Pūstakiemio kaimas, Kundrotai ir knygnešiai

Daiva Červokienė

Juozas Kundrotas

Juozas Kundrotas

Šiemet prestižiškiausią žur­nalistinį įvertinimą, Vinco Kudirkos premiją, pelnė Juo­zas Kundrotas, gimęs ir užaugęs Pūstakiemio kaime, vos 3 km nuo Elektrėnų. Kaime tebestovi jo tėvų sodyba, kurioje bent porąkart per metus vieši ir rašytojas. Tiesa, ne pas savus, o pas sodybą nusipirkusio žmogaus sūnų Aleksą Janavičių, gimusį ir užaugusį Gilučių kaime, kasmet pakviečiantį pasisvečiuoti.
2017 m. J. Kundrotas išleido dvi Lietuvos Respublikos šimtmečiui skirtas knygas: romaną „Kryžius nuo knygnešio kapo“, kurioje pasakoja apie knygnešį Jurgį Akelaitį, ir apysaką „Viena knygnešio diena“. Pastarajame bando atkurti gimtinėje veikusio knygnešio Petro Gudelio vienos dienos išgyvenimus.

Kaime – vienuolika Kundrotų sodybų
Rašytojas ir žurnalistas Juozas Kundrotas gimė 1934 m. Pūstakiemio kaime (Gilučių sen.). Lietuvos meno kūrėjų asociacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys išleido apie 40 knygų: romanų, apysakų, apybraižų, esė. Jo kūryboje vyrauja atsiminimai, atspindintys įvairių istorinių asmenybių gyvenimus, eseistika. Iš tų 40 knygų net 5 pasakoja apie gimtąjį Pūstakiemį, o 8 – apie knygnešius.
Pasak rašytojo, jo tėvoniją, Pūstakiemio kaimą, buvo galima vadinti ir Kundrotų kaimu –`kai augo jame vien Kundrotų buvo dešimt ar vienuolika sodybų (arti pusės), dar nemažai Zarembų. Ir gretimuose kaimuose prie geležinkelio gyveno daug Kundrotų ir Zarembų. Toli gražu ne visi Kundrotai buvo giminės.
Tėvui Bernardui į akis krito Marijona Kondrotaitė iš to paties kaimo. Kai Bernardas ir Marijona padavė užsakus bažnyčioje, kunigas įspėjo – jeigu paaiškės, kad jie yra giminės arčiau negu per keturias kartas, abu atskirs nuo bažnyčios. Tėvui tai buvo didelis rūpestis, „dideli imbarasai“. Važinėjo kunigai, vartė ir tikrino bažnytines knygas, bet giminystės ryšių neatsekė. Taip 1898 m. gimęs Bernardas Kundrotas 1924 m. susituokė su penkeriais metais jaunesne Marijona Kondrotaite. Jos naujoji pavardė nuo mergautinės šaknyje skyrėsi tik viena balse…

Anos gadynės vaizdai
Rašytojas iš pasakojimų žino keturių giminės kartų likimus. Jo senelis iš tėvo pusės Juozas Kundrotas su jauniausiu broliu Jonu į Pūstakiemį buvo parvežęs „daraktorką nuo Kazokiškių“, kad pramokytų savo ir viso kaimo vaikus. Tai J.Kundrotas yra aprašęs ir knygoje „Neblėstantys atsiminimai“, romane „Įskelti titnagą“.
Kiek tuose pasakojimuose yra tiesos, o kiek fantazijos? Rašytojas pastebi, kad geografiškai ten viskas tikra. Ir pavardžių daug tikrų. Tiesa, „daraktorkos nuo Kazokiškių“ istoriją išgirdo ne iš senelio Juozo, beveik neprisimena ir senolio Jono, tik tėvelis pasakojo.
„Kaip ten viskas vyko, Dievulis težino… Romano turinys yra daugiau vaizduotės vaisius. Tik grūdai nubirę iš realaus gyvenimo, pats ten užaugau, daug pasakojimų girdėjau“, – sakė J. Kundrotas.
Tėvelis Bernardas jį, dar vaiką, dažnai paimdavo važiuodamas malti grūdų į Pastrėvio malūną, kad turėtų kam žodį ištarti. Važiuodamas prisimindavo ir malkaujant sutiktus vilkus ir viešnagę pas Abromiškių grafą Pliaterį su žemuogių stiklinaite, už kurią gavęs auksinį pinigėlį. Taip pat ir įvairių nutikimų Pirmojo pasaulinio karo metais, apie vokiečių kareivius, senelio sumušimą už tai, kad kamaroje slėpė arklį, Raudonosios armijos dalinio įžengimą į kaimą 1919 m. pavasarį ir mėginimą sulaikyti svetimuosius, tačiau jėgos buvo nely­gios ir šautuvą teko užkasti spaliuo­se, o bene dažniausiai prisimindavo knygnešystės, daraktorių laikus.
Rašytojas pastebėjo, kad broliai Juozas ir Jonas rizikavo ir, grumdamiesi su baime, pasiryžo mokyti vaikus ir kitus kaimiečius skaityti ir rašyti lietuviškai. „Kiek įveiksi baimę, tiek turėsi gyvenimo“, – pacitavo J. Kundrotas kažkieno mintį, kuri puikiai nusako tų spaudos draudimo laikų Lietuvos gyvenimą ne tik Pūstakiemio kaime…
Iš tų pasakojimų rašytojas žino, kad tarp prosenelio Tamošiaus ir jo vyriausiojo sūnaus Juozo būta konfliktų. Tamošius turėjo smuikelį, kartais pakaušdavo, kai žmona mirė, susidėjo su našle, kartais pasisemdavo grūdų iš aruodo ir nešdavo parduoti, sūnus pastodavo jam kelią.
Rašytojas J. Kundrotas savo meilę muzikai, įprotį, kai liūdna čiupti akordeoną ir pagroti ar bent pasiklausyti širdžiai mielos muzikos, mano paveldėjęs iš senelio Juozo.

Žvilgsnis į tėvų gimines
Senelio Juozo, kaip ir visų sodiečių, gyvenimas vinguriavo tarp žemės rėžių. Nebuvo matęs nei Trakų pilies, nei Vilniaus „kuorų“, turbūt toliausiai nukakdavo į Žaslių turgų, kuris anuomet plačiai garsėjo, o sekmadieniais – į bažnyčią.
Senelis Juozas su žmona užaugino 2 sūnus ir 3 dukteris, jų gyvenimo vingiai vis šmėsteli rašytojo knygose.
Mamos Marijonos, gimusios 1903 m., giminės likimas į jo knygas beveik nepateko. Seneliai buvo darbštūs ūkininkai, jie buvo trumpam išvykę į JAV, bet netrukus grįžo į Lietuvą. Jų dukros gimė Lietuvoje, o sūnus Edvardas – JAV. Seneliai turėjo 14 ha žemės, dar miško, didelę dviejų galų gryčią ir labai tvarkingai gyveno, „niekas neuliavojo“. Šei­mos JAV praleistus metus priminė kelios nuotraukos šeimos albume. Vienoje jų – Juozo mama, maždaug dešimtmetė mergaitė, puošnia šviesia suknute.

Rašytojo Juozo Kundroto gimtinė prieš pusšimtį metų

Rašytojo Juozo Kundroto gimtinė prieš pusšimtį metų

Mamos brolis Edvardas dirbo ūkyje, vėliau – kolūkyje, anks­ti mirė. Sesuo Joana mokytojavo Gastilonių pradinėje mokykloje Kaišiadorių r., Bronė gyveno Kaune, dirbo Dailės kombinate.

Tas skaudusis karas ir pokaris
Rašytojo tėvai Bernardas ir Marija turėjo 7,5 ha žemės, jų troba buvo didelė, dviejų galų, jie patys vis sukdavosi ūkio darbuose – toks buvo visų to meto ūkininkų gyvenimas. Abu turėjo gražius balsus ir mėgo dainuoti, giedoti religines giesmes, juos kelių kaimų žmonės kviesdavo giedoti per laidotuves ir mirusiųjų „keturnedėlio“, metinių paminėjimus.
Kaip pastebėjo J. Kundrotas, pasikeitusi santvarka jiems buvo „labai ne prie širdies“, žodžiai „komunistas“, „komjaunuolis“ jiems skambėjo kaip keiksmažodžiai. Net ardamas tėvas galėjo nusikeikti, „kad jį komunizmas griebtų“, o kumelei išėjus iš vagos ją pavadinti „tikra komsomolka“, mat tie žodžiai buvo nepasitenkinimo ir pykčio ženklai.
Senelio brolio Jono dukraitė Adelė buvo partizanų ryšininkė, atvedė prie tėvų namų durų sužeis­tą partizaną. Kundrotai nedvejodami jį priglaudė ir mėnesį gydė. Jeigu kas nors būtų sužinojęs ir „pakišęs liežuvį“, šeima būtų atsidūrusi tremtyje. Adelė Kundrotaitė tremties neišvengė, sugautą nuteisė 20 metų kalėti Mordovijos lageriuose, į Lietuvą ji grįžo tik prasidėjus Nikitos Chrusčiovo laikų atšilimui….  Beje, tremties neišvengė ir Juozo brolis Zigmas, bet apie tai vėliau.

Trūkinėjantis lavinimosi kelias
J. Kundrotas pasididžiuodamas ištarė, kad jo giminėje buvo labai gerbiamas mokslas. Tėvai labai norėjo išmokslinti vyriausią sūnų Zigmą. Tėvai jį, baigusį Gabriliavos pradinę mokyklą, išleido mokytis į gimnaziją Kaišiadoryse. Tačiau trečioje klasėje dėl ligos Zigmui teko nutraukti mokslus. Tada tėvai suplanavo kitaip – Zigmui liks ūkis, o į mokslus eis Juozas.
Dvylikamečiui Juozui, baigusiam tą pačią, kaip ir brolis, Gabriliavos pradinę mokyklą, kuri netrukus tapo septynmete, tėvai „nusamdė“ butą Kaune ir išleido mokytis. Tačiau šei­mai išmaitinti sūnų Kaune pasirodė besą sudėtinga, mat periodiškai grįžti į namus pasiimti produktų Juo­zukas negalėjo, o kažkaip perduoti maisto tėvai nesugebėjo, duoti pinigų neišgalėjo.
Todėl kitais mokslo metais Juozą leido mokytis jau į Žaslių gimnaziją ir kambarį nusamdė ten. Į Žaslius jis, trylikametis, nueidavo kiekvieną savaitę beveik 11 kilometrų pėsčiomis, o į Pustakiemį grįždavo tik savaitgaliais. Tačiau ir jam po 4 metų teko nutraukti mokslus.

Atsišaukimai geležinkelio stotyje
Kundrotų namuose nepasitenkinimas sovietų valdžia ir oficialia ideologija nebuvo slepiamas, todėl aiškios buvo ir Juozo nuostatos. Jis su draugu ne kartą klijavo atsišaukimus prieš valdžią Žaslių geležinkelio stotyje. Kartą draugas įkliuvo, buvo tardomas saugumo būstinėje. Bičiulis prasitarė, kad atsišaukimų davė ir Juozui, tik laimė, visko neišplepėjo, kas leido išvengti didelių represijų. Po tardymų Juozas buvo raginamas bendradarbiauti su saugumu, bet nesutiko, tėvai, bijodami didesnių bėdų, iš Žaslių jį parsivežė į Pūstakiemį ir sudegino visas aptiktas Juozo knygas, užrašus, eilėraščius, kartodami maždaug taip: „Ne Vorkutai tave mokėme“. Tėvų sodyboje Pūstakiemio kaime 1950-aisiais suliepsnojo ir jo Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, Mahatma Gandi knygelė ir kitos Juozui išskirtinai brangios knygos. Tik kažkokiu stebuklu išliko A. Puškino ir S. Nėries eilės.
Dirbti Juozas pradėjo anksti, vos 16-metis. Įsidarbino Gabriliavos klube–skaitykloje, tačiau jį vis „prisimindavo“ saugumas, o jis nebuvo komjaunuolis, greitai darbo neteko. Tada dirbo geležinkelyje, o greitai buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo Vilniuje.

Kelias į spaudą ir į komjaunimą

Po tarnybos Armijoje Juozas vėl sumanė mokytis, tačiau žinojo, kad aukštųjų mokyklų durys jam uždarytos. Tik tai, kad laikraščiai spausdindavo jo rašinių, leido rusenti šio­kioms tokioms viltims.
J. Kundrotui pavyko įstoti į Kultūros švietimo darbuotojų technikumą, vė­­liau pervadintą į Vilniaus kul­tūros mokyklą, netrukus perėjo į Buivydiškių žemės ūkio technikumą, kurį ir baigė. Pasukti į žemės ūkio mokslus skatino tai, kad rašydavo „Valstiečių laikraščiui“, tikėjosi jame dirbti. Nemažai rašė ir Vievio r. laikraščiui „Leninietis“, kuriame atsakingu sekretoriumi dirbo jo draugas Vincas Verbus. Abu rašė eilėraščius, grojo akordeonu.
Draugas ragino Juozą rašyti ir kitiems laikraščiams, ieškojo redakcijų, kurioms reikia darbuotojų. Nuvyko J. Kundrotas į Kaišiadorių rajono laikraščio redakciją, redaktorius pirmiausia paklausė, ar jis komjaunuolis. Kai atsakė, kad ne, pasakė, kad negali priimti į darbą. Vėliau sužinojo, kad darbuotojo reikia Pabradės laikraščio redakcijoje. Nuvažiavo ten, vėl išgirdo tą patį klausimą ir atsakymą.
Galop sužinojo, kad darbuotojo reikia Ignalinos rajono laikraščiui „Nauja vaga“. Nuvažiavo ten, priėmė dirbti nė nepasidomėję apie komjaunimą, pamatę jo rašinių iškarpas. Tačiau šis klausimas greitai iškilo dirbant. Kai paaiškėjo, kad J. Kundrotas ne komjaunuolis, redaktorius pasakė, kad turi stoti į komjaunimą, antraip negali dirbti redakcijoje. Taip būdamas 26-erių, dirbdamas laikraščio „Nauja vaga“ žurnalistu ir jau sukūręs šeimą, Juozas įstojo į komjaunimą, o netrukus įsidarbino „Jonavos balso“ laikraštyje Žemės ūkio skyriaus vedėju.

Posūkis į radiją
Sovietiniais metais „Jonavos balsas“ pasirodydavo 3 kartus per savaitę ir buvo spausdinamas Kaune, tad Juozas, tapęs laikraščio atsakinguoju sekretoriumi, su korektore kas antrą dieną važiuodavo į tą miestą skaityti spaudai rengiamus puslapius. Kartą Kauno spaustuvėje J. Kundrotą pakvietė prie telefono. Skambino Valstybinio radijo ir televizijos komiteto Kauno redakcijos vyriausias redaktorius Vladas Stankevičius ir pakvietė dirbti pas juos. Pirmąkart nieko nepažadėjo, V. Stankevičius paskambino po kelių mėnesių.
Svarstant apie darbo pakeitimą, svarbiausias motyvas, pasak J. Kundroto, buvo pažadėta kone dvigubai didesnė alga (žinoma, su honorarais). Buvo kiek pabodęs ir atsakingojo sekretoriaus darbas: tik skaitai rankraščius, verti naujienų agentūros TASS tekstus, kai ką atrenki iš ELTOS, maketuoji naują numerį, net rašyti nelieka kada…
Gerai prisimena pirmas darbo dienas Kauno RTV redakcijoje: kabineto draugas – poetas ir vertėjas Petras Palilionis, mažakalbis, daugiau klausinėjęs negu pasakojęs, o viena pirmųjų užduočių buvo pakalbinti generolą Adolfą Urbšą – ant nosies Klaipėdos išvadavimo data…
„Jei Jonavos redakcijoje kalbėdavome apie priesvorius, primilžius, procentus – apie tai, kas sveriama ir matuojama, Kaune vėrėsi kitos temos, į redakciją dažnai užei­davo kultūros, literatūros žmonių“, – pastebėjo J . Kundrotas.
Tačiau noras mokytis aukštojoje mokykloje Juozui vis nedavė ramybės. Buvo įstojęs ir į Žemės ūkio akademiją, bet su ja atsisveikino perkalbėtas kolegų: „Ko ten nori išmokti, kuo pasidaryti? Rašyti ir kalbos ten tavęs neišmokys. Negaišk laiko“. Jis jau buvo 1961 m. mokęsis žurnalistikos neakivaizdiniu būdu prie TSRS Žurnalistų sąjungos – laiškais gaudavo užduotis ir siųsdavo atliktus darbus. Tuo metu buvo leidžiamas tarprajoninis laikraštis lietuvių, rusų ir lenkų kalba, jo lietuviškai parašytus tekstus vertėjai išversdavo į rusų kalbą, tad be rūpesčių galėdavo juos siųsti. Belikdavo tik atlikti teorines užduotis.
Beje, ilgiausiai, 1967–1991 m., J. Kundrotas dirbo Kauno TVR redakcijos redaktoriumi, vėliau tapo ir Radijo skyriaus vadovu.

Vis ta knygnešių gadynė
J. Kundrotas mano, kad jo susidomėjimą knygnešiais labiausiai lėmė giminės istorija ir paauglystėje perskaitytas romanas „Knygnešio tragedija“. Jam tai buvo užtaisas, kuris mestelėjo į kitokį suvokimą, uždegė norą pasigilinti šia tema.
Knygnešių temos ėmėsi dirbdamas radijo žurnalistu. 1970-ųjų vasarą, išėjęs atostogų, ryžosi keliauti knygnešių takais, pradėdamas nuo Bielinio tėviškės Biržuose. Sutiko žmonių, kurie jį dar atsiminė. Taip išvaikščiojo Suvalkiją, Aukš­taitiją, Žemaitiją, dalį Dzūkijos. Parašė dokumentinių apybraižų ciklą „Šventa knygnešių gadynė“, parengė radijo laidą Kauno radijui. Buvo dar 1971 m. parašęs knygą apie knygnešius ir įteikęs rankraštį „Minties“ leidyklai. Tačiau 1972-ųjų gegužės 15 d. Kaune susidegino Romas Kalanta, po to leidinys apie knygnešius tapo visiškai nepriimtinas. Tik 1990 m. išleido knygą „Knygnešių šventa gadynė“, o pasirodžius romanui apie knygnešį Jurgį Bielinį, kito knygnešio Jurgio Akelaičio duktė Laima pradėjo jo prašyti, kad parašytų romaną ir apie jos tėvą. Ir ta mintis po truputį sukosi galvoje. Tik siužetą brandino  28 metus…

Vinco Kudirkos premiją šiemet pelniusio 40 knygų autoriaus žurnalisto ir rašytojo Juozo Kundroto, gimusio ir užaugusio Pūstakiemio kaime, vos 3 km nuo Elektrėnų, kūryboje dominuoja gimtinė ir jos žmonės. Tęsiame pažintį su šiuo Kaune nuo 1967 m. gyvenančiu kraštiečiu ir plačia Kundrotų gimine.

Brolių ir seserų keliai
Juozas užaugo su vyresniu broliu ir jaunesne seserimi. Zigmas ūkininkavo su tėvais, 1949 m. buvo pakviestas tarnauti į Sovietinę armiją, tarnavo Vilniuje, 16-oje lietuviškoje divizijoje. Ten baigė seržantų mokyklą. Divizijoje „vaikščiojo“ nepasitenkinimo ir perversmo idėja, Zigmą, kaip ir daugumą kitų seržantų, areštavo kaip jai prijaučiantį. Visus juos trėmė atskirai, po vieną, kad nebendrautų. Zigmas taigoje už Uralo, Sverdlovsko srityje, kirto mišką, vienas jo geriausių draugų Jonas Meškelė buvo ištremtas į Omską, kitas – Jonas Paulauskas – į Tomską. Juozas apgailestauja, kad apie tai su broliu neišsikalbėjo….
Zigmas grįžo į Lietuvą 1954 m., po Stalino mirties. Įsidarbino buvusiame „Cotton“ fabrike, greitai tapo meistru, dirbo ir cecho viršininko pavaduotoju. Vedė Bronę Stankevičiūtę, mokytoją, dirbusią Gabriliavos pradinėje mokykloje, su ja vaikų nesusilaukė. Po ankstyvos žmonos mirties vedė antrą kartą, su antrąja žmona Aldona Čiūtaite, susilaukė dukterų Deimantės ir Rūtos. Ši išvyko į JAV ir ten gyvena, Deimantė tapo choreografe, jau ketvirtį amžiaus lavina vaikus. D. Ūsienės vadovaujami vaikų šokių kolektyvai ir pasaulio čempionatuose skina laurus.
Sesuo Genutė Kundrotaitė baigė Gabriliavos septynmetę ir pradėjo dirbti. Kurį laiką dirbo S. Nėries kolūkyje, ištekėjo už Algirdo Gerbutavičiaus iš Talpūnų kaimo prie Žaslių. Ištekėjusi su vyru netrukus apsigyveno pradėjusiuose kilti Elektrėnuose, augino dukras Dalią ir Alginą. Dirbo vaikų darželyje, vėliau – prancūzams priklausan­čioje siuvykloje sandėlininke, kažkaip susikalbėdavo ir su prancūzais. Po netikėtos vyro mirties persikėlė gyventi į Jonavą, arčiau dukrų Dalios ir Alginos.
Pas seserį dažnai lankydavosi ir Juozas su šeima, tad gerai matė, kaip augo ir keitėsi Elektrėnai. Beje, iš aukš­čiausio daugiabučio Šviesos gatvėje matosi ir jų gimtoji sodyba.

