Savi gandrai nesuteikia vilčių? Keliaukite į Strasbūrą!

Janina Girsė

Jei jus sudomino tema apie gandrus perkeltine prasme, tai, patikėkite, apie medicinos dalykus nebus kalbama. Gandrų mieste – laisve alsuojančioje Europos širdyje – Strasbūre išgyvensite ypatingų grožio potyrių, kūrybos įkvėpimo, pasitikėjimo savimi, stebuklų ir ateities vizijų akimirkų. Belieka tik ten nuvykti. Čia, seniausiame Strasbūro Apelsinų parke, – unikali gandrų buveinė. Ir čia tu jautiesi tik svečias, o gandrai – tikrieji šeimininkai. Jei sugalvosi norą ir pakuždėsi arčiausiai prisiartinusiam raudonsnapiui, tai jums dar neišvykus svajonė išsipildys. Patikėkite, man taip atsitiko.
Ekskursijų biurai siūlo įvairių maršrutų variantų, tačiau ne vienam įdomu pačiam atrasti savąjį. Viešbučių kainos labai įvairios, gali kiekvienas rasti pagal savo kišenę. Jei kelionę planuosite lėktuvu iki Frankfurto, tuomet iki Strasbūro jus nuveš traukinys arba autobusas. Stebėdami pro langą Vokietijos vešlią augmeniją, didžiulius medžius pamiškėse, kalnų masyvus, upes, savito germaniško stiliaus miestus ir miestelius, nepastebimai pasieksite Prancūziją. Ir Strasbūrą, kurį tik Reino upė skiria nuo Vokietijos.
Daugeliui šis miestas asocijuojasi su Europos Parlamentu, nes čia stūkso Europos institucijų pastatai. Tačiau keliautoją, matyt, labiau domins Elzaso regiono sostinės Strasbūro įdomybės, kurios labai susijusios su krašto istorija. Vokiečiai miesto pavadinimą kildina iš dviejų žodžių – „pilis kryžkelėje“. Esantis prie Briušo ir Ilio upių santakos, greta didžiojo Reino jau per du tūkstančius metų Strasbūras, XII a. buvęs turtingiausiu Šv. Romos imperijos miestu, išgyveno sudėtingų gyvavimo etapų. Iš pradžių, valdant romėnams, šis pasienio miestelis buvo pavadintas Argentoratu ir čia bazavosi karinė įgula. Nuo IV a. – vyskupijos centras, o V a. nukariaujamas frankų ir pavadinamas Strateburgu. IX a. rašytiniuose paminkluose jau minimas (kaip ir dabar) Strasbūru, kuris 1262 m. gavo laisvojo Šv. Romos imperijos miesto statusą. XVII a. pab. Strasbūrą prisijungė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, o per Prancūzijos-Prūsijos karą miestas atiteko prūsams, vėliau buvo aneksuotas Vokietijos. Po Pirmojo pasaulinio karo Strasbūras buvo grąžintas Prancūzijai, o per Antrąjį – vėl laikinai okupuotas. Šiandien, turintis tarptautinį statusą, Strasbūras – ne tik verslininkų, politikų, teisybės ieškotojų, bet ir turistų traukos centras.

Atvykusį į Strasbūrą pilietį iš karto patraukia katedros didingumas, tačiau, kaip ir minėjau, po kelionės puikiausiai tinka pasivaikščiojimas XIX a. pradžioje įkurtame Apelsinų parke („Parc de l’Orangerie“). Iš tolo patraukia dėmesį parko centre puikiai išsilaikę Napoleono Bonoparto žmonos imperatorienės Josephine de Beauharnais rūmai („Pavillon Josephine“), žavi išpuoselėtų medžių gausa, ežero ir krioklio idilė. Čia kiekvienas ras pagal savo skonį vieną ar kitą objektą. Be laisvai gyvenančių gandrų, mano dėmesį patraukė saulės atokaitoje besnaudžiantys flamingai, labai aukšti ir išsikeroję platanai (viename iš jų 10 metrų aukštyje beauganti eglė) ir gana keista skulptūra moteriai, pasiklydusiai laike. Parkas dar patraukia lankytojus išskirtiniais gurmanų restorano patiekalais ir boulingo taku.
