Vilniaus universiteto Lietuvių ir literatūros katedros vedėja B. Speičytė apie daugiatautiškumą ir mūsų amžiaus skaudulius

Vilniaus universiteto Lietuvių ir literatūros katedros vedėja  B. Speičytė apie daugiatautiškumą ir mūsų amžiaus skaudulius

Elektrėnų savivaldybės teritorija – nuo seno labai įvairiatautis kraštas, prieš šimtą metų beveik visuose jo miesteliuose buvo galima sutikti lietuvių, žydų, lenkų, rusų, baltgudžių, totorių, latvių, vokiečių. Apie šio daugiatautiškumo ištakas, jų raišką, suvokimą ­šeimose kalbėjomės su įvairiatautės Speičių giminės nuo Semeliškių atstove – Vilniaus universiteto Lietuvių ir literatūros katedros vedėja, profesore, XIX a. lietuvių literatūros tyrinėtoja Brigita Speičyte.
Gal pradėkime nuo Jūsų vaikystės. Jūsų senelių Speičių, gyvenusių prie Semeliškių, Tvertinių kaime, šeima buvo labai žinoma, turėjo malūną, malė grūdus ir karšė vilnas, užaugino aštuonis vaikus. Kokie vaizdai iš Semeliškių ir Tvertinių kaimo ypač įstrigo Jūsų atmintyje?
Pas senelius į Tvertines atvažiuodavome per giminės šventes, dažniausiai – į tradicinius šv. Roko atlaidus. Mano tėvai gyveno toliausiai, Panevėžyje, tad dažnai lankytis neteko – kitaip nei mano pusbroliams ir pusseserėms, kurie gyveno čia pat Semeliškėse ar Elektrėnuose, Vilniuje. Užaugau daugiabučiuose, todėl senelių malūnas man buvo ir yra kitoniška, tikra vieta. Ji man neatskiriama nuo Dabintos užtvankos šniokštimo ir žmonių šurmulio, kai suvažiuodavo pas senelius aštuo­ni jų vaikai ir dvylika vaikaičių. Atsimenu kelią iš Tvertinių į Semeliškių bažnyčią per pievas palei Dabintą, kuriuo eidavome į atlaidus. Erdvumo pojūtį, atsiveriant Semeliškių panoramai nuo Tvertinių kalvos. Valgomąjį žemutiniame aukšte, ilgą stalą, glaudžiai užsėstą gausios šeimos su seneliais galustalėje. Kambarį, kuriame kabėjo prosenelės Marijos Haner jaunystės nuotrauka iš XIX a.; miegamąjį, kur už balkių buvo džiovinamos vaistažolių puokštės, karšyklos vilnų kvapą.­ Senelių namuo­se – daug vilnos, vil­nonių siūlų, mezginių, močiutės verpimo ratelis. Visos moterys – nagingos mezgėjos, dalydavosi raštų pavyzdžiais. Ir valgių receptais. Pa­tyriau sunkiai nusakomą šeimos susiklausymo įspūdį: vietos mažai, ankšta, žmonių daug, tačiau visi žino, ką daryti; šeimos moterys taip apsisuka, kad visi pamaitinti, susodinti, apnakvydinti, viskas greitai sutvarkoma. Ir nenutrūkstantis klegėji­mas, pokalbiai, juokai, pasierzinimai, dainos. Tai buvo tikra šeimyninė bendruomenė – su aiškia hierarchija ir savo vertės pojūčiu. Supratau, kokie tie namai svarbūs mano tėčiui Aleksui – jo gimtinė, vieta, kurioje jis atsigauna.
Ar seneliai daug pasako­davo apie savo jaunystę, gi­mi­nės įsikūrimą Tvertinėse ir va­dinamuosius Smetonos laikus?
Ne, pačių senelių pasakojimų nesu girdėjusi. Kadangi pas senelius tik viešėdavau, tokioms kalboms nesusidarė progų. Be to, senelis Aleksandras mirė, kai man buvo aštuoneri, tad apskritai jį atsimenu lyg iš tolo. Mano tėtis, dėdės ir tetos liudijo, kad namuose – kaip, matyt, įprasta okupacijos laikui – nebūdavo plačiai kalbama apie prieškarį. Tačiau jie neblogai žino savo giminės istoriją, toji atmintis buvo perduota, ji apima šeimos genealogiją nuo XIX a. pradžios. Iš savo tėčio, dėdžių Stasio ir Liudo, tetų Liusės ir Marijos esu nemažai sužinojusi. Vis dėlto Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis senelių gyvenime liko gan mįslingas. Pas giminaičius esu mačiusi nemažai senelio jaunystės nuotraukų iš prieškario – gražiai pasipuošęs jaunimas, matyt, Semeliškių high life, bet kas tai buvo, kokie žmonės, kokios progos, – jau niekas negali pasakyti.

Šio krašto gyventojų kraujyje maišosi įvairių  tautybių kraujas. Jūsų prosenelis turbūt buvo  latvis, prosenelė turbūt save laikė lenke, o kuo save  laikė jų vaikai? Kokia kalba namuose kalbėjo Speičiai?
Na, mano prosenelis Antanas nebuvo latvis; jis kilęs iš Aknystos, o ten, kaip ir Alūkstos apylinkėse, nuo seno gyventa lietuvių. XIX a. šis kraštas priklausė Kauno gubernijai, ir tik 1921 m. Lietuva išmainė jį su Latvija į Palangą ir Šventąją. Dėl šių politinių mainų mano prosenelis tapo Lietuvos, o jo brolis Konstantinas – Latvijos piliečiu. Į Aknystą mano protėviai atsikėlė iš Rokiškio krašto: prosenelio tėvai buvo gimę Vaidlėnuose ir Juodupėje. Gyvenimas etninio paribio žemėse, kilnojimasis iš vienos vietos į kitą, dirbant malūnuose, greičiausiai ir lėmė perėjimą prie lenkų kalbos, kuri anuomet buvo paplitusi ne tik tarp dvarininkų, bet ir miestiečių, amatininkų.
Abu broliai Speičiai vedė vokietes: Antanas – Mariją Haner, atvykusią iš Čekijos, o Konstantinas – Pabaltijo vokietę Otiliją Zeiman. Prosenelė Marija, regis, laikėsi savo vokiškosios tapatybės – dar Antrojo pasaulinio karo metais gyventojų surašyme nurodė savo tautybę – vokietė. Senelių santuokos liudijime 1940 m. įrašyta senelio tautybė – lietuvis, močiutės – lenkė. Minėtame gyventojų surašyme jau abu nurodyti kaip lietuviai. Būta abiejų senelių giminaičių, kurie po karo kaip lenkai išsikėlė į Lenkijai atitekusias vokiškąsias Pomeranijos (Pamario) žemes. Taigi ši mano giminės pusė, kitaip nei mamos giminaičiai suvalkiečiai ūkininkai, susaistė mane su etniškai ir kalbiškai mišria Lietuvos kultūra. Iš jų įgijau nuovoką, kaip gyvenime reiškiasi tai, kas vadinama daugiakultūriškumu – paslankios ribos tarp kalbų ir tapatumų. Vaikystėje priimi pasaulį tokį, koks jis yra, ir man atrodė visai natūralu, jog kai kurie žmonės namuose kalba viena kalba, viešumoje – kita, vienaip su tėvais, kitaip – su savo vaikais.
Senelių namuose buvo kalbama lenkiškai. Senelis Aleksandras mokėjo visas krašto kalbas, nes dirbant malūne jų visų reikėjo. Lenkų kalbą pas senelius esu vaikystėje girdėjusi, iš to laiko įstrigę man, anuomet nemokėjusiai jos, keistai skambančių žodžių. Nors mokykloje mokytasi rusų kalba padėdavo kiek susigaudyti, vis dėlto patyriau šį kalbos slenkstį ir kaip atstumą, skiriantį mane nuo senelių. Jį kiek įveikiau tarsi aplinkkeliu – universitete išmokusi lenkų kalbos, iš tėčio ir giminaičių bandydama perimti gyvąją giminės atmintį.
Tačiau turiu pasakyti, kad tasai senelių lenkiškumas man yra daugiau įsivaizduojamas, palaikomas mano pačios studijų, „knyginis“. Be pačios lenkų kalbos kiti tapatybės turiniai man nebuvo tiesiogiai prieinami. Nemaža dalimi ir dėl to, kad pokariu atmintis tapo pavojinga, nepatogi, ypač jei dvelkė „buržuazija“.
