Iš Nemuno ir jo gelmių tylos išaugęs
Birštonas gydo ne tik kūną, bet ir dvasią
Justinas Marcinkevičius
Elektrėnų pagyvenusių moterų veiklos centro „Puriena“ nariai rugsėjo mėnesį vyko aplankyti Birštoną. Mūsų autobusas, pilnas emocijų, tarsi pakilo iš Panemunės ir nusileido į kurortinį miestą Birštoną, paskendusį žalumoj, švarut, švarutėlį, su žydinčiais skverais ir daugybe medžių. Vairuotojas mus išlaipino centrinėje miesto aikštėje. Išlipę apsižvalgėme apylinkėse ir netrukus sulaukėme kurorto gidės Vilijos Rutkauskienės, kuri daug ir labai įdomiai papasakojo apie Birštono istoriją.
Sužinojome, kad Birštono kurorto kūrimosi pradžia siejama su 1846 m., kai Stakliškių kurorto gydytojas Benediktas Balinskis, susidomėjęs Birštono šaltiniais, atsiuntė čia ligonę, kuriai nepadėjo Stakliškių gydomieji šaltiniai. Birštone ligonei pavyko pasveikti. Po ilgų tyrinėjimų ir biurokratinių procedūrų 1854 m. pabaigoje Rusijos vidaus reikalų ministras pasirašė leidimą steigti Birštono kurortą. Jau kitais metais buvo pastatyta pirmoji gydykla, o XIX a. 6 dešimtmetyje Birštonas buvo jau gerai žinomas visoje Rusijos imperijoje. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą gydyklose veikė 72 vonios, buvo pastatyti 3 viešbučiai, turintys 200 numerių.
1909 m. pagal architekto V. Michnevičiaus projektą, vadovaujant klebonui Jonui Karveliui, buvo pastatyta nauja, mūrinė bažnyčia, miesto centre, gražios gamtos apsuptyje. Jau 1518 m. Birštonas oficialiai dokumentuose vadinamas miestu. Sužinojome, kad Birštono kūrimosi istorija siekia gilią senovę. Čia mėgo dažnai lankytis Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas ir Kazimieras Jogailaitis, kuris 1499 m. savo dvarą padovanojo savo žmonai Elenai.
O 1946 m. laikoma oficialia kurorto įkūrimo data. Čia buvo pradėti statyti gydyklų pastatai, buvo pastatyta 18 namų, skirtų gydytojams apsigyventi. Vietiniai gyventojai lengviau galėjo atsikvėpti, nes galėjo nuomoti savo namų plotus kurorto lankytojams, o jų buvo labai daug.
Miestas toliau plėtėsi ir augo, statėsi vaikų darželiai, parduotuvės, kavinės, kino teatras, knygynas, istorinis muziejus. 1982 m. pradėjo veikti „Versmės“ ir įsikūrė „Tulpės“ sanatorijos. Į gydyklas kasmet atvykdavo per 1000 žmonių. Didelę paklausą turėjo Birštono mineraliniai vandenys. „Birutės“ ir „Vytauto“ mineraliniai vandenys buvo pradėti pilstyti į butelius ir turėjo didelę paklausą.
82 proc. Birštono savivaldybės teritorijos yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Bendras savivaldybės teritorijos plotas – 124 kv. km. Birštono miesto plotas – 13 kv. km. Savivaldybę sudaro Birštono miestas ir Birštono seniūnija. Birštono savivaldybėje gyvena per 5 300 gyventojų. Didesnė dalis gyventojų, t. y. 3 200, gyvena mieste, o likusieji – Birštono seniūnijos 46 kaimuose.
Toliau gidė pakvietė lipti į dviejų vagonėlių traukinuką TŪTŪ ir kartu keliavome visą valandą po kurorto parką, kuris užima 25000 ha. Parkas įkurtas Nemuno vidurupyje, gražioje apie 60 km ilgio atkarpoje. Gidė pasakojo Birštono kūrimosi istoriją, o mes ganėme akis po gražias parko vietoves ir riedėjome iki mineralinio vandens garinimo bokšto. Tai vienintelis Lietuvoje toks vandens garinimo statinys, kuriame mėgavomės procedūromis po atviru dangumi ir tarsi kvėpavome sodriu jūros oru. Unikalios architektūros mineralinio vandens garinimo bokšte įrengtas fontanėlis, o sienomis teka mineralinis vanduo, kuris garuoja ir taip gerina visų mūsų sveikatą. Kai kas sugebėjo pabraidžioti mineralinio vandens baseinėlyje ir pagydyti skaudančias kojas. Čia norėjosi pabūti kuo ilgiau, deja, mūsų laikas buvo ribotas, todėl išskubėjome su mini transportu tolyn iki sustojimo prie plaukiojimo Nemunu stotelės.
Kita mūsų kelionės dalis buvo pasiplaukiojimas laivu Nemuno upe. Čia buvo tikra atgaiva dvasiai. Vanduo ramiai bangavo, valtelę siūbavo, kirai ir antelės klykavo, gulbių porelė viliojo, o jausmai ilsėjosi. Laivo kapitonas mums kai ką pasakojo apie pakrantėje įsikūrusias šeimas, įžymias pakrantės vietas, net ožkų urvą kranto oloje parodė.
Sugrįžę po ramaus pasiplaukiojimo, turėjome laisvą laiką, kas pietus valgė, o geriau vaikštantys, aplankė Birštono piliakalnį – aukščiausią Lietuvoje (40 m). Jis vadinamas Vytauto Didžiojo kalnu, kuriame kunigaikštis ilsėdavosi po medžioklės. Kalno viršūnėje, teigiama, stovėjo jo medinė pilis, kuri buvo žiauriai puolama kryžiuočių, bet niekada nebuvo užimta.
Dar aplankėme neogotikinę Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, kuri stovi gražios gamtos apsuptyje, miesto centre, netoli nuo Nemuno krantinės. Bažnyčia labai jauki, išpuošta įspūdingais vitražais, baldai grynos medienos su įgudusio meistro drožyba. Bažnyčios patarnautoja mums pakomentavo, kad ši bažnyčia pastatyta buvo 1787 m. Prienų seniūno Kazimiero Sapiegos rūpesčiu ir lėšomis.
Už suorganizuotą prasmingą kelionę visi kelionės dalyviai be galo dėkingi vadovei Genei Dapkevičienei, kuri visada parenka įdomias ir įspūdingas keliones. Mums Birštone praleistas laikas išliks atmintyje ilgai. Patariu kurorte apsilankyti visiems dar nebuvusiems.
Onutė Kulbokienė
LNRS narė, kelionės dalyvė