Dabar laikas atiduoti pagarbą, pasak poeto Polo Klodelio, virš miesto sklandančiam rožiniam angelui, vienai gražiausių gotikinių katedrų Europoje. Iš kurios pusės į miestą bekeliautum, Dievo Motinos katedrą („Cathedrale Notre-Dame de Strasbourg“) matai iš toli. Kuo labiau artėji, tuo nuostabesnis vaizdas atsiveria. Dėl daugybės ornamentų statinys sukelia lengvumo, elegantiškumo įspūdį, nors bokštas beveik pusantro šimto metrų. Priekinis fasadas išpuoštas daugybe statulų, didžiuliai vartai kviečia į vidų. Pasak vietos gyventojų, jei užeini į šią šventovę, tai jau esi pakeliui į rojų. Visų kitų trijų katedros išorinių sienų figūros simbolizuoja ydas ir negeroves. Kad patektum į vidų, turi pastovėti eilutėje, nes saugumo sumetimais, atliekama patikra. Tą pačią didybę pajunti ir katedroje. Kad apžiūrėtum altorių, vitražus, paveikslus, vargonus, uždegtum žvakelę už Anapilin išėjusius, prireiks pusdienio.
Po jaukaus pasisėdėjimo ir sraigių degustacijos vienoje iš žavių senamiesčio kavinaičių smagu išvysti naktinį Strasbūrą su šviesų šou, kuris dar nuostabiau papuošia ir katedrą, ir didžiuosius miesto pastatus. Gatvėse iki paryčių šurmuliuoja ne tik jaunimas, bet ir daug turistų. Dėmesį kiekvieną vakarą patraukdavo lauko kavinaitėse besišnekučiuo­jančios garbaus amžiaus damos – lieknos, aristokratiškos išvaizdos. Puodelis arbatos, lengvas užkandis – puiki proga vakarui praleisti. Moterišką mano smalsumą patenkino draugas, pasakydamas, kad pagal tradicijas nuo senų laikų čia taip įprasta.
Esu gamtos žmogus ir nuo vaikystės jaučiu pagarbą medžiui. Matydama tokį žalią miestą, pirmą kartą išvydusi platanus, nejučia prisiminiau Henriko Radausko eilėraštį, kuriame minimas platanas. Ir sakote – stebuklų nebūna? Kitą dieną jau sėdėjau po seniausiu Strasbūro platanu, kuriam per 400 metų ir gerdama žalią arbatą deklamavau „Homero jaunystę“: „Aš gėriau putojantį pieną, / Aš valgiau nežemišką duoną, / Žiūrėjau į žėrinčią dieną: / Į žydinčią gėlę raudoną. // Man piemenys grojo vamzdeliais / Pavėsyje aukšto platano, / Ir bitės ausiniais indeliais / Man kvepiantį medų gabeno.“ Pasak lydėjusio mane strasbūriečio, anksčiau ant šito milžiniško platano šakų sėdėdavę muzikantai ir vakarais linksmindavę restorano lankytojus. Tą medį aplankyti galite ir jūs – milžinas auga prieigose į Mažąją Prancūziją („La Petite France“). Tokiu pavadinimu įvardijama Strasbūro senamiesčio dalis, kurią kerta į penkias atšakas dar viduramžiais dirbtinai padalinta Ilio upė. Tai UNESCO pasaulio paveldo objektas, unikalus senoviniais pastatais, kurių amžius dažniausiai nurodomas ant kiekvieno namo – dauguma jų XVI a. pradžios. Namai gyvenami, kiekvienas skirtingas savo konstrukcija, spalvomis taip pat. Sakoma, kad rūsiuose laikomas vynas, labai senas ir ypatingų skonių. Stebiesi, kiek reikia įdėti pastangų, kad tokie namai išliktų ir džiugintų ne tik jų šei­mininkus, bet ir svetimšalius. Kiekviena detalė savo vietoje – ar tai būtų vežimas su vyno statinėmis, ar senoviniai vaikų žaislai, išdrožti iš medžio, ar gluosnis svyruoklis prie vandens, teikiantis atgaivą praeiviui savo paunksmėje – aplinka tiesiog pakeri. Daug minčių sukelia Šv. Tomo bažnyčia, Matyno Liuterio gatvės pavadinimas, tiltai, kurių atramos paskendusios gausybėje žydinčių gėlių. Karališka vakarienė (šaltam užkandžiui puikiai paruoštas tunas) senų alyvmedžių (tokių ir Kretos saloje nebuvau regėjusi) jaukioje aplinkoje žavėjo. Atvėsindavo pasakojimai apie viduramžių inkvizicijos laikus, kai žolininkės būdavo žiauriai skandinamos kanaluose, skaudino pasakojimas apie senosios sinagogos sulyginimą su žeme Antrojo pasaulinio karo metais. Daili dabartinė žydų šventykla, Operos rūmai, senovinis Teismo pastatas, neįprasto stiliaus gatvelės (kai kur siauresnės net už Vilniaus Skapo, nebent prilygs­tančios kai kurioms Bergeno miesto gatvelėms Norvegijoje), kanalai – prikausto dėmesį savitais vaizdais ir jaudinančiomis istorijomis.