Iš giminaičių esu gavusi senelio dokumentų, kelis išlikusius laiškus iš susirašinėjimo (lenkų kalba) su seserimi Marija, kuri karui baigiantis pasitraukė į Lenkiją. Laiškuose pasirodo senelis Aleksandras, kurio neteko pažinti. Tik pėdsakai – išlavintos rankos rašysena, raštinga, inteligentiška kalba (aš net nežinau, kur jis mokėsi), stiprus ryšys su vienintele likusia seserimi, kurį išreiškia laiš­kuose didžiosios raidės, minint adresatą, sesers kreipinys „Kochany Braciszku“ – „Mylimas Broleli“. Senelis, apie 1970 m. mirus seseriai, laiške jos artimiesiems iš vyro pusės Lenkijoje rašė: „Gavęs tą žinią, prisiminiau visą mūsų gyvenimą nuo vaikystės iki negailestingo atsisveikinimo prieš 25-erius metus. […] Ji man buvo tarsi mano paties sielos dalis, ir gavus žinią apie jos mirtį, manyje toji dalis tarsi atitrūko ir iškeliavo paskui ją, ten kažkur, į amžinybę, o mano sieloje atsivėrė tuštuma, kurios niekas nebegalės užpildyti. […] Tą gailestį ir liūdesį Jai mirus slapta nešiosiuo­si savo širdyje iki mirties“. Taigi ši „sielos dalis“, siejusi su savo tėvų šeima, vaikyste ir jaunyste, buvo didžiąja dalimi įslaptinta.
Speičių vaikai lankė lietuvišką mokyklą, tai ir lėmė jų sulietuvėjimą. Tačiau jų lietuviškoji tapatybė, kiek galiu suprasti, yra susijusi visų pirma su gimtine, šeima, gimine, namais. Šitos šaknys yra labai stiprios.
Speičių giminė labai di­de­lė ir plati. Kaip susiklostė aš­tuonių Aleksandro ir Viktorijos Speičių vaikų likimai? Ar jų atžalos daug bendrauja?
Jų likimų trumpai nusakyti neįmanoma. Galiu tik paliudyti, kad nepaisant visko, mano tetos ir dėdės išlaikė stiprų šeimos solidarumo jausmą. Tvertinių sodyba, kurioje dabar šeimininkauja dėdės Stasio šeima, bei tetos Marijos namai Elektrėnuose yra brolių ir seserų nuolatinių susitikimų vietos. Pas Mariją pastaruoju metu tokie susitikimai vykdavo reguliariai, kas dvi savaites, tik pandemija juos nutraukė. Mano tėtis, su kokiais reikalais atvažiavęs į Vilnių, negali neužsukti pas mylimą seserį Liusę. Galvoju, kad su šiais šeimos ryšiais susiję tai, kad mūsų giminėje nėra emigrantų – Speičių atžaloms pavyko atrasti savo vietą Lietuvoje kaip mokytojams, ūkininkams, gydytojams, verslininkams, valstybės tarnautojams. Tiesa, vaikų kartoje tas giminės bendruomeniškumas jau nebėra toks stiprus kaip tėvų – pus­broliai ir pusseserės bendrauja mažiau ir nevienodai: yra glaudaus giminiavimosi, bendravimo šeimomis, yra ir atskiresnių žmonių. Kaip paprastai visus suburia linksmos ar nelinksmos šeimyninės progos, taip pat – dar tebegyvuojanti, nors jau ne tokia stipri tradicija suvažiuoti į Tvertines per šv. Roko atlaidus. Negaliu nepaminėti, kad mano pusseserė, talentinga odontologė, gimines priima savo privačiame kabinete, nepaisydama savo darbo ir poilsio valandų, savo šeimos interesų. Juk galėtų to ir nedaryti, tai būtų visiškai suprantama.
Kaip Jūs rinkotės gyvenimo kelią? Kas labiausiai Jus nukreipė į literatūros studijas?
Net nežinau ar rinkausi – svarios alternatyvos neturėjau. Mane vedė intuicija, kurią sustiprino, kaip dažnai būna, mokytojai. Turėjau ryškių skaitymo, literatūros meninio poveikio patirčių. Anksti išmokau skaityti, dar prieš mokyklą perskaičiau Sigito Gedos „Baltojo Nieko daineles“ – tai buvo pirmoji man gilų įspūdį palikusi knyga. Namuose buvo daug knygų, mama pirko kone visas išleidžiamas knygas vaikams, paskui buvau uoli Panevėžio viešosios ­bibliotekos skaitytoja. Anuometinės Panevėžio 7 vidurinės mokyklos (dabar J. Miltinio gimnazija) moky­toja lituanistė Angelė Stundžėnaitė mane įtikino, kad lietuvių literatūra ir kalba yra nepaprastai turtingas ir įdomus pasaulis, vertas gyvenimo. Atsimenu, koks atradimas vyresnėse klasėse man buvo Kristijonas Donelaitis – kai aptikau, kad mokyklinėse chrestomatijose jis iškupiūruotas, sušvelnintas; o iš tiesų – kitoks, su aštriais kampais, tokiais, kuriuose „iš mėšlo žegnonė pareina“. Mokytoja A. Stundžėnaitė, sužinojusi apie mano margą kilmę, be kita ko, paskatino mane mokytis lenkų kalbos – padovanojo pradžiai lenkų pasakų knygą „Baśnie polskie“. Skaičiau ją, pasiklausinėdama tėčio, buvau užsirašiusi Panevėžyje į lenkų kalbos kursus. Tik jie nedaug davė, nes buvo skirti į Lenkijos turgus pradėjusiems važinėti prekeiviams. Prie lenkų kalbos grįžau studijuodama universitete. Tai, kad gavau šį postūmį, lei­do fragmentišką asmeninę patirtį susieti su platesne Lietuvos lenkiškosios kultūros tradicija ir kreipė mane dabartinių darbų linkme – prie lenkiškojo Lietuvos kultūros paveldo tyrimų ir įsisavinimo. Šį postūmį galutinai sutvirtino studijų metais perskaityta Česlovo Milošo esė „Tėvynės ieškojimas“, Lietuvos istorikų, literatūrologų darbai.
Kaip sekėsi studijos?
Vilniaus universitete studijas, perfrazuojant XIX a. žemaitį Dionizą Pošką, apturėjau suvisu tokias, kokių aš norėjau. Visiškai į jas pasinėriau; turėjau puikių dėstytojų, ir literatūros, ir kalbos srities. Labiausiai mane formavo Viktorijos Daujotytės, Elenos Bukelienės, Ritos Tūtlytės, Marcelijaus Martinaičio, Giedriaus Viliūno, Aldonos Paulauskienės, Vito Labučio, Birutės Baltrušaitytės-Masionienės, Reginos Čičinskaitės, Arūno Sverdiolo, Irenos Valikonytės paskaitos, seminarai, doktorantūroje – bendravimas su profesoriais Egidijumi Aleksandravičiumi, Giedriumi Subačiumi.
Kas lėmė, kad susidomėjote XIX a. literatūra: A. Mickevi­čiaus, A. Baranausko, Maironio, Šatrijos Raganos ir kitų kūryba?
Svarbiausia buvo prof. V. Daujotytė, mano mokslinių darbų – nuo bakalauro darbo iki daktaro disertacijos – vadovė. Pagal anuometinę studijų programą visi studentai lituanistai pirmame kurse rašydavo literatūrinį kursinį darbą, antrame – kalbinį, o trečiame galėjo rinktis pagal savo interesus. Laukiau to trečio kurso kursinio darbo kaip gervė giedros, tikėjausi sparnus išskleisti literatūros srityje, įveikusi privalomą kalbinį tyrimą. Traukė literatūra, tikėjausi, kad štai pagaliau imsiuosi to, kas man išties įdomu – šiuolaikinės ar bent modernistinės lietuvių poezijos. Tačiau prof. V. Daujotytė, turėjusi vadovauti poezijos kursinių darbų seminarui, pasiūlė Maironį. Buvau labai nusivylusi. Anuomet nebuvo tokios demokratijos, kad studentas (klientas) visada teisus – jei dėstytoja pasiūlė Maironį, vadinasi, bus Maironis. Pasirinkau temą, kuri bent kiek siejosi su modernizmo poezija – ir įkliuvau. Per Maironį išėjau į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą, į Antaną Baranauską, Adomą Mickevičių, lenkiškąją XIX a. Lietuvos literatūrą. Tai traukai jau nebegalėjau atsispirti. Juolab, kad ji rezonavo su mano minėta giminės atmintimi, „mišriuo­ju“ jos turiniu. Skaitydama lenkiškus tekstus, bandžiau įsivaizduoti, kaip gyveno mano prosenelis tame LDK areale – Lietuvos, Latvijos (buvusių Infliantų), Baltarusijos paribyje, kaip jis dirbo dvaruose, su kokiais žmonėmis susitiko, kaip kalbėjo, kaip pažino mano prosenelę, dvaro guvernantę?
Į Šatrijos Raganos pasaulį mane įtraukė taip pat prof. V. Daujotytė, patikėjusi dar magistrantei rengti atsiminimų apie Šatrijos Raganą rinkinį. Turėjau progos susitikti ir ­susipažinti su žemaičiais – ligtol mažai pažinota, be galo turtinga ir įdomia Lietuvos subkultūra. Su Šatrijos Ragana prasidėjo mano artimesnė pažintis su Lietuvos dvarų kultūra, jos literatūrinėmis ir muzikinėmis tradicijomis. „Šatrijos Raganos kelio“ renginiai, vykę nuo 1997 m., buvo vienas pirmųjų dvarų kultūros „renesanso“ ženklų Lietuvoje, o man pačiai – aukšto lygio kultūrinės edukacijos dovana.
Kaip manote, ar šie autoriai būtini šiandienos vidurinės mokyklos mokiniui – ar jie žadina susidomėjimą mūsų literatūra, tebėra aktualūs?
Tuo neabejoju. Tai yra gera literatūra, klasika, o ji visuomet (ir kintančiame pasaulyje) gali prabilti į skaitytoją, tik tam, žinoma, reikia kūrybinių pastangų. Daug kas priklauso nuo mokytojų. Susidomėjimas, kaip ir abejingumas, yra užkrečiami: jei mokytojas nemato kokio kūrinio vertės, neturi kūrybingo požiūrio ir asmeninio santykio, mokiniams bus sunku patikėti, kad gali būti kitaip. Vaikai yra labai imlūs, kad tik turėtume, ko jiems duoti. Juo labiau to, ko galbūt patys ir nepasiimtų.
O kaip klostėsi Jūsų darbinis kelias? Labai greitai po studijų tapote tos pačios Alma Mater dėstytoja?
Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje pradėjau dirbti tais pat 2003 metais, kai apsigyniau daktaro disertaciją. Taip susiklostė, kad perėmiau prof. Juo­zo Girdzijausko, tuo metu baigusio darbą Universitete, dėstytą XIX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros istorijos kursą. Sulaukiau didelio tuometinės Katedros kolegų palaikymo, mano darbo galimybėmis Katedroje rūpinosi prof. V. Daujotytė, vedėjas doc. G. Viliūnas. Didelė laimė buvo patekti į tokią akademinę bendruomenę, kurią siejo profesiniai ir platesni kultūriniai inte­resai, domėjimasis vieni kitų darbais, aukšti profesionalumo kriterijai, dėmesys kūrybiškumui.
Kaip manote, literatūrą tyrinėjančiam mokslininkui ir ją dėstančiam pedagogui reikia vienodų savybių?
Ir taip, ir ne visai: filologijoje mokslinis darbas yra darbas su tekstais, o auditorijoje – su tekstais ir žmonėmis. Tekstai ir žmonės reikalauja skirtingo „priėjimo“, nors filologai ir su tekstais dirba truputį kaip su žmonėmis, nes, pagal disciplinos pavadinimą, tas darbas be meilės sunkiai įmanomas. Prie tekstų ieškai savo kelio, auditorijoje – bandai padėti jį surasti kitiems.
Man atrodo, kad man geriau sekasi dirbti su tekstais, bet be studentų darbas vien su tekstais būtų kur kas emociškai ir intelektualiai skurdesnis, mažiau įdomus. Juk humanitariniai mokslai, kurie tiria žmogiškąjį pasaulį, yra tam tikra pokalbio, diskusijos tarp žmonių apie save pačius forma. Be gyvo pokalbio ir diskusijos jie sunkiai įsivaizduojami. Beje, tai ypač aiškiai gavome įsitikinti dabar, pandemijos metu priversti paskaitose ir seminaruose dirbti virtualiai – atrodo panašiai, lyg bandytumei rašyti su rankos protezu.