Šeimos užutėkiui – 60 metų

Juozas Kundrotas su žmona Regina

Juozas Kundrotas su žmona Regina

Juozas su būsima žmona Regina Šlamaite, Padūmės pradinės mokyklos vedėjo dukra, susipažino užsukęs į renginį Kaišiadorių kultūros namuo­se, kuriems vadovavo Reginos sesuo Birutė. Juozas iki šiol puikiai prisimena, kaip Regina pakartojo savo pavardę, pastebėjusi, kad ją leng­va atsiminti, ir pakvietė aplankyti. Iš Kaišiadorių į namus parėjo pėsčiomis 15 kilometrų, nes nespėjo į traukinį.
Susituokė 1958 m. gegužę Vievio r. metrikacijos skyriuje, santuokos sakramentą Žaslių bažnyčioje priėmė slapta, vakare, be jokių iškilmių. Į Žaslius abu nuvažiavo dviračiu. Jauna šeima apsigyveno Ignalinoje, po kelerių metų Juozui pasiūlė dirbti Jonavos laikraštyje, šeima persikėlė ten. Sūnus Mindaugas gimė Ignalinoje, dukra Giedrė – Jonavoje.
1967 m. šeima persikėlė į Kauną. Žmona Regina kurį laiką dirbo „Nemuno“ žurnale korektore, vėliau – laikraščio „Kauno tiesa“, tapusio „Kauno diena“, redakcijoje mašininke, Juozas – Kauno TVR redakcijos redaktoriumi, Radijo skyriaus vadovu. Beje, dalį Juozo rankraščių perspausdindavo ir perspausdina Regina.
Sūnus Mindaugas baigė technikos mokyklą, ruošia įrenginius tiltams. Su pirmąja žmona užaugino sūnų Arnoldą, kuris dabar gyvena Švedijoje.
Dukra Giedrė Londono karališkoje akademijoje studijavo anglų kalbą, baigė Žemės ūkio akademiją (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas), dirba Danijos įmonėje „LTP texdan“ Rinkodaros skyriaus vadove Kėdainiuose. Su vyru inžinieriumi Giedriumi, taip pat Londono karališkoje akademijoje studijavusiu anglų kalbą, užaugino sūnų Deividą, kuris studijuoja mediciną Kaune, Domantas – dar tik dešimtmetis, profesijos pasirinkimas jam dar prieš akis.
Šiemet, gegužės mėnesį, Juozas ir Regina šventė 60-ąsias santuokos metines. Ta proga nutarė su artimaisiais pasidairyti po Lietuvą. Išsiruošė Juozas su Regina, sūnus ir dukra su šeimomis į vienos dienos kelionę. Aplankė Baisogalos dvarą, Šiluvą ir Kryžių kalną, grįžo kupini gerų įspūdžių.

Ir giminės medis

Žmonos Reginos 60-metis

Žmonos Reginos 60-metis

Jei pabandytų nupiešti prosenelių Kundrotų iš Pūstakiemio giminės medį, jame aiškiai matytume, kad Lietuvoje vyravo daugiavaikės šeimos. Dauguma 5 prosenelio Tamošiaus vaikų turėjo po 5 vaikus. Senelis Juozas su žmona užaugino du sūnus ir 3 dukras. Vyriausioji Kotryna vėliau su šeima gyveno Abromiškėse, Antanina ir Pranas išvyko laimės ieškoti į JAV, Bernardas ir Marija su šei­momis ūkininkavo. Antaninos gyvenimas susiklostė tragiškai: sudegė jos vyras, ji laikinai parvažiavo į Lietuvą pas brolį Bernardą, čia mirė jos kūdikis, prislėgta ji išvyko atgal į Ameriką, iš ten daugiau nedavė žinių. Išvykęs Pranas taip pat gal tik kartą teatsiliepė, artimieji vylėsi, kad ten gerai gyvena…
Šeima labiausiai giminiavosi su tėvo pusbroliu Edvardu, artimiausiu kaimynu, kurio sklypas ribojosi su jų. Edvardas su žmona susilaukė sūnų Broniaus ir Edmundo, dukrų Janinos, Aldonos ir Adelės, kuri buvo partizanų ryšininkė.
Rašytojas pastebėjo, kad senelio brolis Jonas, buvęs ir kaimo seniūnas, turbūt iškiltų kaip giminės tvirtumo simbolis. Beje, Kundrotų iš Pūstakiemio kaimo šaknų atžalyne yra ir rezistentų, ir pasišventusių mokslininkų, ir menininkų.
Kas liko iš plačiai išsišakojusios giminės gimtinėje? Rašytojas atsiduso, kad dabar Kundrotai iš Pūstakiemio ir aplinkinių kaimų išsisklaidė, teliko viena Kundrotų šei­ma, jo tolimi giminaičiai.

Tos dešimtys knygų
Tarp keliolikos J. Kundroto apysakų, romanų ir apsakymų knygų yra biografinių. Kaip gimė šios? Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, o paradokse, Kauno radijas, pradėjęs visos šalies radijo istoriją, buvo uždarytas, liko tik korespondentų punktas. 1991 m. jis įsidarbino leidykloje „Varpas“ redaktoriumi, kas jį suvedė su nemažai ryškių asmenybių ir „davė“ herojų knygoms. Paskatino ir UAB „Dajalita“, kuri vertėsi knygų platinimu, sumanymas leisti seriją apie garsias asmenybes. Paprašė rašytojo Laimono Inio parašyti knygą apie S. Jeseniną. Laimonas atsisakė, tada J. Kundrotas metus „galinėjosi“ ir parašė.
„Varpo“ leidykla leido vieną po kitos rašytojos Petronėlės Orintaitės, artėjant sovietams pasitraukusios į Vakarus ir gyvenusios Los Andžele, grožines knygas (jos užsakymu). J. Kundrotas su ja susirašinėjo, 90-etė  P.  Orintaitė  rašė romaną.  Jam tai kėlė nuostabą, ką išsakė laiške, pridurdamas:  ,,Jūs pati verta knygos!“. Ji atsakė: ,,Tai jūs ir parašykite…“. Ir užjudino savo buvusius mokinius, pažįstamus, kad rašytų ir siųstų savo atsiminimus (prieš karą  ji  mokytojavo). Tarp jų buvo ir savaitraščio „Dirva“ redaktorius žurnalistas Vytautas Gedgaudas, su kuriuo tuo klausimu teko nemažai susirašinėti. Taigi neturėjo kur dėtis…

Su vaikaičiais, dukros Giedrės sūnumis Deividu ir Domantu

Su vaikaičiais, dukros Giedrės sūnumis Deividu ir Domantu

Panašiai nutiko ir su poetu, publicistu, dramaturgu Stasiu Santvaru. Kaune buvo susikūrusi poeto vardu pasivadinusi brolija, kurios branduolį sudarė jo kūrybos gerbėjai ir J. Kundroto pažįstami D. Kazlauskienė, R. Keturakis,  R. Staliliūnaitė, E. Stancikas.  Artėjo  poeto gimimo l00-osios metinės. Brolija pasičiupo – rašyk knygą! Spyriojosi, bet neatsispyrė.
J. Kundrotas pažinojo dramaturgą Raimundą Samulevičių, šis jį laikė kone kraštiečiu, mat Jonavoje Juozas gyveno 12 metų, o dramaturgas ten mokėsi vidurinėje, netoli turėjo sodybą.
Ir taip kiekviena knyga – atskira istorija.

Nesibaigiantis mokymasis
Juozo ir Reginos Kundrotų namuose nustebina knygų gausa. Žodynai, literatūros teorijos ir gramatikos vadovėliai, filosofijos ir istoriniai veikalai bei kalnai įvairios grožinės literatūros.
J. Kundrotas pastebėjo, kad savarankiškai visą gyvenimą mokėsi rašybos, studijavo literatūrą, filosofiją. Skaitė ir skaito teorinius veikalus apie kalbą ir literatūrą, stengėsi gauti ir perskaityti visus Vilniaus universiteto dėstytojų literatūros ir kalbos teorinius darbus, nagrinėjo išleistus lietuvių kalbos žodynus, gramatikos vadovėlius (sovietmečiu jų buvo daug mažiau). Ne tik perskaito, perverčia, o įdėmiai nagrinėja, pasižymi svarbiausias, reikalingiausias vietas.
Daug filosofijos ir istorinės literatūros skaito be jokios sistemos, šiaip sau, o jau grožinės literatūros knygų – kalnus. Akys parausta, įsilašina vaistų, mažumą pailsi ir toliau. Knygų vis pirkdavo kur nugriebdamas – geriau turėti po ranka savo nei imti iš bibliotekos.
Kaip tiek daug spėjo ir spėja? J. Kundrotas atsakė nemėgstąs pasisėdėjimų, kavinių, bohemos. Nei medžiojo, nei žuvavo, jam rūpėdavo atsisėsti prie darbo stalo namie ir atsiversti knygą, pasiklausyti muzikos, ypač – klasikos.
„Tai turbūt gimtinėje įskiepyti įpročiai. Balių nebūdavo. Dėl kažkokių reikalų apsitarti susibėga, sueina, pakalba, o kad prie stalo sėdėtų ir uliotų – ne. Mama buvo visiškai abstinentė, tėvukas išgerdavo labai retai ir labai mažai.
Jei kokie atlaidai – prie vaišių stalo susėsdavo, bet retai būdavo. Per Jurgines menu grįždami iš bažnyčios užsukdavo pas mamos tėvus, per Žolines – pas tėvo seserį Mariją į Buivūnus. Bet tų vaišių nepalyginsi su dabartinėmis – vienas buteliukas, viena čerkutė keliauja aplink stalą, prie kurio sėdi 20 žmonių, ir buteliukas niekaip nesibaigia… Visąlaik užuot trankęsis su kokia „chebryte“, geriau sėdžiu prie rašomojo stalo“, – pasakojo pašnekovas.

Kaip veriasi knygnešystė
Ant J. Kundroto darbo stalo – ką tik pabaigta dokumentinių apsakymų knyga apie knygnešius „Kaip žaibo kirtis“. Joje yra apsakymas apie kunigą rašytoją Juozą

Dukra Giedrė su vyru Giedriumi

Dukra Giedrė su vyru Giedriumi

Tumą-Vaižgantą. Norėjo parodyti jį, susijusį su knygnešiais.
„Vaižgantas sakydavo, ką galvoja, nebuvo mielas bažnytinei vyresnybei, todėl taip ir buvo mėtomas – iš parapijos į parapiją, kol atsidūrė Vilniuje. Žemaitijoje glaudžiai bendradarbiavo su knygnešiais. Įkalbėjo aplankiusį brolį Joną paimti platinti knygų, tiesa, ne pirmą kartą, šis įkliuvo žandarams, buvo ištremtas. Paskui jį savanoriškai išvyko ir žmona su vaikais. Primenu ir apie inžinierių, publicistą, visuomenės veikėją Antaną Macijauską. Jis sudarė Lietuvos žemėlapį, lietuviškai surašė visų vietovių pavadinimus, Sankt Peterburge jį atspausdino. Ten žemėlapis niekam nerūpėjo. Kai pateko į Vilnių, uždraudė jį platinti, konfiskavo. A. Macijauskas  rado gerus advokatus (ir Jonas Vileišis padėjo), cenzūrai, Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininkui iškėlė bylą,  išjudino Lietuvai labai svarbų klausimą ir bylą laimėjo“, – pasakojo rašytojas.
Taip 7 dokumentiniai apsakymai ir dokumentinė apysaka sugulė į knygą.
Kai rinko medžiagą apie knygnešius, J. Kundrotas pastebėjo, kad jam daug padėjo žymiojo knygnešio Jurgio Bielinio anūkas, kuris labai didžiavosi savo seneliu ir  stengėsi surinkti informaciją apie jį iš visų galimų šaltinių, net jo vardą iškėlė prieš savąjį. Antras šaltinis – jo pajautimas, kelionės kelias vasaras knygnešių takais. Trečias svarbus šaltinis – archyvai ir Petro Rusecko „Knygnešys“ (2 tomai, išleisti dar Smetonos laikais). Visus tuos dalykus kažkaip susintetino, sujungė.
Už kūrybą J. Kundrotas pelnė ne vieną apdovanojimą. Beje, už novelių romaną apie Vincą Svirskį ,,Kryžiau, prikalęs mane“ (1990) sulaukus Čikagoje leidžiamo laikraščio „Lietuvos balsas“ premijos (2005), galima sakyti, prasidėjo apdovanojimų lavina. Novelių romanui apie V. Svirskį premiją skyrė ir Kauno meno kūrėjų asociacija. 2007 m. jis pelnė medalį „Už nuopelnus žurnalistikai“, 2009 m. LŽS Kauno apskrities valdybos „Žurnalistikos riterio“ garbės vardą už ciklą romanų apie knygnešius ir daraktorius, 2010 m. – Juozo Tumo Vaižganto premiją už dokumentinį romaną „Įskelti titnagą“, 2014 m. – III laipsnio Santakos garbės ženklą, 2015 m. – Burmistro Jono Vileišio medalį, 2016 m. – Vytauto Gedgaudo už knygą „Būti ar

Sūnus Mindaugas su žmona Zita

Sūnus Mindaugas su žmona Zita

atrodyti“, o šiemet už knygas „Kryžius nuo knygnešio kapo“, „Viena knygnešio diena“ – Vinco Kudirkos premiją.

Palaiko vienas kitą
Rašytojas pastebėjo, kad jo dienos bėga labai vienodai. Atsikelia anksti, pusę šeštos ryto, per radiją pasiklauso Lietuvos himno, mankštinasi, po to vandens procedūros, ­pusryčiai ir  pasivaikščiojimas. Grįžęs namo išgeria kavos ir sėda prie rašomojo stalo. Jei žmona Regina  po pietų neprikalbina kur nors išeiti, visą diena ir prasėdi.
„Rašymas padeda viską pamiršti. Net apie tai, kiek skirta gyventi, negalvoji. Tie siužetai užima visą protą ir širdį – eini pasivaikščioti, galvoji apie herojus: ką jis veikė, ką turėtų veikti, galvoti, kaip tai reikėtų pasakyti“, – sakė J. Kundrotas.
Ištarė dažnai pasidžiaugiąs, kad žmona tokį nepraktišką pakenčia – visą dieną prie rašomojo stalo prasėdi.
Regina sakė, kad dažnai jaučiasi „vis ant gatavo“. Juozas visus produktus kasdien superka, ji vos spėja atsikelti. Jei paklausia: „Kur pirko“, dažniausiai atsako turguje, pas tuos pačius ūkininkus. O pakilęs pertraukėlei nuo darbo stalo mielai kartu sukinėjasi virtuvėje, priskuta bulvių ar pan.
Turbūt šiuose atsakymuose – tik trupinėlis tiesos, juk žmogaus palaikymas mažai telpa žodžiuose, tai daug daugiau ir mįslingiau…