Prancūzų virtuvė pakeri, tačiau mieste yra ir kitų šalių maisto įvairenybių. Turėdami laiko aplankykite vietnamiečių restoraną. Ten ne tik subtilaus skonio patiekalai ir neaštrūs, kaip, sakysim, kiniečių virtuvės, tačiau patiekiami pagal tam tikrus ritualus. Prieš tai restorano šeimininkas papasakoja, kas bus valgoma, kaip reikia vaišintis. Ir siūlo ne valgyti, o ragauti bei mėgautis kiekvienu patiekalu. Desertai – egzotiški vaisiai, įvairūs riešutai. Žavų skonį išbandysite galbūt pirmą kartą ir niekada jo nepamiršite.
Taigi Strasbūrui pažinti reikėtų mažiausiai trijų dienų. Na, o jeigu turite daugiau laiko, pasižvalgykite po Elzaso (dar vadinamą Gandrų) kraštą. Pasigėrėkite kalnais, ant kurių stūkso ne vienas šimtas pilių. Bent vieną aplankykite. Rekomenduočiau Fridricho II pilį, nuo kurios papėdės atsiveria visas Elzaso slėnis, Juodasis miškas, kuriame gyveno Robinas Hudas, gausybė miestelių, apsuptų vynuogynais. Ten, pasak vietinių, vynuogės renkamos nuo rugpjūčio iki Naujųjų metų. Pastarosios būna pačios saldžiausios. Kraštas garsėja savo baltaisiais vynais. Senovinių pastatų gausu Elzaso lygumos miesteliuose, kiekvienas vis kitoks, tik pastatų stilius primena, kad esame Prancūzijoje. Įdomu pamatyti viename iš Elzaso regiono miestelių – Kolmare – Amerikoje esančios Laisvės statulos sumažintą kopiją. Frederikas Ogiustas Bartoldis, prancūzų skulptorius, gimęs Kolmaro mieste yra Laisvės statulos JAV autorius. Jo garbei gimtinėje pastatyta daug kartų mažesnė skulptūros kopija.
Susiplanavusiems grįžti į Lietuvą iš Gandrų miesto per Frankfurtą, siūlyčiau ten vykstantiems pakeliui aplankyti vieną žymiausių Vokietijos kurortų Baden Baden. Aišku, vokiško stiliaus elementų ant senųjų pastatų fasadų jau daugiau negu Strasbūre, o tarp šių didingų namų iškilę modernūs vandens parkų statiniai ir juose įrengtos sveikatinimo ir poilsio procedūros čia suburia asmenis iš viso pasaulio. Miestas žalias, vešlių medžių pavėsyje pilna žmonių. Gaila palikti tokią atgaivos oazę, tačiau ne kiekvienam malonumų kainos įkandamos. Tuo­met po neužmirštamos kelionės Frankfurte sėdi į lėktuvą, o jame jau keleiviai kalba lietuviškai ir tuos garsus geri kaip tyrą šaltinio vandenį ir negali atsigerti. Pasaulis nuostabus, bet į namus sugrįžti gera.
Laukuose pjaunami javai, po ražienas braido varlinėdami savi raudonsnapiai ir žvalgosi į sodybas, kuriai džiaugsmo mestelti reikėtų.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1