Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė Semeliškėse

Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė Semeliškėse

Daiva ČERVOKIENĖ

Nors Semeliškių miestelis nėra didelis (seniūnijos duomenimis, 2013 m. jame gyveno 598 žmonės), jame veikia ir Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia, ir Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. Pastaroji yra ne vienintelė cerkvė tokiu pavadinimu Lietuvoje: Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė dar yra Kaune, Rudaminoje (Vilniaus r.), Telšiuose, Vilniuje yra Šv. Nikolajaus Stebukladario palaikų Pernešimo cerkvė.

Pradžių pradžia

Kaip pastebi Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje istoriją tyrinėjanti istorikė Regina Laukaitytė (knygoje „Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje XX amžiuje“), pirmieji sentikiai dabartinėje Lietuvos teritorijoje pasirodė 1679 m. Semeliškių seniūnijos interneto puslapyje rašoma, kad 1845 m. miestelyje tebuvo 225 gyventojai, o XIX a. pabaigoje dėl rusų kolonistų miestelis gerokai ūgtelėjo – jame užregistruoti 968 gyventojai. Gausiems rusų kolonistams – stačiatikiams – 1896 m. miestelio centre buvo pastatyta mūrinė cerkvė.

Pasak Lietuvos stačiatikių švietimo draugijos „Živoj kolos“ internetinio puslapio  redaktoriaus, knygos  „Прoвославные храмы Литвы“ (liet. Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje) autoriaus Germano Šlevio, kalnuotose Semeliškių apylinkėse nuo seno gyvavo rusų valstiečių bendruomenių. XIX a. viduryje čia gyveno šimtai šeimų, pripažįstančių arba pasiruošusių pripažinti stačiatikybę. Galima pridurti, kad tai rodo ir rusiški tais laikais buvę kaimų pavadinimai: Aleksandruvka, Ivičizna, Novosiolkai.

Po 1863–1864 m. sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią Vilniaus ir Lietuvos vyskupijoje per keliolika metų buvo apgyvendinta tūkstančiai rusų ir pastatytos 269 stačiatikių cerkvės. Tiesa, vyskupijа tais laikais apėmė ne tik dabartinės Lietuvos teritoriją, bet ir dabartines Gardino, Bresto ir dalinai Minsko sritis Rusijoje. Stačiatikių cerkvių statybai Šiaurės vakarinėje  Rusijos dalyje iš iždo buvo skirta didelė tiems laikams suma – 500 tūkst. rublių. Cerkvių statybų fondui aukojo  mecenatai, atkeliaudavo lėšų ir iš Rusijos gubernijos gilumų.

Cerkvės statybos istorija

1868 m. Semeliškių miestelio gyventojai kreipėsi į vyskupiją prašydami jų miestelyje pastatyti cerkvę – juk artimiausia stačiatikių bažnyčia yra Vievyje, už 19 varstų (varstas – senovinis rusų ilgio matas, lygus 1,067 km) nuo miestelio. Tais laikais, kol nebuvo gerų kelių ir modernių transporto priemonių, tai buvo didelis atstumas. Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Josifas Semaška iš karto reagavo į šį prašymą. Jis pasiūlė Vilniaus generalgubernatoriui Aleksandrui Lvovičiui Potapovui prijungti Semeliškių miestelio katalikų bendruomenę prie gretimos Kietaviškių katalikų parapijos, o miestelio bažnyčią atiduoti stačiatikiams ir rekonstruoti katalikų maldos namus į cerkvę.

Vilniaus generalgubernatorius A. L. Potapovas detaliai išnagrinėjo situaciją ir nusprendė palikti bažnyčią katalikams, o stačiatikiams rekomendavo ieškoti galimybių Semeliškėse pastatyti cerkvę pagal originalų projektą. Tiesa, skirtinguose šaltiniuose pateikiami skirtingi motyvai, kodėl buvo priimtas toks sprendimas. Aišku tik viena, kad katalikų parapija buvo labai didelė ir gausi (istorikų R. Laukaitytės ir G. Šlevio duomenimis ją sudarė 5624 asmenys), o besikurianti stačiatikių buvo žymiai – maždaug dešimtį kartų – mažesnė.

Pastatyti cerkvę Semeliškėse laikas atėjo XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. 1893 m. Vilniaus eparchijos stačiatikių valdyba atsiuntė 200 vietų tipinio mūrinio pastato projektą, patvirtino statybos sąmatą. Tais metais Semeliškių dvarvietėje buvo pradėta statyti cerkvė, o 1895 m. šalia jos buvo leista statyti šventiko namą. Kaip pastebima Germano Šlevio knygoje, daugumą statybai reikalingų lėšų skyrė iždas, pinigų atseikėjo apskrities viršininkas Aleksejus Nikolajevičius Peikeris, aukojo ir vietiniai valstiečiai stačiatikiai.
Akmeninis cerkvės pastatas, sujungtas su varpine, iškilo centrinėje Semeliškių miestelio aikštėje.

