Atvertos durys menui

Atvertos durys menui
Julija Kirkilienė

„… drąsiai, lyg norėdama sušildyti gyvenimo monotoniją, nėrė į gamtos vizijas, spalvų pasaulį, taip neryžtingai ieškojo kelio į viešumą ir tik padrąsinta dailininkės Magdelenos Stankūnienės, nusprendė,  prisitatyti“,- taip apie elektrėnietės, meno pakviestosios kūrėjos  Albinos Pauliukevičienės tapytų paveikslų parodą prieš šešeris metus rašė Laima Krivickienė Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“.

Į  Čikagą uždarbiauti išvykusi ir tarp  lietuvių išgarsėjusi kaip dailininkė,  Albina Pauliukevičienė į Elektrėnus grįžo pasitikinti savimi ir kupina įkvėpimo piešti. Darbai gimė vieni po kito, tokie lengvi, kad pasak jos vaikaitės Sandrutės, bėgioti po juos norisi. Ji piešė piešė, bet darbai ilgai jos namuose neužsibūdavo. Jau po pirmosios parodos Elektrėnų bibliotekoje, darbai apsigyveno Elektrėnų savivaldybės įstaigose,  privačiuose namuose ar būstuose. Daugiausiai ji piešia gėles, pasak psichologų, reiškiančias, kad piešėjui reikia meilės, švelnumo. Iš Čikagos grįžus į namus, po keleto metų poreikis piešti gėles praėjo.  Gal todėl, kad namuose meilės ir švelnumo užtenka. Dabar Albina tiria gamtą ir vėl planuoja sugrįžti prie tų paveikslų, nuo kurių pradėjo tapyti – paskleisti popieriuje nori Lietuvos vaizdus.
Skaitytojams siūlome žvilgtelėti į elektrėnietės kūrėjos, naujai atrasto talento ir taip ryškiai prieš porą metų sublizgėjusio Elektrėnuose Albinos Pauliukevičienės  gyvenimo istoriją, stumtelėti ją, kad   savo talento vėl neuždarytų savyje, o meno mėgėjai jos neišleistų iš akiračio.
E.k. Pagal specialybę esate zootechnikė, daug metų  dirbote Elektrėnų migracijos tarnyboje, o iš kur atsirado tas poreikis piešti?
A. P. Poreikis piešti atsirado, matyt, iš įsčių. Kiek save prisimenu, visada piešiau. Ant tako, ant sniego, ant sugeriamo popieriaus. Mokytojai pamatę mano pieštus portretus pranašavo dailininkės karjerą.
E. k. O kodėl netapote dailininke?
A. P. Sutrukdė lietuvių kalbos egzaminas Telšių dailės technikume. Gavau trejetą ir neįstojau.  Likau „rezerve“. Jei būtų buvę kam patarti, kam padėti, gal iš to „rezervo“ būčiau studente tapusi. Deja, pasirinkau lengviausią kelią – įstojau į arčiau namų esantį, Pajūrio žemės ūkio technikumą, įsigijau zootechnikės specialybę. Deja, pagal specialybę dirbti teko vos metus. Gyvenimas mėtė kitokiais keliais.
E.k. O kaip su daile?
A. P. Dailė mane lydėjo nuolatos, tik pamokyti kam nebuvo, piešiau iš intuicijos. Technikume apipavidalindavau stendus, namuose piešiau kartu su sūnumis Kąstyčiu ir Mindaugu. Vyras net molbertą mums padarė.
E. k. Gal sūnūs pasirinko dailininko kelią?
A. P. Ne. Abu jie įsigijo keramikų specialybes, bet iš to irgi duonos nevalgo.
E. k. O kodėl Albinai reikėjo atrasti Ameriką, kad ji sužibėtų, kaip dailininkė?
A. P  Tai, turbūt, didžioji Paslaptis, kurios gyvenime negalime suprasti. Į Ameriką išvykau, netekusi darbo. Patekau į milijonieriaus musulmono šeimą, kurioje per pirmąjį pokalbį buvau paklausta, kokie mano pomėgiai. „Piešti“,- kažkaip iš pačios sielos išsprūdo žodis. Nupiešiau aš tada bloknote mergaitės paveikslą. O milijonieriaus žmona tuo metu kaip tik piešti mokėsi. Taip netikėtai sėkmingai prasidėjo mano gyvenimas Amerikoje, kur kartu su ponia mokėmės piešti, viena kitai patarinėjome, ponios mokytojos pastabas aptardavome.
E. k. Ar tai buvo vienintelė piešimo meno mokykla?
A. P. Tikrųjų dailės meno paslapčių pasisemti teko ir iš garsios Amerikos lietuvių dailininkės Magdelenos Stankūnienės, kuri man įkvėpė daug jėgų ir pastūmėjo. Jos dėka Čikagos priemiestyje dirbdama pas labai šviesaus proto airių kilmės močiutę, aš piešiau ir piešiau. Ir pirmąsias parodas – pardavimus   močiutės namuose rengiau. Pradžioje tik senolės draugės vertino mano darbus, vėliau Čikagoje M. K. Čiurlionio galerijos parodoje mano darbų įsigijo ir turtingi Amerikos lietuviai. Asmeniškai mane dar mokė rusų kilmės amerikietė dailininkė Alla Jablokova, piešti skatino  ir  žinomas fotomenininkas Algimantas Kezys. Bet labiausiai mane mokė tokios gražios Amerikos vakaro žaros,  kokių nėra Lietuvoje…O ir tokio ilgesio bei meilės savo šaliai nebuvau patyrusi, kokių nejaučiame čia gyvendami. Gal todėl ten mane taip gausiai buvo užplūdęs įkvėpimas.
E. k. O kas namuose jums įkvėpimo gali suteikti?
A. P. Aš dar piešiu. Kaip apie mane rašė L. Krivickienė, kiekvienas menininkas nori atskleisti tą pasaulį, kuris rusena jame. Tai yra kažkas, ko negali nei nuspėti, nei paspartinti, tai ateina savaime, tai išsiveržia po ilgalaikio mąstymo vaizdais ir daug kartų bandant jam atverti duris.
E.k. Tad linkiu Tau, Albina, kad tos durys tapybai vėl plačiai atsivertų ir elektrėniečiai, o gal ir kituose Lietuvos kampeliuose gyvenantys meno mėgėjai, sulauktų naujų parodų. Juk pasak dailininkės Gražinos Kamblevičiūtės, kuriantis žmogus visada buvo ir bus mažytis Dievo avinėlis, vienokiu ar kitokiu būdu prisiimantis pasaulio vargų naštą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų