Dėkinga Julia Fridbergaitė-Taic: nebūtų Steponavičiai išgelbėję Abraomo Fridbergo, nebūtų ir manęs

Dėkinga Julia Fridbergaitė-Taic: nebūtų Steponavičiai išgelbėję Abraomo Fridbergo, nebūtų ir manęs

Sausio 27-oji Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena

 

Virginija Šimkūnienė

Ar jums būna taip, kad užmiršti, kas įvyko praėjusią savaitę, bet kuo puikiausiai atsimeni žmones, datas ir įvykius iš savo vaikystės?
Greičiausiai į šitą klausimą atsakytumėte teigiamai. Kai tarėmės susitikti su elektrėniš­ke Leonarda Pliopiene, kad ji mums papasakotų 85 metų senumo įvykius, kilo ir klausimų, ir abejonių. Tačiau abejonės grei­tai išsisklaidė, nes savo trijų kambarių buto duris Draugystės gatvėje atvėrė pati šeimininkė. Tiesa, į susitikimą atėjo ir jos sūnus Algirdas, kuris greičiausiai mamą norėjo apsaugoti (maža kas šiais laikais pasibeldžia į garbaus amžiaus žmonių duris – autorės pastaba) bei jai padėti. Tad kalbėjomės trise, o pokalbio pradžia mus nuvedė į Lapiakalnio kaimą, kur mūsų herojė gimė, augo ir karo beprasmybes išgyveno…

Sūnus Algirdas Pliopas dažnai lanko savo garbaus amžiaus mamą

Ūkininkai Jonas Steponavičius su žmona – geraširdžiai kaimo žmonės
Jonas ir Michalina Steponavičiai prieš karą gyveno ūkiškai, kaip dauguma Lietuvos žmonių. Augino avis, turėjo karvių, arklį. Lapiakalnio kaime, netoli Vievio. Vaikystėje Michalina augo vaikų namuose, vėliau su vienu iš brolių iš savo senelių paveldėjo trobesius ir žemės Lapiakalnio kaime. Tad sukūrę šeimą Steponavičiai turėjo apie 12 hektarų žemės, kuriuose sėkmingai ūkininkavo darbštusis Jonas Steponavičius.
Apie savo tėvelį Joną Leonarda Steponavičiūtė-Pliopienė pasakoja tik gražius prisiminimus. „Ko tik mano tėvelis nemokėjo: jis ir karves melžė, blynus kepė, mokėjo austi ir megzti. Ir visur jis skubėjo bėgom, kartais į kalio­šus įsispyręs, kartais tekinas ir basomis“, – prisimena Leonarda. Pa­klausta, kodėl moteriškais laikomų darbų nedirbo jos mama, keturių vaikų susilaukusi Michalina, Leo­narda sakė, kad mamytė buvo pasiligojusi, ji dusdavo, nes turėjo ­astmą. Tai, pasak Leonardos, tėtis jos gailėjo, neleido nei kibirų su pašaru nešti į tvartą ar sunkiai kelti, pamelždavo karves, o kartais pats už ją vaikams ir maistą paruošdavo.
Šeima susilaukė 4 vaikų: dviejų sūnų ir dviejų dukrų. Henrikas buvo vyriausias iš vaikų, tada pasaulį išvydo Leonarda, dar vėliau gimė Mečislovas, o jauniausia iš vaikų buvo Irutė.
„Gyvenome sunkiai, tėvai ne­turėjo galimybių vaikų leisti į mokslus. Brolis Henrikas lankė mokyklą Vievyje, baigė kokias tris klases, o paskui tėvelis mokė jį arti, kitus darbus reikėjo padėti tėvams nudirbti, išmoko šienauti, tad mokyklą teko palikti. Aš labai norėjau mokytis, bet tėvai liepė aveles ir karves ganyti“, – sakė Leonarda.