Esate iš lenkų kalbos išvertusi Česlovo Milošo knygą „Poezijos liudijimas: Šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius“(su M. Kvietkausku, 2010), sudarėte jo poezijos rinkinį 2011 m. Gal galite detalizuoti, ką Č. Milošas laikė savo amžiaus skauduliais?
Milošas paskaitose Poezijos liudijimas iš esmės atsiliepia į tą problemą, kurią jis anksčiau yra įvardijęs savo eseistikoje kaip „kalnynus tylėjimo“ XX amžiuje. Visų pirma jis svarstė apie tame amžiuje Europą ištikusias karo katastrofas, totalitarinių režimų represijas, sunaikinusias, sukrėtusias daugybę žmonių, ištisas valstybes ir regionus. Kėlė klausimą, ką su šia istorine patirtimi daryti, kaip su ja gyventi toliau. Tai klausimas, kurio turbūt visi esame paliesti – jei ne tiesiogiai, tai per artimųjų patirtis. Čia Milošas matė svarbų poezijos, apskritai meno vaidmenį. Žinoma, poezija neprivalo atlikti kolektyvinės psichoterapijos vaidmens. Tačiau dėl šimtmečiais ištobulintų raiškos galimybių ji įgauna tarsi papildomą užduotį – kaip apie tai pasakyti, kaip išreikšti tą patirtį, išsilaisvinti iš jos marinančios naštos ne nutylint ir stengiantis pamiršti, o paverčiant ją sąmoningumo, t. y. susivokimo impulsu, kuris skatina priešintis paniekai sau patiems ir gyvenimui, jo ištuštėjimui, prasmės praradimui. Milošas savo kūryboje mąsto apie tai, neišleisdamas iš akių atskiro žmogaus likimo ir „penkių pojūčių tiesos“. Idėjų atotrūkį nuo gyvenimo konkretybės, dažnai persipynusį su valdžios troškimu, sistemos (kad ir eilėraščio vaizdinių) atsiskyrimą nuo konkretaus žmogaus, jo patirties ir likimo, tikrovės pakaitalų sureikšminimą, pragmatišką užmaršumą taip pat laikė savo laiko skauduliais. Jis yra taip rašęs apie dabartinės visuomenės lyderius: tai paprastai būna žmonės, kurie arba turi proto, bet neturi širdies, arba turi širdį, bet neturi proto; retas atvejis, kad turėtų abu (Milošas nesvarstė, kaip būna, kai trūksta abiejų). Mene tai atitinka atotrūkį tarp fantazijos ir patirties, tarp meno nukreiptumo į patį save ir į tai, kas esti anapus jo. Taigi Milošui rūpėjo šiuolaikinio žmogaus gyvenimo susiskaidymas, išsibarstymas – ir individualiame, ir bendruo­meniniame lygmenyje, išblukinantis perspektyvos, prasmės (kam visa tai?) pojūtį.
O ką Jūs laikote mūsų amžiaus skauduliais?
Netikėtai visą pasaulį ištikusią Covid 19 pandemiją ir taip pat žmogaus gyvenimo susiskaidymą, išsibarstymą. Regis, dabartinė pandemija, privertusi daugelį sustoti, teikia progą iš naujo apie tai savęs paklausti.
Praėjo Kalėdos, Naujieji metai. Ko per šventes linkite savo artimiesiems? Ko palinkėtumėte „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams?
Kasmet, sulaukę metų virsmo, kaip, matyt, daugelis, paprastai pasidžiaugiame, kad susitikome, linkime vieni kitiems palankių metų, lūkesčių išsipildymo, kad vėl susirinktume kitoms šventėms. Tokių metų pabaigos švenčių kaip šiemet dar nebuvo. Pandemijos krizės ir grėsmės akivaizdoje linkėjimai kartu sulaukti kitų metų įgauna tikrą vertę, o dalis asmeninių lūkesčių pasirodo nebe tokie ir svarbūs. Per šias šventes esame ar galime pabūti laisvi nuo vartojimo šėlo ir įsitikinti, ko iš tiesų mums reikia, ko trūksta, ir ką turime – to labiausiai ir linkėčiau.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Nuotraukos iš asmeninio fotoalbumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų