Praėjusią savaitę Semeliškių miestelį sukrėtė žinia: prieš pat mokyklą, kieme tarp dviejų parduotuvių, nužudytas žmogus. Geraširdis, semeliškiečiams gerai pažįstamas, penkiasdešimtmetis Rimas Makūnas primuštas trečiadienio popietę, ištemptas iš namo, kur vyko išgertuvės ir paliktas nukraujuoti kieme.
Vakare iš darbo grįžęs kaimynas iškvietė policiją ir greitąją medicinos pagalbą. Deja, buvo vėlu. Suspėjo tik nuvežti į Vilnių, Greitosios pagalbos ligoninę, bet gyvybės išgelbėti nesuspėjo.
Gausiai palydėti kaimyną Amžinybėn rinkęsi semeliškiečiai stebėjosi žudiko žiaurumu: taip sumušto žmogaus jie nebuvo matę.
Pasak mirusiojo žmonos, invalidumo grupę dėl širdies ligos turėjęs R. Makūnas buvo semeliškiečių mėgiamas. Ypač pavasarį, kai prasideda žemės darbai, Rimas niekam padėti neatsisakydavęs. Artojėliu jį kaimynai vadindavę, bet atsilyginti buteliuku mėgdavo. Buteliuko artojėlis neatsisakydavęs. Ir tą nelemtą trečiadienį, ko jis ėjo į tą Trakų gatvę pas Semeliškėse žinomą chuliganėlį nei žmona, nei vaikai sakė nesuprantantys. Ten jis nesilankydavęs. Kišenėje taip ir liko nesuvalgytas obuolys. Obuolius jis labai mėgdavo ir visada kišenėje nešiodavo, bet tąsyk gerdamas degtinę obuoliu neužkando. Degtinė – ta žudikė, dėl kurios žmonių žūsta daugiau nei karuose.
Bažnyčioje per pamaldas skaitinius skaitanti Neringa neteko tėčio, o Semeliškių miestelis iš karto neteko dviejų vyrų: artojėlio ir įtariamojo nužudymu.
Įtariamojo namo kieme pavasarinis lietus dar nenuplovė kraujo klano. Talkšos jis kaip priminimas gyviesiems apie beprasmes netektis, besaikį alkoholio vartojimą, nors į žemę eina pavasaris.
Julija VISKONTAITĖ