Kuo rizikavo ūkininko Steponavičiaus šeima slėpdama žydų tautybės vyrą
Jonas Steponavičius lauko dar­bams dirbti turėjo arklį. Dėl to jis buvo gerai pažįstamas su žydu, odininku Abraomu Fridbergu. Šis vyras su šeima gyveno Vievyje, gamino arkliams pavalkus. „Jie su mano tėčiu buvo geri pažįstami. Prasidėjus karui Vievio ir aplinkinių kaimų žydai buvo suvaryti į getą Semeliškėse. Abrao­mo šeima žuvo, buvo sušaudyta. Jam pavyko pabėgti iš geto, sako, kad jis pasikasė po pamatais ir lei­dosi bėgti. Pažinodamas mūsų šei­mą Abraomas atkeliavo iki mūsų namų ir pasiprašė prieglobsčio. Mano tėtis, rizikuodamas savo šei­mos narių gyvybėmis, savo turtu, Abraomą nutarė slėpti. Vyras buvo slepiamas namuose, trobos rūsyje bei tvarte. Bijojome, kad kaimynai nepamatytų ar nesužinotų, nes arti gyveno, galėjo kažką pamatyti. Atsimenu, kad kartą pas mus atėjo kaimynė, jos apsilankymas buvo dvejopas. Kadangi tėvas turėjo rankines girnas grūdams malti, ši pasakiusi, jog atėjo grūdų susimalti. Bet žinodama kaimynės Šumskienės smalsumą, Michalina liepė Abrao­mui skubiai slėptis po lova, ten pakišo ir girnų rankeną. Taip tėvai tikėjosi, kad kaimynė greitai paliks jų namus. Bet ši, ieškodama girnų rankenos (nes tėvai moteriškei pasakė, kad neprisimena, kur rankeną padėjo, tai negali grūdų malti), žvilgtelėjo po lova ir net paklausė, kas ten guli. Greičiausiai kažką įtarė, nes jau buvo pa­sklidęs gandas, kad Steponavičiai slepia žydus. Mama išsigynė, kad nieko nėra po lova, jai vaidenasi ir kaimynė išėjo. Tuomet tėvai, išsigandę, kad atsiųs Šumskai savo sūnų, kuris tarnavo vokiečių policijoje, Abraomą išsiuntė pasivaikščioti po apylinkes. Liepė grįžti tik naktį“, – atsimena Leonarda, kuriai, kaip ir kitiems vaikams, buvo prisakyta neprasižioti. Tėvas vaikams buvo sakęs, kad jei suras tą paslėptą žmogų, juos sušaudys, o namus sudegins.
Tėvas vėliau pažįstamam žydui padėjo slėptis kitur. Steponavičių troba buvo ilga, dviejų galų. Viename gale buvo bulvių duobė. Pasak Leonardos, duobėje buvo paklota šiaudų, ten Abraomas ir glaudėsi. Jos mama Michalina skalbdavo Abraomo drabužius, nešdavo jam valgyti. Pats Abraomas vėliau atnešė savo vaikiškų drabužių, batų, kepurių, patalynės Steponavičių šeimai. „Abraomas jokių turtų neturėjo, o mano tėtis nebūtų nieko ir ėmęs. Jis žmogų slėpė iš gailesčio, būdamas drąsus ir geraširdis, bet ne dėl kažkokio pasipelnymo. Mes, vaikai, žaisdavome su Abraomu. Mama buvo jo paprašiusi pamokyti mus raidžių, nes A. Fridbergas buvo raštingas vyras. Bet mums, vaikams, labiau rūpėjo žaidimai“, – prisimena ­Leonarda.
Taip Abraomas Fridbergas pas ūkininkus praleido apie dvejus metus.

Slėptas ir gyvybę išsaugojęs žydas grįždavo pas savo gelbėtoją
Steponavičių sodyboje dažnai lankėsi ir vokiečiai, ir stribai. Visiems reikėdavo duoti maisto. Vokiečiai reikalavo lašinių, sviesto, kiaušinių, duonos. Leonarda atsimena, kad tėvui tekdavo, išdalinus maistą svetimiems, eiti pas savo brolį Juozą į Vievininkus skolintis duonos savo vaikams. Karui einant į pabaigą, Abraomas Fridbergas ­iškeliavo į Kauną. Ten sutiko žydų tautybės moterį, sukūrė antrą ­šeimą. Gyveno jis su nauja žmona ir jos dukra Maša Laisvės alėjoje. Susilaukė Fridbergai dukros Ju­lios.
Susidraugavęs su ūkininkais Ste­ponavičiais ir jausdamas dėkin­gumą Abraomas Fridbergas į Kauną pasiėmė Steponavičių Irutę. Ją įdarbino pas save ekonome. Leonardos sesuo Irena prižiūrėjo Fridbergų vaikus, tvarkė butą, gamino maistą. Ji ištekėjo vėlai, su vyru apsigyveno Kaune. Kai atsirado Batniavos tarybinis ūkis, ten gavo butą, gyveno su sutuoktiniu iki jo mirties. Irena Steponavičiū­tė-Ožekauskienė neturėjo vaikų. Kai po insulto mirė vyras, ji nusipirko butą Elektrėnuose, kad būtų arčiau sesers.
2020 metais Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Irena Ožekauskienė ir Leonarda Pliopienė buvo apdovanotos Žū­vančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Seserims Leonardai ir Irenai apdovanojimą Prezidentūroje įteikė Prezidentas Gitanas Nausėda.
Mirė Irena Ožekauskienė 2022 metais. Tad iš 4 Steponavi­čių vaikų liko tik Leonarda.

Gyvenimas po karo

This slideshow requires JavaScript.

Kai baigėsi karas ir žydus liovėsi persekioti, A. Fridbergas atvažiuodavo pas Steponavičius į kaimą Lapiakalnyje. Sakydavo, kad jam čia labai patinka. „Atsimenu, vaikščiojo po kaimo apylinkes, atsiguldavo po serbentų krūmu. Kalbėdavo, kad čia labai sveikas oras, kad jis pasiilgs­ta kaimo. A. Fridbergas palaidotas Kaune, žydų kapinėse. Dukra Maša jau mirusi. O Abraomo antroji žmona su dukra Julia išvyko gyventi į Izraelį. „Kai atvažiuoja į Lietuvą, dažniausiai pasigydyti Druskininkuose, man paskambina, kartais ir aplanko“, – sakė L. Pliopienė. Julia Fridbergaitė-Taic sako: „Nebūtų Steponavičiai išgelbėję Abraomo Fridbergo, nebūtų ir manęs“.
Leonarda ilgai gyveno su tėvais Lapiakalnio kaime. Kiti vaikai jau buvo palikę tėvų namus. Henrikas tame pačiame kaime pasistatė namą, ūkininkavo. Leonarda su būsimu vyru Jonu iš Pipiriškių kaimo susipažino kaimo šokiuo­se. „Jonas buvo muzikantas, dirbo siuvimo ateljė – buvo siuvėjas. Gyvenome pas mano tėvus, ketverius metus nesusilaukėme vaikų. Kai gimė Algirdas, palikome tėvų namus. Nuomojomės butą Ausieniškėse, Vievyje. Laikėme karvę, nes gimus antram vaikui – dukrai Janinai – reikėjo pieno. Pirkdavau karvei šieno, žiūriu, kad ji vos pastovi ant kojų, silpsta. Pasirodo, jog buto šeimininkas pavogdavo mano karvės šieną ir sušerdavo saviškei. Teko susipykti, išsikraustyti“, – prisimena šeimos gyvenimo pradžią L. Pliopienė.
Įdomus faktas tai, kad apie 20 metų su Leonarda ir Jonu Pliopais gyveno Jono mama Pranė Pliopienė. Ji grįžo iš tremties ir nei vienas vaikas iš dešimties jai netiko, tik Jonas. Su jo šeima ir gyveno. Įdomu ir keista dar tai, kad kiti vaikai neskyrė mamos priežiūrai ir išlaikymui jokių pinigų. O Pranė Pliopienė po tremties negavo nei pensijos, nei kokios pašalpos.
A. Pliopas prisimena, kad jo tėvai padavė Pranės vaikus į teismą, šis priteisė skirti lėšų mamos išlaikymui, o teisėja stebėjosi, kad taip dar gali būti.
„Būdavo, atvažiuoja kuris nors iš P. Pliopienės vaikų ir atveža savo motinai 10 rublių. O mano mama juos pavalgydina už kokius 30 rublių“, – šypsosi vyras, stebėdamasis mamos vaišingumu, kuris išliko iki šiol.
Augindama mažus vaikus Leo­narda nedirbo, o jos vyras Jonas dirbo statybose. Vėliau dirbti išėjo ir L. Pliopienė, darbavosi Vievyje statybose, plastikinių dirbinių apdorotoja Vilniuje. Ilgiausiai, prieš išeidama į pensiją, moteris dirbo Vilniaus baldų kombinate, pakavo sekcijas. Dirbdami statybose Jonas su Leonarda užsidirbo butą Lentvaryje, bet gavo tik sienas, viską reikėjo patiems įsirengti. Tuomet sūnus Algirdas baigė vidurinę, ruošėsi kurti šeimą.
Kai Jonui su Leonarda tapo per sunku važinėti į darbus Vilniuje, jie pardavė turėtą butą ir įsigijo butą Elektrėnuose.

Gyvenimas Elektrėnuose
Išėjo į pensiją L. Pliopienė dar neturėdama reikiamo stažo, bet kai gimė anūkė Rasa, reikėjo dukrai ­Janinai padėti auginti mergytę. ­Janina ilgą laiką gyveno ir dirbo Vievyje, paskui atsikraustė paskui tėvus į Elektrėnus, dirbo vaikų darželyje.
Iš viso L. Pliopienė turi 4 anūkus – du dukros Janinos ir du sūnaus Algirdo. Sūnaus vaikai gyvena užsienyje, anūkė Jolanta ištekėjo už airių tautybės vyro.
Šių metų gegužės pabaigoje Leonardai Pliopienei sukaks 95 metai. Garbaus amžiaus moterį lanko ir prižiūri jos abu vaikai. Dukra Janina Belskienė, jau pati sulaukusi pensijos, nuperka maisto, vaistų. Dažnas svečias pas mamą ir sūnus Algirdas Plio­pas, kuris taip pat jau nedirba. Jis darbavosi Kruo­nio HAE, betono gaminių liejimo ceche, kad galėtų su žmona gauti butą, nes tais laikais statybininkams skirdavo butus. Bute su bendra virtuve šeima gyveno apie 10 metų, tada nusipirko butą netoli tėvų, taip pat Draugystės gatvėje. Paskutinė A. Pliopos darbovietė – Kietaviškėse, „Boen Lietuva“ įmonėje, kur yra gaminamas parketas, ten vyras dir­bo staklininku. Šiuo metu L. Pliopienės sūnus pakaitomis gyvena tai Panevėžyje, tai Elektrėnuose. Algirdas našlys, jo abu vaikai gyvena užsienyje, tad vyras, kiek gali, rūpinasi mama. „Kai kas sako, ko ji viena gyvena 3 kambarių bute. O kur ją dabar iškraustytume, ar ji nenusipelnė gyventi gražiai ir oriai“, – sako Algirdas, dažnai pamuzikuojantis įvairiuose nedideliuose renginiuose.
Algirdas sako, kad jis charakteriu panašus į senelį Joną Steponavičių: „Ir aš noriu padėti žmonėms, neprašau ir atlygio. Štai Draugystės 10-me name, kur gyvenu, padariau laiptinėje turėklus, kad vyresnio amžiaus žmonėms būtų patogiau. Tai gavau baudą už savivaliavimą. O kai įrengiau laiptinėje apšvietimą nuo judesio, tai vėl sulaukiau neigiamos reakcijos: gali būti, kad paliepus komunalinio ūkio vadovams, mano išvedžioti laidai buvo sukarpyti“, – pasakoja A. Pliopas.
Baigiantis pokalbiui klausiame Leonardos Pliopienės, kaip ji pasielgtų dabar, ar priimtų svetimus žmones į namus, ar padėtų. Moteris nusišypso: „Aš visą gyvenimą žmonėms linkėjau tik gero. Padėčiau tikrai, jei leistų mano sveikata. Dabar gi pati jau tik po butą vaikštau, sąnariai nelaiko. Linkiu, kad Lietuvoje nebūtų niekam jokių bėdų ar grėsmių, kad gyventume taikoje ir ramybėje“, –sakė pašnekovė.

Lietuvos žydų bendruo­menė (litvakai) nepamiršta savo gelbėtojų
Kalbinome Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) Socialinių programų departamento progra­mų koordinatore dirbančią Emą ­Jakobienę.
„Mes žydų gelbėtojų tikrai nepamirštame. Yra dviejų rūšių gelbėtojai – mūsų Pasaulinių tautų teisuolių apdovanotieji ir apdovanoti Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. Aišku, jų kiekvienais metais mažėja, žmonės miršta. Jei šeima sutinka, mes jų antkapius kapinėse pažymime specialiais ženklais. Taip yra pažymėtas ir Jono bei Michalinos Steponavičių antkapis Vievio kapinėse. Prezidentui apdovanojus seseris Steponavičiūtes – Leo­nardą Pliopienę ir Ireną Ožekauskienę – nuo 2021 metų joms skirtos vardinės kortelės apsipirkti „Maxima“ prekybos centre. Jei žmonės patys negali nueiti apsipirkti, mes rašome įgaliojimus jų vaikams ar anūkams. Mūsų žydų gelbėtojai už įdėtą į kortelę sumą gali pirkti viską, ką panorėję, išskyrus alkoholį. Taip pat šitomis lėšomis galima apmokėti ir už pa­slaugas“, – sakė E.Jakobienė.
Ji papasakojo, kad tokia­ so­cialinė programa Lietuvos žydų bend­ruomenėje įdiegta jau nuo 2015 metų. Gelbėtojų sąra­šus­ ben­d­ruomenė gavo iš Gaono­ muzie­jaus, jame buvo ir seserys Steponavičiū­tės.
Dar Lietuvos žydų bendruo­me­­nė siunčia savo gelbėtojams do­vanų kupo­­nus įsigyti vaistų, vi­­ta­minų ar kita „Gintarinėje vais­tinėje“. Pasak E. Jakobienės, nors suma nėra didelė, žmonės naudojasi ir skambina jiems, dėkoja.
„Aš pati patikrinu, ar žmonės naudojasi tomis mūsų dovanomis, kuponais. Kartais vaikai pamiršta pranešti, kad gelbėtojas ar gelbėtoja jau mirė. Mes žinojome, kad 2022 metais mi­rė Leonardos sesuo Irena. Dirb­dama šį darbą aš dažnai žmo­nėms skam­binu, įvairių švenčių proga juos sveikinu. Pabendrauju, pasikalbame. Kaip sakiau, žmonės sens­ta, miršta. Štai 2024 metais tik kelis naujus apdovanotuosius žydų gelbėtojus įtraukiau į programą. O prasidėjusiais 2025-aisiais gal nebus nei vieno, nes keli Lietuvos žydų gelbėtojai apdovanojimus gavo jau po mirties“, – sakė Ema Jakobienė.

Autorės ir asmeninio albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos Pulsas

Keliai aukštumų link