Gydytoja Danutė Baliūnienė: dėkinga esu Tėveliams už perduotus genus, šeimai – už supratimą, kolektyvui – už susitelkimą, pacientams – už pasirinkimą, o vadovams ir ministerijai – už įvertinimą.
Gegužės pradžioje grįžo tradiciniai Nusipelniusio Lietuvos gydytojo apdovanojimai. Tarp garbės ženklu apdovanotųjų – VšĮ Vievio sveikatos priežiūros centro direktorė, šeimos gydytoja Danutė Baliūnienė, su kuria ir kalbėjomės, kokia toji šeimos gydytojo praktika nedideliame miestelyje.
– Jūsų darbo stažas – trisdešimt penkeri metai ir beveik visą laiką dirbote vienoje įstaigoje Vievyje. Pamenate darbo pradžią?
– O kaipgi! Kai kurie prisiminimai iliustruoja, kaip per laiką pakito mūsų darbo pobūdis. Būdavo sekmadieniais sugrįžtame iš svečių ar senelių į namus, o kieme jau laukia du trys pacientai su arkliukais, kad parsigabentų gydytoją paciento apžiūrai. Klausiu, kodėl nekviečiate greitosios medicinos pagalbos. O jie: „Ten budi felčerė, o mums gydytojos reikia“. Ką gi, nors ir sekmadienis, palieki vaikus vyrui, sėdi ir važiuoji. Vaikai užaugo matydami tokį darbą. Atrodė, kad taip reikia ir kitaip būti negali.
Įdomu, kai pacientai primena, kokia buvau jaunystėje, tik pradėjusi dirbti. Net ir pati dabar stebiuosi tuomečiu savo atkaklumu ir reiklumu. Turėjau pacientę su gigantine mazgine (kumščio dydžio) skydliauke. Ant kaklo ji nešiojo skarelę, kad užmaskuotų, bet operuoti nesiryžo. Vieną kartą griežtai pasakiau: jei nenuvažiuosit pas konsultantą ir nesuderinsit operacijos, daugiau pas mane neateikit. Nežinau, iš kur turėjau tiek drąsos. Bet moteris paklausė, išsioperavo, sėkmingai vartoja vaistus ir iki šiol su šypsena primena man tą atvejį, vis padėkoja.
– Užsiminėte, kad šeimos gydytojas dirba ištisą parą.
– Na taip. Ir septynias dienas per savaitę. Naktį pacientai jau nedrumsčia ramybės, bet savaitgaliais neleidžia pamiršti apie save. Gal čia mažo miestelio bruožas, kad žmonės į tave kreipiasi jiems patogiu laiku. Toks mūsų ryšys su pacientais: jei skambina, vadinasi, reikia.
– Nejau nevargina išsitrynusios ribos tarp asmeninių ir darbo valandų?
– Jei neatsiliepčiau ar neperskambinčiau, mane vargintų labiau. Gal tai paskutinis jo gyvenime skambutis? Nemiegočiau ramiai… Jei didžiuosiuose miestuose gydytojas dirba nuo…iki, mes ir po darbo valandų dirbame tol, kol yra pacientų. Kaip gali nepriimti žmogaus, jei jis atvyko iš kaimo, vaikai ar kaimynai jį vežė dvidešimt kilometrų?
– Jūsų įstaiga gal vienintelė Lietuvoje, kur teikiamos pirminio lygio trijų profilių paslaugos.
– Taip, mes teikiame greitosios medicinos pagalbos, ambulatorines, palaikomojo gydymo ir slaugos bei paliatyviosios pagalbos paslaugas. Įstaigoje paslaugas teikia dvi GMP brigados, turime tris GMP automobilius (ketvirtąjį su daline įranga atidavėme Ukrainai). Džiaugiamės, kad nuo pernai GMP brigados tapo išlaikomos PSDF biudžeto lėšomis. Laukia GMP reforma – centralizavimas. Ambulatoriniai skyriai aptarnauja per 6450 pacientų. Pandemijos metu atsirado papildomų darbų: slaugytojos pagal sudarytą grafiką vieną savaitę per mėnesį dirbo Elektrėnų mobiliajame punkte. Įstaigoje nuolatos buvo vykdoma COVID-19 vakcinacija. Slaugos skyriuje turime 33 palaikomojo gydymo ir slaugos bei 2 paliatyviosios pagalbos lovas. Įstaigoje dirba 77 darbuotojai, 7 iš jų – gydytojai.
– Kaip vertinate ir kaip dalyvausite reformoje?
– Reforma turi pliusų ir minusų. Jos tikslas – suteikti pacientui kokybiškesnes sveikatos priežiūros paslaugas, gerinti gyventojų sveikatą. Mūsų savivaldybė rinkosi struktūrinį pertvarkos modelį, tad galbūt bursimės po Elektrėnų sveikatos centro skėčiu. Perkėlus slaugos skyrių į Elektrėnų ligoninę, pagerėtų paslaugų kokybė pacientams, kadangi laboratorija, konsultantai būtų šalia visą parą. O dabar vežiojame pacientus konsultacijai. Minusas – slaugos paslaugos nebebūtų teikiamos Vievio mieste. Kas šiek tiek neramina – pavėžėjimo paslauga ir kaip ji bus įgyvendinta.
– Ko trūktų atlaisvinant rankas šeimos gydytojui, suteikiant jam daugiau galimybių?
– Kai mokiausi, vienas profesorius pasakė: aštuoniasdešimt procentų diagnozės sudaro anamnezė. Tačiau gydytojui visada norisi turėti kuo daugiau instrumentų. Iki 1997-ųjų aš atlikdavau gastroskopiją, įstaigoje buvo atliekamos echoskopijos. Tačiau, prasidėjus sveikatos sistemos restruktūrizacijai, įstaigos buvo padalintos į paslaugas teikiančius lygius. Pradėti ruošti šeimos gydytojai. Paslauga buvo artinama prie paciento, kūrėsi bendros praktikos gydytojų kabinetai. Na, o dabar vėl optimizuojamas sveikatos priežiūros įstaigų tinklas. Kaip racionalų dalyką matyčiau echoskopą šeimos gydytojo kabinete. Ar tai turėtų būti įrašyta į medicininę normą, ar turėtų būti licencija – jau kitas klausimas. Skydliaukė, pilvo organai, ūmus pilvas… Tai dalykai, kuriuos atlikdamas echoskopiją galėtų vertinti šeimos gydytojas. Jei neaišku, visada galima siųsti pacientą konsultacijos pas specialistą, tačiau pradiniame etape paslaugos būtų suteikiamos vietoje. Bet tai tik pamąstymui…
– Beje, jūsų įstaigoje nėra registratūros.
– Pas mus pacientai registruojami trimis būdais: elektroniniu būdu, atėjus gyvai ir telefonu. Tiesa, neturime registratūros, tad pacientai skambina į kabinetą. Nuotolinė paslauga suteikiama tą pačią dieną. Jei gydytojas negali kalbėti, perskambina po kontaktinių ligonių priėmimo valandų.
– Klausant jūsų atmintyje iškyla serialas „Daktarė Kvin“…
– Tarp kitko, man labai patiko šis filmas. Gydytojas tokiame nedideliame miestelyje – neatsiejama bendruomenės dalis, kadangi dalyvaujame bendruomenės gyvenime, renginiuose. Mes pacientus pažįstame iš balso, telefoninio pokalbio metu atskiriu ir tuos, kurie ne pas mane prisirašę. Tai – Vievis, tai – mano žmonės. Štai užeini į parduotuvę ir žiūrėk vienas, kitas prieina, klausia… Sakau, gaila tik, kad čia nusirengti negalit, apžiūrėčiau (Juokiasi).
– Ar artimas pacientų pažinojimas padeda diagnostikai?
– Žinoma! Kai pradėjau dirbti Vievyje vidaus ligų gydytoja, mamos atsivesdavo vaikus, o dabar jie ateina pas mane su savaisiais, su senukais tėvais. Toks ilgalaikis santykis tikrai padeda nustatant diagnozę, žinant šeimos ligas, jos gyvenimo būdą, stiprybes ir silpnybes. Juk yra ryšys tarp tėvų ir vaikų, todėl gali atkreipti dėmesį į paveldimas ligas, atitinkamas prevencinių programų išvadas. Svarbu pažinti paciento psichologiją. Įpratau su pacientais bendrauti kaip su šeimos nariais. Tada jie būna atviresni, ramesni, o tai padeda ir diagnostikoje.
– Vis dar esate išsaugojusi jaunatvišką maksimalizmą ir norą išgelbėti pasaulį?
– Maksimalizmas turbūt niekur nedingo… Norisi siekti geriausio rezultato. Žinoma, ne visuomet pasiseka. Labai norisi, kad būtų grįžtamas ryšys tarp paciento ir mediko, kad pacientas suprastų, jog stengtųsi ir rūpintųsi savo sveikata. Dirbu savo darbą ir nejaučiu, kad darau ką nors kitaip nei kiti. Aš tiesiog esu gydytoja, labai gerbianti savo pacientus ir mylinti kolektyvą.
šaltinis: lsveikata.lt
Sima KAZARIAN