Virginija Jacinavičiūtė
Kaukšinčių ledo ritulio lazdų ir sportininkų emocijų visada kupina ledo arena pasirodė netikėtame amplua. Spalio 6-ąją arena tapo kino sale, kurioje buvo rodomas elektrėniškės režisierės Emilijos Petkūnaitės sukurtas dokumentinis filmas „Nutirpusio ledo lyga“. Jo herojės – pirmosios Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės narės. Pažiūrėti premjeros sugužėjo pilna tribūna ledo rituliui prijaučiančių žmonių, didelis būrys autorės artimųjų ir draugų. Nurimus didžiulėms emocijoms, kurias dovanojo išskirtinė premjera ir miestiečių palaikymas, E. Petkūnaitė su laikraščio skaitytojais pasidalino filmo kūrimo momentais.
Filmas apie kelią į sėkmę
Kaip rašoma filmo anonse, „Nutirpusio ledo lyga“ – pradžios istorija apie entuziazmo kupinas pirmąsias varginančias treniruotes, konkurencingas atrankas, pasiaukojimą ir kainą, kurią turi sumokėti moteris, norinti žaisti nemoterišką žaidimą. 2019 metais Elektrėnuose suformuojama pirmoji Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinė, o kartu su ja užgimsta didelės komandos narių svajonės ir prasideda kiekvienos jų kova su pačia savimi bei nelengvomis sąlygomis siekiant tapti stipriomis sporto profesionalėmis ir atstovauti Lietuvai ledo arenose visame pasaulyje.
Koks buvo moterų kelias medalių link, gausiai susirinkę žmonės stebėjo ant ledo įrengtame dideliame ekrane. Kino seansas buvo nemokamas ir atviras visiems. Po premjeros nutįso didžiulė eilė, norinčiųjų pasveikinti elektrėniškę filmo kūrėją. Su šypsena Emilija pasakojo, kad vos pakako vazų gėlėms pamerkti. Į premjerą iš JAV specialiai atvyko pirmoji trenerė Jūratė Rulevičienė. Filmą stebėjo didelis būrys ledo ritulio bendruomenės narių, miestelėnų ir svečių. Po filmo malonūs pokalbiai, sveikinimai ir fotosesijos persikėlė į ledo arenos fojė, kur svečių vaišėmis rūpinosi užkandinė „Paragauk pats“.
Jūsų sukurto filmo premjera į Ledo rūmus sukvietė daugiau žmonių nei didžiausioje kino salėje. Koks tai jausmas?
Ruošiantis premjerai ilgai vyko garso tikrinimas. Pasinaudojant proga reikėtų atsiprašyti žiūrovų, kad garsas nebuvo tobuliausias, bet labai norėjosi, kad žiūrovas pajustų filmo erdvę, todėl premjerai pasirinkome Ledo rūmus. Deja, didelę erdvę nėra lengva įgarsinti dėl architektūrinės akustikos. Atvežėm kolonėlių kiek tik galėjom, kiek leido biudžetas. Galiausiai, patikrinus garsą, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė atidarė vartus, galvojome susirinks rinktinė, sportininkių šeimos. Bet staiga užėjo lavina žmonių, atvažiavo kūrybiniai kolegos iš kino industrijos, kitų miestų svečiai. Dagnė man pasakė, kad premjera pavyko filmui dar neprasidėjus. Su kokia šviesa ir šilumos energetika jie atėjo! Mano „Versmės“ gimnazijos mokytojai, kaimynai… Turėjome pilną tribūną. Tai buvo žadą atimantis momentas, nesitikėjom, kad taip gerai pavyks.
– Kur mokėtės kurti filmus?
– Vilniaus dailės akademijoje esu įgijusi dokumentinio kino režisierės specialybę. Stažavausi Niujorko filmų akademijoje, sėmiausi profesinių žinių ir kitose užsienio valstybėse. Esu dokumentinių filmų kūrėjo Audriaus Stonio mokinė. Su didžiausia šviesa atsimenu savo dėstytoją, esu jam dėkinga už žmogišką ryšį, kurį išmokė jausti su žmonėmis. Kai turi savo kelią, tu kaip ir ledo ritulininkas, žinai, ką darai. Galiausiai po ilgų savęs bandymų, pajaučiau įkvėpimą sukurti filmą ir pradėjau savo kelionę su merginomis. Nesu tik menininkė, dirbu reklamos srityje, montažo režisiere. Man reikėjo išsivalyti čakras, nes komercinis darbas yra sudėtingas, reikia daug diplomatijos, supratimo kliento pusei, jo baimių supratimo. O kuriant filmą buvo visiška kūrybinė laisvė, kuri įneša balanso į kasdienį gyvenimą.
– Kiek užtruko toji kelionė su merginomis?
– Filmo kūryba užtruko 4 metus. Kai sužinojau, kad formuojama moterų rinktinė, pradėjom bendravimą su komandos „Amber“ kapitone Ramune Maleckiene, kitomis elektrėniškėmis Daiva Jatkevičiene ir Migle Jakavičiene, susipažinom su kitų miestų sportininkėm. 2018 m. su merginom išvažiavau į pirmąjį pasaulio čempionatą, kuris vyko Sofijoje. Kartu keliavom, sekėm įvykius, kurie nepriklausomai nuo jų pastangų įvyko: dėl pandemijos atšaukti pasaulio čempionatai, olimpinės atrankos. Visas keliones lydėjo neblėstanti sportininkių motyvacija, kurią mūsų komanda fiksavo visur kartu keliaudama. Taip ir gimė filmas.
– Kodėl dokumentinį filmą norėjote kurti būtent apie moterų rinktinę?
– Aš gimus ir augus Elektrėnuose, ledo ritulys man gerai žinomas. Gyvenau kitoje gatvės pusėje nuo Ledo rūmų. Nors pati ir nečiuožiau, ši tema man nesvetima ir ledo ritulininkės man nėra svetimos. Aš augau šalia jų, mačiau, kaip Ramunė atkūrė Elektrėnų moterų komandą. Tuomet didieji Lietuvos miestai dar neturėjo savo moterų komandų. Išvažiavus ankstesnei moterų trenerei Jūratei Rulevičienei buvo tam tikra duobė, o Ramunė tobulėjo kaip moteris, augo kaip savo srities profesionalė ir padarė didelį darbą, vėl subūrė komandą, suformavo rinktinę, pasiekė puikių rezultatų.
Ramunė ir visos sportininkės labai įkvepia ir motyvuoja. Ne tik sportui, bet ir bet kokiam pasirinktam dalykui. Žmonės dažnai painioja dokumentiką su publicistika. Mes nesam tik faktų pasakotojai, mes esame istorijos pasakotojai. Dažnai per istoriją perteikiam ir savo vertybes. Per tiek metų susitapatinau su merginom ir man labai gražus tas betarpiškumas.
– Kas ta kūrybinė grupė, kuri padėjo Jums sukurti filmą?
– Tai kolega ir bendražygis kino operatorius Petras Skukauskas, garso režisierius Laurynas Kamarauskas, muziką kūrė kompozitorius Vygintas Kisevičius, o grafinis dizainas Igno Paškausko. Tai labai stiprūs ir talentingi vyrai ir man tikrai yra didžiulė garbė kartu su jais dirbti.
Taip pat turėjome dvi prodiuseres – Dagnę Vildžiūnaitę ir Danielę Kunčinaitę. Dagnė yra profesionali prodiuserė, prodiusavusi žinomą Lietuvos filmų kūrėją Giedrę Žickytę. Kai su Dagne susipažinau, jau buvau pradėjusi filmuoti. Vilniuje vedama „Lithuanian shorts“ mentorystės programa moterims, kur kino ir televizijos profesionalės tiesiog suvedamos viena su kita, kad užsimegztų kontaktus. Dalyvavau programoje 2020 m. ir Dagnė ten buvo. Mus suvedė „Lithuanian shorts“ vadovės Gabrielė Cegialytė ir Rimantė Daugėlaitė. Jos pasakė, kad mes su Dagne būsime tobulas derinys. Šis filmas man atnešė daug šviesių, gerų žmonių, dėl to esu labai laiminga. Prodiuserių dėka gavome finansavimą. Mus rėmė Lietuvos kino centras, LRT ir Elektrėnų savivaldybė.
– O kur filmą galės pamatyti tie, kurie premjeros nepamatė?
– Paprastai televizijos dokumentiniai filmai neturi premjerų didžiajame ekrane. Kad šis filmas buvo parodytas Elektrėnuose – didžiulis Dagnės indėlis, ji pamatė, kokia stipri Elektrėnų ledo ritulio bendruomenė ir dėjo visas pastangas, kad filmas būtų parodytas pirmiausia elektrėniškiams. Ši premjera ir duoklė pačiai Ledo rūmų erdvei, nes ji be galo įspūdinga. Tokį grožį turim, reikia jį saugoti ir vertinti.
Filmas „Nutirpusio ledo lyga“ priklauso LRT.
– „Nutirpusio ledo lyga“. Apie ką šis pavadinimas?
– Jūs pirma žurnalistė, kuri to paklausė. Kaip ir pasakojau anksčiau, visada buvau šalia merginų, mačiau pirmuosius atkurtos komandos žingsnius. Per pirmąsias rungtynes jos žaidė su vyrų mėgėjų komanda. Atėjau pasižiūrėti rungtynių, buvo įdomu, kaip joms sekasi. Arenoje už manęs sėdėjo „Elektrėnų energijos“ žaidėjai. Paklausiau jų, kaip merginos čiuožia. Kažkuris žaidėjas sukąstais dantimis atsakė: „Koks čia žaidimas, čia nutirpusio ledo lyga, čiuožt išmokt joms reikia“. Pagalvojau: „Eik tu“. Taigi vyrai prisišnekėjo. Šis pavadinimas yra labai simboliškas. Kai Jūratė Rulevičienė čiuoždavo su mergaitėm 1998 m., ledą gaudavo tik labai anksti ryte, 6 val. Ledas buvo naujai pildomas ir pilnas balų. Su tuo ką turėjo, su tuo merginos ir augo.
– O kaip Jūs pati anonsuotumėte savo kurtą filmą, kad žiūrovas įsijungų LRT filmo rodymo dieną?
– Šis filmas – motyvacijos istorija. Jis tinka, kai gyvenime pritrūksta šviesos. Kartais mes mėgstame susireikšminti, o šis filmas leidžia su humoru pažiūrėt į save, nebijot iš savęs pasijuokti, iš savo pirmų žingsnių, bet vis tiek eiti į priekį ir bandyti… Kaip ir Miglė Jakavičienė filmo pabaigoje sakė: „Parodykit man nors vieną komandą, nors vieną sporto šaką, kuri padarė tai, ką padarėm mes“. Manau, šiame filme kiekvienas atras savo personažą, savo herojų. Ar Alex, kuri bando, nepavyksta, bet vėl bando, kol pavyksta, ar Ramunė, kuri visą laiką tiksliai žino, ko nori, yra vedama aistros, ar kitos komandos narės, kurios visada palaiko. Kineziterapeutė Kotryna Kairytė yra pasakius „Mes nesam civiliai, mes sportininkai. Mums iki civilio gyvenimo labai toli, nes mes labai disciplinuotos“. Tą mačiau savo akimis. Kai filmavome Elektrėnų žiedu riedučiais važiuojančias merginas, turėjome jį uždaryti. Filmavimas vyko 3 val. ryto. Merginoms pasakėm, kad įgarsinimas vyks 2:45 val. Garsistas šiek tiek pavėlavo, o jos visos jo išsirikiavusios laukė. Ta disciplina, mokėjimas valdyti savo laiką mums didžiulis įkvėpimas ir pavyzdys.
– Gal norėtumėte kam nors padėkoti?
Dėkoju „Lithuanian shorts“ mentorystės mokyklai, Elektrėnų ledo rūmams, kurie mus įsileido, Laurynui Kamarauskui ir jo draugams, kurie suteikė nemokamai kolonėles, komisariatui, kuris padėjo uždaryti žiedą filmavimui, pirmajai trenerei Jūratei Rulevičienei, Elektrėnų svivaldybei, užkandinės „Paragauk pats“ darbuotojoms, ačiū visiems, kurie atėjo.
– Baigiantis pokalbiui galvoje sukasi mintis, kad mokydamasi „Versmės“ gimnazijoje buvote labai aktyvi, visur dalyvaudavote.
Turėjau labai geras mokytojas, mane kviesdavo visur dalyvauti, o aš neatsisakydavau, dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Mano lietuvių kalbos mokytojos buvo labai stiprios, su kiekviena iš jų turėjau stiprų ryšį: tai Elvyra Kasperavičienė, Augutė Liutkevičienė, Danutė Liutkevičienė, Marija Dainienė. Mokytojos Elvyra ir Danutė buvo atėjusios į premjerą. Mano širdis dėl to labai džiaugėsi. Faktas, kad daugiausia pagrindų gauni šeimoje, bet ir mokytojai labai daug davė – pirmuosius drąsos žingsnius, pasitikėjimą savimi. Jie palaikė menininkus, sakė eiti savo keliu, iš jų visada jaučiau palaikymą ir ačiū jiems už tai.
Ačiū už įdomų pokalbį.
Nuotraukoje: Režisierė (trečia iš kairės) su kūrybine komanda ir ledo ritulio bendruomene