Ryšiai su gimtine
Koks rašytojo ryšys su gimtine? J. Kundrotas neslėpė manęs, kad tie ryšiai nutrūko, kai 1967-ųjų žiemą, eidama 64-uosius, mirė jo mama. Tėvukas nenorėjo vienas gyventi, Juozas ir Regina pakvietė jį pas save į Kauną, mielai sutiko. Taip pardavė sodybą Pūstakiemyje. Juozas manė, kad tuo ryšys su gimtine ir baigsis, juo labiau, kad tėvas dažnai pakartodavo: „Dabar ten kitų žmonių gyvenimas, jiems netrukdykit, nelandžiokit“. Ir jie nelindo.
Kažkada Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su Kauno menininkais: poetu Robertu Keturakiu, literate Daina Kazlauskienė ir kitais. Buvo pa­kviestas ir jis. Kažkodėl nenuvažiavo – turėjo būti Kultūros ministerijoje. Netrukus sutiko gatvėje R. Keturakį, jis taip rūsčiai pažvelgė ir pasakė: „Gali niekur nevažinėti į susitikimus, bet jei kviečia į tėviškę – privalai“. Šie žodžiai buvo kaip priesakas.
Po kelerių metų, regis 1999 m., jį susirado Gilučių bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Veronika Tamošiūnienė: „Norim susitikti“. Rašytojas puikiai prisimena: buvo adventas, sutiko kaip įžymybę, žmonių pilna salė, labai nejaukiai jautėsi. Tarsi ataskaitą davė – ką veikė, veikia, kodėl tėviškėn negrįžta…

J. Kundrotas kalba Gilučiuose, koplytstulio atidengimo iškilmėse

J. Kundrotas kalba Gilučiuose, koplytstulio atidengimo iškilmėse

Nuo tada, pasak J. Kundroto, užsimezgė labai dalykiški ir draugiški ryšiai. Jį vis kviečia į susitikimus, renginius, tėviškės ir Elektrėnų bibliotekoms dovanoja savo knygų. Ir pastebi, kad susitikimai su žmonėmis ten yra išskirtiniai, klausytojų akys, regis, kiaurai permato.
Pūstakiemyje tebestovi jo tėvų sodyba, kurioje bent porąkart per metus pavieši ir rašytojas su šeima. Važiuoja pas sodybą nupirkusio žmogaus sūnų, bendraamžį Aleksą Janavičių, gimusį ir užaugusį Gilučių kaime.
„Geras, nuoširdus žmogus. Jeigu negyventų, netaisytų, nelopytų, trobesio nebūtų. Apkalė iš vidaus ir lauko. Atrodo kitaip nei buvo: pertvaros išgriautos, krosnys perstatytos. Nuvažiuojam su seserimi, žmona, vaikais. Porą kartų per metus ten paviešim. Aleksas kasmet pakviečia ir serbentų prisiskinti“, – pasakojo J. Kundrotas.
Gimtinėje apsilanko visais metų laikais, juk ten tėvukai palaidoti. Važiuodamas kapų aplankyti dažnai užsuka į Gilučių biblioteką. Ir kokius apdovanojimus gauna, mintyse vis skiria tėviškei.
Dabar neduoda ramybės, kodėl gimtasis kaimas gavo tokį pavadinimą „Pūstakiemis“. „Pustoj“ rusiškai – tuščias. Jis buvo nusiaubtas rusėnų, išguldytas maro? Brolis Zigmas išvartė bažnytines knygas iki 1740 m., tada Pūstakiemio nemini, nors kiti aplinkiniai kaimai yra. Ir Kundrotų ilgai nebuvo. Išgirdo Žemaitijoje, kad ši pavardė iš prūsų ar vokiečių, bet mano, kad tai mitas, neparemtas jokiais šaltiniais. Žodžiu, savo gimtinėje ir giminėje tiek paslapčių, kad tik spėk išnarplioti…
Neištvėriau nepaklaususi, kas, rašytojo nuomone, svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai gyvenęs? J. Kundrotas įsitikinęs, kad tam svarbiausia turėti sau mielą darbą. Nebūtinai kūrybinį. Jis, ūkininko vaikas, matė kaip tėvas su meile pradėdavo sėti – persižegnoja, peržegnoja kraitelę ir beria grūdus į dir­vą. Kaip apeina tą sklypą,  kai pradeda dygti. Ir sekmadienio rytais prieš pusryčius apeina visus savo laukus. Kokia tai patirtis, kiek džiaugsmo…
„Meilė darbui, nesvarbu kokiam – didžiausia prasmė. Kiekvienam reikia rasti savo vietą, savo pašaukimą. Ir duoną auginti labai šventa, ir mišką kirsti (kai to reikia), kelią tiesti – labai prasminga.

 

 

 

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1