Kaip apibūdina habilituotas architektūros mokslų daktaras, profesorius Algirdas Miškinis, paskelbęs šimtus mokslinių straipsnių ir studijų apie miestų ir miestelių architektūrinius ypatumus, istorinę ir urbanistinę raidą, Semeliškių  Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės pastatas yra šio tipo statiniams būdingos struktūros, jį sudaro trys dalys: halė, jungtis ir varpinė. Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė tapo vieninteliu ryškesniu gyvenvietės akcentu, nes gerokai nutolusi medžių apsupta Šv. Lauryno bažnyčia Semeliškių vaizdui didesnės reikšmės neturi. Šventovės 

Pašventinimo atgarsiai spaudoje

1896 m. kovo 16 d. šventovė buvo pašventinta Šv. Nikolajaus Stebukladario vardu. Tai buvo reikšmingas įvykis ne tik Semeliškėse. „Vilenskij vestnik“ rašė, kad Semeliškių cerkvės pastatymas kainavo labai pigiai, nes daug Semeliškių valsčiaus ūkininkų statybose dirbo nemokamai, be atlygio suvežė statyboms medžius, akmenis ir plytas. Taip pat 100 rublių stačiatikių cerkvės statybai Semeliškėse paaukojo Jiezno valsčiaus valstiečiai.

Laikraštis „Lietuva“ pastebėjo, kad „stačiatikių bažnyčios pastatymas būtų paprastas dalykas, bet čia atsitiko ir nepaprastas“, nes „Semeliškių valsčiaus ūkininkai, daugiausia katalikai, dykai davė savo darbą: dykai suvežė medžius, akmenis ir plytas…“. Ir čia pat laikraštyje apibendrinama:  labai dailu, kad viena tauta šelpia kitą. Tik visada žmogus šelpia tą, kuriuo pasitiki, kad atsitikus reikalui sušelptasis sušelps ir šelpėją.

„Argi tą šelpimą nuo moskolių lietuviai kada turėjo? Statant katalikiškas bažnyčias ne pagalbos, o trukdymą valdžios arba užgynimą lietuviai sulaukia“, – rašoma 1896 m. kovo 28 d. „Lietuvos“ laikraščio žinių iš Lietuvos skiltyje.

Bendruomenės gyvenimas

Kaip pastebima Germano Šlevio knygoje, tuo metu Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės bendruomenę sudarė daugiau kaip pusė tūkstančio žmonių, daugiausia valstiečių; bendruomenė  buvo  draugiška, susitelkusi. Tuo metu buvo mėgstama organizuoti tikinčiųjų žygius į gretimas parapijas. Germanas Šlevis savo knygoje aprašė dvi tokias keliones.

1907 m. rugpjūčio 14 d. maldininkai iš Semeliškių parapijos pėsčiomis nuėjo 19 varstų iki Vievio. Vadovaujami Jono Malevičiaus jie su parapijos choru dalyvavo visose Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės pamaldose dvi dienas. Panašų žygį semeliškiečiai rugsėjo 30 d. surengė į Aukštadvario Dievo Motinos Globėjos cerkvę. Šios parapijos tikintieji ir jos dvasinis vadovas šventikas Aleksandras Batalinas pasirūpino labai iškilmingu tikėjimo brolių sutikimu. Aukštadvario parapijiečiai papuošė kelius, vedančius į cerkvę žaluma, gėlėmis, tautinėmis vėliavomis. Miesto aikštėje priešais cerkvę buvo pastatyti puošnūs arkiniai vartai. Aukštadvariečiai maldininkus iš Semeliškių pasitiko 2 varstus prieš cerkvę. Į šventovę jie ėjo lydimi giedant dviejų chorų. Prie arkinių vartų prieš cerkvę procesija sustojo ir trumpai pasimeldė, keli šimtai žmonių garsiai meldėsi malda  „Под милость твою прибегали“ (liet. Tavo malonės tikėdamiesi). Šventinė liturgija ir malda vyko kitą dieną, Dievo Motinos Globėjos cerkvėje mišias laikė du šventikai.

Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės parapijoje 1934 m. sausio 1 d. cerkvės tarybos sprendimu organizuotas spektaklis-koncertas. Šis renginys, leidus valdžiai, vyko Semeliškių mokykloje. Apylinkių gyventojai noriai rinkosi į renginį – 100 žmonių skirtoje salėje pavyko sutalpinti daugiau kaip 200 žmonių. Programą sudarė 4 dalys: skambėjo lietuvių ir rusų liaudies dainos,  buvo suvaidintos kelios pasakėčios, taip pat vienaveiksmė lietuviška pjesė. Atlikėjai buvo cerkvės parapijiečiai ir choristai bei keli lietuviai. Per tą renginį gauta 100 litų pajamų, kurios pateko į cerkvės kasą. Per miestelio Šaulių būrio organizuotus masinius kultūrinius renginius surinkta suma paprastai būdavo kiek mažesnė.

Kaip pastebima R. Laukaitytės knygoje „Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje“, reta stačiatikių  parapija tarpukario metais turėjo bažnytinį chorą, jis buvo tik ten, kur dirbo muzikalūs šventikai ir psalmininkai (jų buvo retoje cerkvėje, Semeliškėse toks nedirbo). Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje choras buvo, kaip ir Kėdainiuose, Panevėžyje, Vievyje, Viekšniuose.

Prezidento A. Smetonos pėdsakai

1909 m., atvykus šventikui Nikolajui Kuzminui, Semeliškių stačiatikių bendruomenėje buvo 765 рarapijiečiai. Pirmojo pasaulinio karo metais Nikolajų Kuzminą pašaukė į frontą būti kariuomenės dvasiškuoju globėju, ir parapija liko be šventiko. Tais metais jo nebuvo ir Vievio parapijoje.

1923 m. vasario mėnesį į Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvę atvyko pastovus šventikas Aleksandras Nedveckis, kuriam vyskupas pavedė aptarnauti ir Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės parapijos bendruomenę.

A. Nedveckiui teko sutikti ir Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kai jis lankėsi Semeliškių cerkvėje 1927 m. rugsėjo 5 d. Tada, pasak šaltinių, pamaldose dalyvavo ne mažiau kaip pusė tūkstančio žmonių. Įdomu, ar A. Nedveckis kalbėjo lietuviškai. Belieka abejoti, bet labiau tikėtina, kad su Antanu Smetona jis kalbėjo rusų kalba. Kaip pabrėžiama, vos du iš visų Prezidento aplankytų cerkvių šventikų su Antanu Smetona kalbėjo lietuviškai.

Beveik visuose stačiatikių bažnyčios istoriją nagrinėjančiuose šaltiniuose pastebima, kad vienas įdomiausių  XX amžiaus trečią dešimtmetį Lietuvoje įšventintų stačiatikių šventikų buvo į atsargą išėjęs carinės armijos generolas-leitenantas Ivanas  Gandurinas, kažkaip apsigyvenęs Lietuvoje, buvusiame Semeliškių valsčiuje. 1928 m. balandžio 1 d. I. Gandurinas įšventintas Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės diakonu.

Ne vienas istorijos šaltinis mini, kad I. Gandurinas bičiuliavosi su Lietuvos Prezidentu Antanu  Smetona, kuris ne kartą lankėsi Semeliškėse, viešėjo cerkvėje ir klebonijoje.

Prisiminimų pėdsakai
Kas labiausiai iš to XX amžiaus pradžios cerkvės ir jos parapijiečių gyvenimo yra išlikę šiandienos semeliškiečių atmintyje? Apie tai kalbėjomės su miestelyje gyvenančiais rusų tautybės žmonėmis, kurie sudaro 3 proc. seniūnijos gyventojų. Ne vienas semeliškietis pastebėjo, kad miestelio cerkvėje yra viešėjęs Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, nors dauguma negalėjo pasakyti, kada ir kokia proga tai buvo.

Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės vyresnioji Tatjana Nenortavičienė, šias pareigas perėmusi po savo sesers Olgos Bukinos mirties, pasakojo, kad automobiliu iš Vievio atvykdavęs Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona šiame mieste persėsdavo į jo laukusią baltais žirgais kinkytą šventiko bričką, šventadieninį vežimą, ir juo atkeliaudavo į Semeliškes, o prie cerkvės I. Gandurinas garbų svečią palaimindavo. Panašiai apie Prezidento A. Smetonos viešnages Semeliškėse pasakojama ir Germano Šlevio knygoje „Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje“. T. Nenortavičienė sakė, kad tai jai pasakojo Aleksandruvkos kaime greta Semeliškių gimusi Vera Trukšina (1921 – 2008), kuri nuo šešiolikos iki beveik aštuoniasdešimties metų amžiaus giedojo Semeliškių stačiatikių maldos namuose. Veros ir jos vyro Aleksandro (1906-1987) Trukšinų kapą Semeliškių stačiatikių kapinėse žymi didelis kryžius, kurį vaikai pastatė prieš kelerius metus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų