Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas – reikia kūrybiškumo ir būti kantriam

Virginija Jacinavičiūtė

Specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymas šiandien visai kitoks nei prieš kelis dešimtmečius. Ypatingų poreikių turintys vaikai dalyvauja mokyklos bendruomenės gyvenime ir yra lygiaverčiai jos nariai, o ankstyvas vaikų ugdymas padeda lengviau integruotis į visuo­menę, išvystyti savarankiškumą. Tą gali patvirtinti Elektrėnų darželio „Žiogelis“ pavaduotoja ugdymui Laima Komparskienė, turinti ilgametės ugdymo patirties. Pirmąją darbo patirtį pašnekovė įgijo, kai įkūrus Elektrėnų savivaldybę, buvo suformuota lavinamoji klasė įvairių sutrikimų turintiems vaikams. Patirtis buvo nelengva, tačiau tik dar labiau paskatino ieškoti atsakymų ir ugdymo pagalbos kelių. Šiandien L. Komparskienė aktyviai prisideda plėtojant spec. poreikių turinčių vaikų ugdymo švietimo galimybes, kuria specialias ugdymo priemones.
Kai veda smalsumas
Kad spec. poreikių turinčių vaikų ugdymas gerokai skyrėsi nuo dabartinio, L. Komparskienė gali paliudyti iš savo patirties. Baigusi Marijampolės (Kapsuko) Onos Sukackienės pedagoginę mokyklą pašnekovė pirmiausiai dirbo Pastrėvio darželyje, vėliau mokykloje, o sukūrus Elektrėnų savivaldybę, pailgintos dienos grupės auklėtoja pradinėje mokykloje. Viename mokyklos korpusų buvo atidaryta lavinamoji klasė, skirta įvairių negalių turintiems vaikams. Pirmiausia L. Komparskienė dirbo popietine auklėtoja, o Šiaulių universitete pradėjusi studijuoti logopediją ir spec. pedagogiką sužinojo, kad bus spec. poreikių turinčių vaikų mokytoja.
L. Komparskienė prisimena, kad nauja patirtis suteikė įvairių emocijų, būta ir džiaugsmo ir nevilties ašarų. „Klasėje mokėsi 11 įvairaus amžiaus vaikų ir iš kitų savivaldybių. Buvo labai sunku, nes nebuvau susidūrusi su vaikais, turinčiais specialiųjų po­reikių. Tais laikais mes mieste nematydavome negalias turinčių vaikų. Jie arba buvo laikomi namuose, arba specialiose įstaigose. Iki to laiko matydavau tik vieną sunkią negalią turintį vaiką, kurį tėvai vežio­davo neįgaliojo vežimėlyje. Buvo sunku matyti negalios kamuojamą vaiką. Įstojusi į spec. pedagogikos studijas iki to rugsėjo, kuomet pradėjau dirbti, išklausiau specia­liosios pedagogikos ir psichologijos mokymus. Buvau didelė optimistė, tikėjau, kad kiekvieną galiu išmokyti. Bet iššūkis buvo labai didelis, klasėje mokėsi labai skirtingi vaikai, nuo 7 iki 21 metų. Aš juos mokiau ir pati su jais augau. Visus metus mokėmės skaičiuoti. Vienas, du… O gegužei atė­jus ir trys pavyko. Aš ir šokinėjau, ir plojau iš džiaugsmo“, – prisiminimais dalijosi L. Komparskienė, pridurdama, kad ir sunkių momentų pasitaikydavo.
„Kiekvienas vaikas skirtingas. Trūko žinių, kas tinka visiems, daugumai nebetinka. Tiek sutrikusios, tiek normalios raidos vaikus ugdantis mokytojas turi būti kūrybiškas, atsižvelgti į kiekvieno vaiko gebėjimus ir poreikius“, – apie darbo iššūkius pasakojo L. Komparskienė, pridurdama, kad sunkiomis akimirkomis ir ašarų nesulaikydavo. Tuomet padėdavo kolegių ir direktorės Irenos Meškauskienės palaikymas bei emocinė parama.
Paklausta, kas sunkiame darbe paskatino nenuleisti rankų, L. Komparskienė atsakė: „Kuo toliau, tuo įdomiau buvo dirbti. Ir dabar dažnai tuos vaikus prisimenu ir darbą apie tai rašiau universitete ir bakalauro darbą siūlė gintis. Turėjome vieną mergaitę. Kai nuei­davome prie ežero, visi vaikai išdykaudavo, o ji sėdėdavo ir žiūrėdavo į vandenį, buvo labai įdomu, apie ką ji galvoja. Tikėjau, kad rasiu būdą tai sužinoti.“

Laikų kontrastai
Pasak L. Komparskienės, pra­dėjus dirbti su spec. poreikių turinčiais vaikais ir jaunimu, darbuotojai turėjo nedaug patirties, todėl labai padėjo pačių tėvų patarimai. Daug naudingos informacijos suteikė Paramos šeimai tarnybos vadovė Gražina Palidauskienė.
Antrais lavinamosios klasės gyvavimo metais buvo atidaryta antra klasė, kurioje dirbo mokytoja Marija Sajetienė. Jaunesni ir vyresni mokiniai buvo atskirti, todėl ugdymo sąlygos palengvėjo. Su metais klasių daugėjo, buvo įsteigtas bendrabutis, kuriame vaikai galėdavo nakvoti. Tai labai palengvindavo tėvų dalią, nes ne kiekvienas turėjo sąlygas kas­ryt vaiką į mokyklą atvežti. Su laiku daugėjo ir specialistų, kurie dirbo su spec. poreikių turinčiais vaikais: Zita Vaidelienė, Laura Baranauskienė, Gintarė Mačionienė.
Kokia buvo lavinamosios klasės darbo pradžia, rašome ne šiaip sau. Šis pavyzdys – tarsi kontrastas dabartiniams laikams, kuomet paslaugų spektras spec. poreikių turintiems vaikams vis auga, kai vaikai su individualiais poreikiais vis labiau tampa visaverčiais visuomenės nariais.
„Informacijos apie ugdymą yra labai daug ir įvairios, tereikia do­mėtis ir norėti ją gauti“, – sako L. Komparskienė.
Pašnekovė mokytojos darbą lavinamojoje klasėje turėjo baigti, nes išėjus kolegei logopedei Astai Lauciuvienei, įstaigai reikėjo logopedo. O nuo 2009 m. darželyje „Žiogelis“ L. Komparskienė dirba pavaduo­toja ugdymui. Nors darbo pobūdis keitėsi, L. Komparskienei visuomet rūpėjo darželio aplinką kuo labiau pritaikyti spec. poreikių turintiems vaikams. Žinių, kaip plėsti paslaugas, pašnekovė sėmėsi įvairiuose mokymuose, seminaruose, dalindamasi patirtimi su kitais. Taip darželio koridorių sienos užsipildė įvairiais lavinamaisiais žaidimais, kurie autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams padeda nusiraminti ir susikaupti.
O 2019 m. vasarą L. Kom­parskienė kartu su kolege Jurgita Grisiūniene įrengė sensorinį kam­barį, kuris suteikia vaikams erdvę patiems susitvarkyti su iššūkiais, nusiraminti ir atsipalaiduoti.
Kambarys ugdymui ir atsipalaidavimui
Sensorinis kambarys – unikali aplinka, pritaikyta įvairių pojūčių sužadinimui ir stimuliavimui. Visi pojūčiai – rega, klausa, uoslė ir jutimas – yra mankštinami vienu metu. Kambarys tinka tiek vaikams su specialiais poreikiais, tiek ir sveikiems vaikams, kurie, pavyzdžiui, negali užmigti pietų miego.
Sensorinis kambarys kupinas įvai­rių ugdomųjų priemonių, pri­taikytų vaikų poreikiams. Pasak L. Komparskienės, kambaryje naudojamos sensorinės priemonės sti­muliuo­ja pojūčius, mažina agresiją, nerimą ir blaškymąsi, padeda sukoncentruoti dėmesį, pagerina atmintį, pažinimą ir kalbos vystymąsi.
„Net ir pats hiperaktyviausias vaikas atsipalaidavimo zonoje greitai nusiramina, o švelnus siūbavimas sūpynėse, burbulų sienelė, prislopintas apšvietimas ir raminanti melodija padeda numalšinti stresą ir atsipalaiduoti, sumažinti emocinę įtampą, praturtinti juslinį pasaulį ir plėsti vaikų gyvenimo patirtį. Vaikui yra suteikiama erdvė“, – sako L. Komparskienė.
Priemonių sensoriniam kabinetui įsigyta kartu su Elektrėnų savivaldybe ir Elektrėnų švietimo pas­laugų centru įgyvendinus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamą projektą „Koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų plėtra Elektrėnų savivaldybėje“, integracijos ir relaksacijos kabinetas papildytas nauja įranga: interaktyvūs ekranai, burbulų sienelė, veidrodžių komplektas, interaktyvus stalas, sūpynės, molbertas, smulkiosios motorikos ir pasunkintų bei sensorinių priemonių rinkiniai, skirti skaičiavimui.
Sensorinis kambarys atitinka inkliuzinio ugdymo pagrindus. Tai reiškia, kad keičiamas ne vaikas, o ugdymo įstaiga, tikint, kad kiekvienas gali mokytis ir išmokti.
Gamina mokomąsias priemones
Kol kas savivaldybėje sensorinis kambarys įrengtas tik darželyje „Žiogelis“. O darželiuose „Pasaka“ ir „Drugelis“ šių kabinetų įrengimas taip pat įsibėgėja. Kol vyks­ta įren­gimo darbai, kitų darželių vaikai paslaugas gauna „Žiogelyje“. Su vaikais dirba ne tik darželio specialistai, bet ir elektrėniškis judesio korekcijos specialistas Aurimas Barkauskas. Specialistui smagu stebėti, kaip su kiekvienu užsiėmimu vaikai daro pažangą, išmoksta skaičiuoti, skaičių nebepamiršta, parenka tinkamus žodžius pagal paveikslėlius.
L. Komparskienė taip pat aktyviai dalyvauja sensorinio kabineto veiklose, veda vaikams užsiėmimus. Specialistė, pasitelkusi praktines žinias ir įvairius šaltinius, pati gamina mokymosi priemones, į šią veiklą įtraukia ir koleges. Joms sukurti reikia pasitelkti kūrybiškumą. Šios priemonės leidžia kalbėjimo problemų turintiems vaikams pasijausti taip, lyg skaitytų. „Mūsų tikslas – kalbantys vaikai“, – sako L. Komparskienė. Naudodamiesi knygelėmis vaikai mokosi parodyti ir įvardinti drabužių, maisto produktų, vaisių ir kitų daiktų pavadinimus. L. Komparskienė pasakoja, kad ugdymo procesas reikalauja kantrybės, ramybės ir ryžto. Vienas vaikas grei­čiau išmoksta parodyti ar įvardinti daiktus iš paveikslėlio, kitam reikia kelių ar keliolikos užsiėmimų.
Mokslininkų ištirta, kad spe­cialiųjų poreikių turintiems vaikams teigiamą įtaką daro menai. Todėl Lietuvoje yra įkurtas Menų terapijos centras, kuriame organizuojami dailės terapijos užsiėmimai specialiųjų poreikių vaikams ir jaunimui bei dailės užsiėmimai vaikams su elgesio problemomis.
„Žiogelio“ sensoriniame kabinete taip pat sudarytos sąlygos kurti. Vaikams itin patinka piešti ant interaktyvaus stalo, kuriame gali pasirinkti spalvas, figūras, šrifto dydį ir kt. Neretai vaikus atveria ir muzika. L. Komparskienė pasakoja kartą su mergaite uždainavusi tuo nustebindama mamą. Mama nė nežinojo, kad dukrai patinka dainuoti ir tokiu būdu lavinti kalbą.
Klaidinga nuomonė – vaikas išaugs
Darželio „Žiogelis“ išskirtinumas ne tik lavinamoji klasė, bet ir tai, kad įstaigos specialistai vykdo mo­kymus namuose, kad suteiktų tėvams reikalingos informacijos apie vaikų ugdymą namuose.
Įstaigoje 16 spec. poreikių tu­rinčių vaikų integruoti į darželio grupes. Tai, pasak L. Komparskienės, tėvai vertina skirtingai. Vieni supranta, kad spec. poreikių turintys vaikai yra lygiavertė visuomenės dalis, kad jie turi adaptuotis juos supančioje terpėje, kiti pyksta, kad grupėje yra vaikas, kurio elgesys skiriasi nuo kitų vaikų, kuris neretai nesuvaldo ne tik emocijų, bet ir kumštukų. Tokie tėvai nesusimąsto, kad bet kurioje šeimoje gali gimti sutrikimų turintis vaikas. Nors tėvai dažnai nepatenkinti tuo, kad grupėje yra „kitokių“ vaikų, patiems vaikams toks bendravimas yra naudingas. Vaikai nuo mažens supranta, kad visuomenėje yra įvairių žmonių, mokosi tolerancijos, empatijos, kurios dažnai pristinga suaugusiam. Ir, žinoma, ankstyvas „kitokių“ vaikų ugdymas kartu su visais kitais padeda jiems lengviau integruotis į visuomenę.
Paklausta, kokių sunkumų daž­niausiai pasitaiko darbe, L. Kom­parskienė sako, kad daugiausiai problemų kyla su tėvais. Vieni tėvai, gavę raidos centro išvadas dėl vaiko raidos sutrikimų, pripažįsta, kad problemų esama ir nedelsiant priima teikiamas ugdymo paslaugas, kiti tokių išvadų nepripažįsta. Kartais žmonėms reikia laiko priimti tokią informaciją, bet blogiausi tie atvejai, kai tėvai visą gyvenimą nepripažįsta, kad vaikas turi sutrikimų.
„Vaikas daug praranda, jei tėvai atsisako, kad su vaiku būtų dirbama. Kuo anksčiau pradedi dirbti, tuo didesnę pažangą gali pasiekti“, – sako L. Komparskienė.
Pašnekovė griežtai sako, kad darželyje tiesiog būtina tik pastebėjus, kad vaiko raida neatitinka amžiaus tarpsnių įvertinti vaiko gebėjimus ir poreikius. „Tėvai dažnai mano, kad vaikas išaugs, kad problemos dings. Būna, kad vaikai iš tiesų išauga, bet tai reti atvejai. Todėl nevynio­ju žodžių į vatą, nesakau, kad taip, vaikas gali išaugti. Darželyje galima žaisti, bet nuėjus į mokyklą problemos nedings, jos tik išryškės“, – kalbėjo L. Komparskienė.
2020 m. Seimas priėmė Švietimo įstatymo pakeitimus, kurie naikina diskriminuojančias nuo­sta­tas negalią ir specialiųjų ugdymo­si poreikių turintiems vaikams: jie galės lankyti artimiausią jo gyvenamoje vietoje esančią bendrąją mo­kyklą, bus priimami visiškai lygiais pagrindais su kitais mokiniais. Nors pakeitimų idėja gera, L. Komparskienės manymu, mokyklos nepakankamai pasiruošusios priimti autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus. „Nėra resursinių klasių, sistema nepa­ruošta, trūksta logopedų, specialiųjų pedagogų. Šiems vaikams reikia resursinės klasės, kur jie galėtų būti, jei nebegalėtų išsėdėti pamokose. Jie turi turėti galimybę išeiti ten, kur jiems pritaikyta aplinka, kur galėtų nusiraminti“, – mano L. Komparskienė.
Elektrėnų pedagoginės psicho­loginės tarnybos duomenimis, mo­kinių su specialiaisiais ugdymosi poreikiais skaičius savivaldybėje didėja. Per pastaruosius trejetą metų daugėja vaikų su įvairiapusiais raidos sutrikimais (vaikystės autizmas). Daugėja ir mokinių, turinčių specifinių mokymosi (skaitymo, rašymo, matematikos) sutrikimų, skaičius. Šios tendencijos – tarsi raudonas šviesoforo signalas, kuris įspėja, kad spec. poreikių turinčių vaikų ugdymui reikia skirti daug dėmesio. O tam turi pasiruošti ne tik įstatymų kūrėjai, vykdytojai, bet ir visuomenė, kuriai vis dar reikia mokytis tolerancijos ir atjautos.