogumi iš knygų spintos, – paprašiau ponios Elizos. „Kai Tomas gimė, jo veidukas man pasirodė neproporcingas. Ausys lyg ir buvo nevienodo ilgio. Sunerimus puoliau matuoti jas centimetru. Žiūriu, viena ausis iš tikrųjų ilgesnė, o kitos spenelis prispaustas prie galvos. Baisiai rūpėjo, ar išaugęs nebus krei­vaausis. Išsikviečiau gydytoją, o ji pasakė: „Kuo žmogaus kūnas labiau deformuotas, tuo jis talentingesnis. Neimkite į galvą, meskite tą centimetrą į šalį ir džiaukitės“. Taip ir nutiko. Mano sūnus išaugo talentingas“. (www.lrytas.lt/zmones/veidai-ir-vardai/2016/10/10).