Daiva Červokienė
Kol svarbiausieji mūsų protėvių verslai buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė, javų sėja, pjovimas, kūlimas ir malimas buvo labai reikšmingi darbai visiems kaimų gyventojams. Kone kiekviename kaime buvo ir malūnai, dauguma kurių ne tik malė grūdus, bet ir teikė kitas labai svarbias žmonėms paslaugas.
Šviesaus atminimo ilgametis Lietuvos liaudies buities muziejaus specialistas, nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas Eligijus Juvencijus Morkūnas, ilgus dešimtmečius domėjęsis malūnais bei kitu technikos paveldu, teigė, kad vėjo ir vandens malūnų Lietuvoje buvo maždaug tolygiai, tačiau jie išsidėstę netolygiai, priklausomai nuo vietovės reljefo. Pasak E. J. Morkūno, vietas, kur stovėjo malūnai, nustatyti padeda ne tik žmonių atsiminimai, bet ir žemėlapiai. Pavyzdžiui, topografinių žemėlapių atlasas, išleistas 1913 m., atspindi XIX a. pabaigos padėtį. Vėlesniuose rusų, vokiečių sudarytuose topografiniuose žemėlapiuose taip pat sužymėti malūnai. Dažnai jie naudoti kaip orientyrai arba sekyklos, nors jie, be abejo, buvo svarbūs ir kaip kariuomenės aprūpinimo maistu objektai.
E. J. Morkūnas pažymėjo, kad nors kaip sekyklas malūnus vertino (taigi ir atsitraukdamos griovė) abi kariaujančios pusės, nuo 1872 iki 1944 m. malūnų buvo padaugėję. Deja, malūnų brėžiniuose dažnai buvo nurodyti tik pagrindiniai parametrai, neretai net galima suabejoti, ar brėžiniai tikrai ruošti architekto.
Prie seniausio savivaldybės miestelio
Žinoma, kad XIX a. Semeliškių dvaro valdytojai turėjo vandens malūną. Jame buvo ir vilnų karšykla, milo vėlykla.
1929 m. lapkričio mėnesį Semeliškių malūną koncesijos teisėmis įsigijo buvęs Trakų apskrities viršininkas Antanas Steikūnas. Kadangi į malūną buvo nepatogu nešti maišus laiptais ant pečių, jis pastatė naują ir modernų tais laikais malūną – trijų aukštų, su keltuvu. Juo grūdai keltuvu buvo pakeliami į trečią aukštą.
Prie 1935 m. Semeliškių valsčiaus pajamų ir išlaidų sąmatos, saugomos Lietuvos centriniame archyve, pateikti ir duomenys apie elektros stotį, kuri pradėjo veikti 1928 m. lapkričio 30 d. Jos vandens turbinos galingumas – 40 arklio jėgų, elektros generatorių galingumas – 10 kilovatų, stotis teikė 220 voltų nuolatinę srovę 25 abonentams „su skaitikliais“ ir 30 „lempinių“. Esą elektros stotis apšvietė vien tik butus ir ėmė tokį mokestį: už kilovatvalandę 1 Lt. 35 ct. mėnesiui, už lemputę 15 žvakių – 3 Lt., už lemputę 25 žvakių – 5 Lt., už lemputę 40 žvakių – 8 Lt. mėnesiui.
Semeliškių malūne malūnininku 1937–1950 m. dirbo Pranciškus Jaskutis, Kazio (1892–1984). Kaip pasakojo ilgamečio Semeliškių malūnininko jauniausias sūnus Pranas Jaskutis, g. 1937 m. Čiobiškyje gyvenęs ir dirbęs malūnininku Mykolas Steikūnas (Antano Steikūno giminaitis) pakalbino jo tėvą persikelti dirbti į Semeliškių malūną. Atvykęs apsižiūrėti vietovės, tais pačiais metais Pranciškus Jaskutis persikėlė su šeima gyventi ir dirbti į Semeliškes. Atvyko malūnininkas su žmona Felicija Jaskutiene ir keturiais vaikais Leonu g. 1919, Juozapu g. 1922, Monika g.1923 ir Pranu g.1936. Kiek vėliau į Semeliškes atvyko ir Felicijos sesuo Apolonija, kuri talkino prižiūrėti vaikus ir namų ūkį.
Semeliškių malūnas ir Jaskučiai
Šeima apsigyveno malūne, pirmame aukšte įrengtame dviejų kambarių bute su virtuve. Dar buvo didelis laukiamasis, skirtas žmonėms, atvežusiems grūdus malti, ir malūnininko kabinetas. Jame stovėjo seifas, kuriame laikė dokumentus, už malimą surinktus pinigus, išrašydavo kvitus žmonėms, o pinigus atskaityti veždavo į Čiobiškį. Regis jau vadinamaisiais Smetonos laikais malūne buvo ir laidinis telefonas.
Malūne dirbo trise: tėvas Pranciškus ir jo sūnūs Leonas, Juozapas. Pranciškus, kuris buvo bemokslis – nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, prižiūrėjo girnas, malimą ir tvarkė organizacinius klausimus, Leonas buvo atsakingas už dokumentaciją ir elektros ūkį (malūne buvo ir generatorius elektrai gaminti). Prie malūno buvo „gateris“, Juozapas juo pjaudavo rąstus, gamino viengubo, dvigubo pjovimo lentas, lenteles stogams dengti.
Laukiantiems eilėje žmonėms buvo įrengtas apšildomas kambarys malūno pastate, o jų arklius sustatydavo į arklidę, kuri buvo maždaug toje vietoje, kur dabar stovi Sadkauskų namas.
Kaip pasakojo Pranas Jaskutis, malūnas atliko daug funkcijų: malė miežius gyvuliams šerti, gamino miežines (perlines) kruopas, malė rugius duonos gaminiams ir kviečius pyragams, manų kruopoms. Pasak Prano, žmonių malūne visada buvo daug. Jie čia ir nakvodavo, malūnininko virtuvėje kepdavo blynus, kiaušinienę. Malūnas sumaldavo apie 4 tonas javų per parą. Smetonos laikais malūnas nuo 18 iki 24 valandos aprūpindavo miestelio gyventojus elektros energija.
Jaskučiai gyveno pasiturinčiai, jau Smetonos laikais šeima turėjo motociklą, kas tais laikais buvo didelė prabanga. Pasak P. Jaskučio, tėvas buvo griežtas, jo žodis buvo kaip kirvis. Brolis Leonas buvo prisipirkęs daug knygų apie aviaciją, norėjo įsigyti lakūno specialybę, tėvas neleido, jo „O kas malūne dirbs“ buvo nediskutuojamas argumentas.
Sumanė pasistatyti nuosavą
Jaskučiai laikė karvę, kiaulių, arklį – juk miltų buvo sočiai. Kadangi maistas beveik nekainavo, pinigai už darbą kaupėsi. Susitaupė tiek, kad Pranciškus Jaskutis sumanė pasistatyti nuosavą malūną. Nužiūrėjo malūnui vietą, užsakė projektą. Naujas Jaskučių malūnas turėjo stovėti kairėje Strėvos upės pusėje, toje vietoje, kur yra upės praplatėjimas ir aukšti krantai. Bet prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, paskui – sovietų okupacija, tad sumanymo įgyvendinti nepavyko.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui malūnas veiklos nesustabdė, dirbo pilnu pajėgumu visą parą.
1944 m., vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, Leonas Jaskutis, pasitaręs su tėvais, nutarė bėgti iš Lietuvos. Daugiau artimieji apie jį žinių nesulaukė.
1944 m. Juozapas Jaskutis buvo pašauktas tarnauti į Raudonąją armiją, tarnavo Šiauliuose. Jaskučių šeima buvo tremiamųjų sąrašuose. Tai sužinojusi Monika Jaskutytė su teta Antanina Lukoševičiūte nuvažiavo į Šiaulius, gavo pažymą, kad Juozapas tarnauja Raudonojoje armijoje. Pristatė pažymą į Semeliškių valsčių saugumui, šeimą paliko. Juozapas Jaskutis grįžo iš armijos tik 1947 m., nes buvo patekęs į vokiečių nelaisvę.
Po karo malūnas, kaip ir anksčiau, dirbo visu pajėgumu, jame buvo įkurtas promkombinatas. Jame dirbo latvis Ašaka, po jo – Vaclovas Roda pamainomis su Juozapu Jaskučiu. Dirbo ir lentpjūvė.
Pasak Prano Jaskučio, Semeliškių malūnas veikė maždaug iki 1950 m. – kol žmonės nustojo namuose kepti duoną. Paskutiniais gyvavimo metais malūnas dirbo ne kasdien, o tik savaitgaliais. Paskutinis Semeliškių malūnininkas buvo Pranas Leonavičius.
Tvertinių malūnas ir Speičiai
Maždaug 2 km į pietus nuo Semeliškių, Tvertinių kaime, ant Dabintos upelio, įtekančio į Strėvą, stovėjo Aleksandro Speičio malūnas. Teigiama, kad malūnas toje vietoje buvo pastatytas XIX a. antroje pusėje pristavo (policijos viršininko Rusijos imperijoje). Didelės raguvos pabaigoje buvo iškastas tvenkinys, iš kurio krintantis vanduo sukdavo girnas. XX a. pradžioje (greičiausiai antrame dešimtmetyje) jį įsigijo Antanas Speičys (1866–1937), atsikėlęs į Tvertines iš Zarasų apskrities. Po kurio laiko, jau Nepriklausomos Lietuvos metais, valdyti malūną jis įgaliojo savo brolį Konstantiną (arba Kostą, g. 1869). Jį į Tvertines atsikvietė iš Aknystos, kuri tuo metu jau priklausė Latvijai.
Abu broliai gimę Aknystoje, dokumentuose nurodomi kaip „Aknystos miestiečiai“. Į Tvertines atsikėlę broliai Speičiai buvo malūnininkai, ligi tol dirbę skirtingose vietose Rytų Lietuvoje. Tvertinių malūną įsigijęs Antanas Speičys jau buvo įpusėjęs penktą dešimtį, sukaupęs nuosavam malūnui reikalingą kapitalą ir patirtį.
1937 m. pabaigoje, likus mėnesiui iki mirties, matyt, jau pasiligojęs Antanas notaro patvirtintu dokumentu savo sūnui Aleksandrui Speičiui (1904–1981) pavedė valdyti visą turtą. Po tėvo mirties Aleksandras dirbo malūne kartu su dėde Konstantinu.
Aleksandras buvo gimęs Michališkių kaime, Drūkšių parapijoje, dabartinėje Baltarusijoje, krikštytas Rimšės bažnyčioje (Zarasų raj.). Jis buvo vyriausiasis Antano ir Marijos Speičių sūnus. Marija Haner-Speičienė (1865–1943; dokumentuose Hanerówna, Haneraitė) – vokietė, kilusi iš Čekijos, atvažiavusi į Lietuvą 1894 m., dirbo dvaruose namų mokytoja. Su Antanu Speičiu susipažino viename tokių dvarų, kur ji buvusi guvernantė, o Antanas – malūnininkas; susituokė pirmaisiais XX a. metais. Aleksandras turėjo dvi seseris – Mariją ir Mortą (Martą). Be lietuvių, mokėjo vokiečių – motinos kalbą; taip pat lenkų, rusų, sakoma – ir jidiš, kurios prisireikdavo dirbant malūne. Su seserimi Marija Voitkievič, kuri po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė Lenkijoje, Barštine (Bartoszyce), susirašinėjo gražia lenkų kalba, o vaikams mokykloje mokantis vokiečių kalbos būdavo „namų žodynu“.
Už naudojimąsi žeme malė nemokamai
Iš Speičių išsaugotų malūno dokumentų galima spręsti, kad Nepriklausomos Lietuvos metais malūne tiesiogiai dirbo Konstantinas, o Antanas, kaip savininkas, gaudavo dalį pelno. Tvertinių malūne buvo malami miltai, veliamas, dažomas, lyginamas milas. Matyt, žemės malūnui priklausė nedaug, nes malūnininkai buvo sutarę su kaimynais iš Tvertinių ir gretimo Rudaukos kaimo, kad naudosis jų žeme už nemokamai atliekamus malūno darbus. Tai pažymėta vienoje 1929 m. sutartyje: „gyventojams kaimo Tvertinių ir Rudovkos, žemės savininkams, visi malūno, milų vėlimo, prosavojimo ir dažymo darbai atliekami be užmokesčio“.
Aleksandras Speičys, kurį visi vadino Aleksu, buvo kaimiečių labai gerbiamas žmogus. 1940 metų vasario 22 d. vykusioje Semeliškių valsčiaus Semeliškių seniūnijos sueigoje jis buvo pasiūlytas seniūnijos atstovu į valsčiaus tarybą. Aleksandras sukūrė šeimą prieš pat okupaciją: 1940 m. kovo 25 d. Dusmenų bažnyčioje (jaunosios pusėje) susituokė su Viktorija Montvilaite (1914–1992) iš Vieštartonių kaimo.
Šeima gyveno pačiame malūno pastate, Konstantinas – atskirame namelyje ant tvenkinio kranto. Kiek tolėliau nuo malūno, ant kalvelės, kur atsiveria puiki panorama su Semeliškių miesteliu, buvo pastatydintas didelis dviejų aukštų medinis gyvenamasis namas. Sovietų valdžia tą namą, kaip ir malūną, nacionalizavo: namas buvo nuardytas, išgabentas ir pastatytas Trakų miesto centre (dabar Vytauto g. 1).
Didelė Aleksandro šeima (joje augo aštuoni vaikai) gyveno pačiame malūne. Sovietų valdžios nusavintas Tvertinių malūnas tapo Trakų buitinio aptarnavimo kombinato dalimi, o Aleksandras – šio kombinato darbininku; kiekvieną mėnesį kombinatui mokėjo nuomą už kadaise buvusį nuosavą malūno pastatą.
Ilgametė Semeliškių vidurinės mokyklos direktorė istorikė Ada Speičienė, Aleksandro ir Viktorijos Speičių marti, pasakojo, kad visas Tvertinių kaimas grūdus malė tik pas Speičį, visas kaimas padėdavo Speičiams apsirūpinti malkomis. Viktorija Speičienė net sakydavo: „Mūsų fabrikas“. Rudenį, kai vandens būdavo daug, malūnas dirbdavo visą parą. Vidutiniškai būdavo sumalama po 2 maišus – apie 100 kilogramų – grūdų per valandą.
Pasak A. Speičienės, šis malūnas, vilnų karšykla ir vėlykla veikė iki 1970 m.
Stemporeckus garsina malūnai
Kartais prosenelių verslas tarsi uždeda antspaudą visai giminei. Taip nutiko Stemporeckų šeimai, kurios keli atstovai buvo malūnininkai.
Jeronimas Stemporeckas gimė 1895 metais Semeliškių miestelyje, užaugo šešių vaikų šeimoje. Anksti mirus mamai, vaikai augo sunkiai. Sulaukę pilnametystės du vyresnieji broliai išvyko į Ameriką uždarbiauti. Vyresnysis brolis Boleslovas žuvo, dirbdamas Amerikos kasyklose, Jeronimui pavyko. Amerikoje jis vedė lietuvaitę Vincentą, atvykusią su šeima iš Alovės miestelio, Alytaus rajono. Po 10 gyvenimo metų Amerikoje, Jeronimas susilaukė trijų vaikų: Stasio, Boleslovo ir dukters Apolonijos. 1921 m. Jeronimas su šeima grįžo į Semeliškes, su žmona susilaukė dar trijų dukterų: Ievutės, Konstancijos, Emilijos.
J. Stemporeckas bandė įsikurti Semeliškėse: nusipirko krautuvėlę, prekiavo įvairiomis buities prekėmis, vėliau įkūrė aludę, prekiavo alumi. Prekyba nebuvo pelninga, todėl pardavęs krautuvę miestelyje, 1931 m. įsigijo „Elektros stotį“ Vievio mieste. „Elektros stotyje“ veikė lentpjūvė, odų dirbtuvė, malūnas. Tačiau ir šis verslas buvo nepelningas, nes gyventojai buvo nemokūs ir už gaunamą energiją negalėjo atsiskaityti. Todėl po kelerių metų pardavė ir elektrinę.
Pastrėvio malūne
1935 m. J. Stemporeckas nusipirko Pastrėvyje vandens malūną, jį suremontavo, pastatė naujas pikliavimo girnas, lentpjūvę, todėl apie malūno teikiamas paslaugas greitai tapo plačiai žinoma apylinkėje. J. Stemporecko sūnūs Boleslovas ir Stasys buvo jau suaugę, padėjo tėvui darbuotis, todėl darbas sekėsi, kaimynai dažnai važiuodavo į malūną ne tik grūdų sumalti, bet ir medienos statybos darbams paruošti. Prie malūno dar veikė vilnų karšykla, milo vėlykla, todėl atvykdavo daug žmonių iš aplinkinių kaimų.
Ilgametė Elektrėnų viešosios bibliotekos vadovė Genė Dapkevičienė (Stemporeckaitė) pasakojo, kad Jeronimas Stemporeckas su sūnumis malūne dirbo laiko neskaičiuodami. Mažai kas atsilygindavo pinigais, dauguma už paslaugas atsiskaitydavo maišu miltų arba iškaršta vilna, už medžių apdirbimą – mediena. Todėl Stemporeckai augindavo 6–8 kiaules, turėjo 4 karves, laikė nemažai vištų, ančių. Iš taip sukauptos medienos J. Stemporeckas pasistatė šeimai naują dviejų galų namą. Vienoje pusėje gyveno sūnaus Boleslovo šeima, kitoje – malūno savininko Jeronimo šeimyna. Šalia malūno J. Stemporeckas pastatė ir didelį ūkinį pastatą, rūsį su ledaine, pirtį.
Malūne daugiausia dirbo Jeronimo sūnus Boleslovas, vedęs Bronę Brazytę iš kaimyninio Girnakalių kaimo.
Sunkiausi šeimai buvo pokario metai. Sovietų valdžia malūną nacionalizavo, o šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus. 1949 m. Pastrėvyje vyko tremiamųjų suėmimai, bet kaimynams įspėjus, Stemporeckai spėjo pasitraukti iš namų ir pasislėpti. Tik po Stalino mirties Jeronimo Stemporecko šeimai tapo lengviau gyventi. Atslūgus baimei būti ištremtiems, Jeronimas su žmona apsigyveno pas vyriausią dukrą Apoloniją Kaune. J. Stemporeckas nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės, mirė 1980 metais.
Sūnaus Boleslovo šeima prisiglaudė pas pažįstamus Vievyje. Boleslovas su žmona užaugino dukra Genę ir sūnų Boleslovą.
Įamžino ir „Velnio nuotaka“
Pasak G. Dapkevičienės (Stemporeckaitės) malūninkystė Stemporeckams buvo tapusi šeimos verslu. Sėkmingiausiai jis sekėsi Boleslovui, gimusiam 1917 m. JAV. Aprimus trėmimų grėsmei, jis pastatė ne vieną malūną Trakų rajone. 1954 m. jis buvo pakviestas statyti malūno ant Bražuolės upelio Baltamiškio kaime, 1956 m. Boleslovas Ausieniškių tarybiniame ūkyje pastatė malūną elektra sukamomis girnomis, lentpjūvę ir automobilių svarstykles. Ausieniškėse jis pasistatė savo namą ir apsigyveno su šeima. Vėliau 1961 m. namas buvo perkeltas į Vievį, nes Ausieniškėse, LTSR vyriausybės spendimu buvo pradėta statyti Vievio paukštyno įmonė. Malūninku Boleslovas dirbo Ausieniškėse pastatytame malūne iki 1962 m. Vėliau pakeitė profesiją ir tapo tekintoju, dirbo Vievio kelių statybos įmonėje. Boleslovui Stemporeckui vadovaujant, buvo pastatytas elektrinis malūnas ir lentpjūvė Abromiškėse 1959 m.
Dukra G. Dapkevičienė (Stemporeckaitė), 2007 m. pelniusi Elektrėnų savivaldybės nominaciją „Metų žmogus“, o 2014 m. išrinkta geriausia 2013 m. Lietuvos bibliotekų vadove, prisimena, kad tėvą dažnai kviesdavo taisyti, remontuoti įvairius malūnus. Jis buvo pakviestas konsultuoti ir statant vėjo malūną legendiniam lietuviškam kino filmui „Velnio nuotaka“ 1974 m. Pasak jo paties, tai nebuvo rimtas statinys, tik dekoracijų gamyba.
Boleslovas Stemporeckas sulaukė 76 metų, mirė 1993 metais ir palaidotas šalia žmonos Bronės, jos tėviškėje Girnakalių kaime, Elektrėnų savivaldybėje.
1960 m. prie Strėvos pradėjus statyti elektrinę ir užtvenkus upę, Pastrėvio malūnas buvo nugriautas, jo įrengimai perkelti į naujai pastatytą M. Melnikaitės kolūkio malūną už 200 metrų nuo senojo, tame pačiame Pastrėvyje, tik aukštesnėje vietoje, jo girnas suko elektrinis variklis. Malūnininku paskirtas pastrėvietis Albinas Gauba.
1994 m. malūnas pateko į privatizuojamų objektų sąrašą. Jo savininkais tapo pastrėviečiai Česlova ir Izidorius Turevičiai.
Kelios žinovo pastabos
Nors dažniausiai malūnuose maldavo to kaimo žmonės, jų atvykdavo ir iš aplinkinių apylinkių. Kartais ir iš tolimesnių. Trakuose gimęs ir užaugęs karaimas Eugenijus Lavrinovičius pasakojo iš savo tetos girdėjęs, kad jo senelis iš Trakų veždavo grūdus malti į Semeliškes, į pačiame miestelyje, ant Strėvos upės kranto, stovėjusį malūną. Tai buvo netrumpa kelionė, močiutė tada melsdavosi, kad seneliui kelionėje ko nenutiktų, kad viskas gerai pavyktų.
Šviesaus atminimo ilgametis Lietuvos liaudies buities muziejaus specialistas E. J. Morkūnas, kurį kalbinome šių metų birželio mėnesį, pastebėjo, kad faktas, jog malūne dirbęs samdytas žmogus pasistatytų savo malūną (kaip svajojo Pranciškus Jaskutis) nebuvo retas. Vienas galvotas žmogus ir neturėdamas jokio kapitalo sugebėjo Jagėlonyse pasistatyti malūną – įtikino kaimynus jo naudingumu ir šie vežė akmenis ir kitas žaliavas, statė malūną, o už šią pagalbą vėliau gaudavo nemokamas malūno paslaugas.
Ne retenybė buvo ir tai, kad viename kaime buvo po kelis malūnus. Pasak E. J. Morkūno, tai nerodo malūnų pajėgumo, priešingai, kada jie mažesni, daugiau jų reikia. O praėjusio amžiaus antroje pusėje prasidėjo lėta palengva malūnų „mirtis“ – jų vis mažėjo, daug malūnų pradėti naudoti turizmo bei pramogų tikslams.
Ir lig šiol tebemala
Tačiau malūnininkystės tradicijos nei Lietuvoje, nei Elektrėnų krašte nėra pamirštos. Yra ūkininkų, kurie savo ūkyje susimala grūdus savo reikmėms, visų pirma gyvuliams šerti, kiti naudojasi mobiliųjų malūnų, dažniausiai sumontuotų ant vilkikų platformos, paslaugomis.
Vieni iš tų ūkininkų, kurie patys susimala grūdus savo reikmėms, yra Saulius ir Vita Stirnai, ūkininkaujantys Gabriliavos kaime, Gilučių seniūnijoje. Kažkada S. Stirna ir vietiniams žmonėms teikė tokią paslaugą.
„Grūdus maistui mala „Kauno grūdai“, „Malsena“, „Ustukių malūnas“ ir dar keliolika smulkesnių įmonių, bendrovių. O ūkininkai, kurie augina javus ir gyvulius, turi savo malūnus arba samdo mobilius. Yra įmonių, kurios teikia tokias paslaugas – atvažiuoja į ūkininko kiemą ir per keletą valandų sumala tiek tonų grūdų, kiek norima sandėliuoti. Senieji vėjo ir vandens malūnai liks tik nuotraukose ir prisiminimuose. Kolūkių malūnai – taip pat“, – sakė Gabriliavos kaimo ūkininkas.