Kada Dievai užsirūstina

Algirdas Subata

Aukštis – man stichija, bet apie kalnus daugiau už mane žinojo Algis Mišinis. Žinau, kad kalnuose 6500 m aukštyje yra vadinama mirties zona, o speigo zonoje nežmoniškai šalta. Bet kalnai turi tokią nežmonišką trauką, kad prie visko galima priprasti. Ne paskutinį vaidmenį vaidina psichologinis nusiteikimas, bet prie žaibo priprasti vis tiek sunku. Jis naršo po visą kūną. Per gerokai paaugusią barzdą adatos dūriai kapoja skruostus, bet giliau nelenda. Įsielektrinę šviečia plaukai. Jie tiesiog stojasi piestu ir nebesupranti nuo įsielektrinimo ar iš baimės. Aplink metalinius akinių rėmelius susiformuoja melsvas ugnies laukas, todėl nieko nematau. Tik girdžiu, kaip apie galvą sukasi širšių spiečius. Rizikuodamas apakti, nusiimu akinius, o su jais kartu ir žaibą. Dabar jau šį tą matau, nes užtemęs dangus saugo mano akis nuo apakimo. Sunku dabar pasakyti, kiek aš ilgai buvau tarp dangaus ir pragaro vartų laukdamas, kada žaibo strėlė perskros visą kūną. Bet žaibas pamažu pasitraukė. Mačiau, kaip žaibų botagai kalnų keteromis nu­slinko žemyn. Paskubomis užsidėjau akinius. Tiršti debesys ėmė sklaidytis, nutolo ir perkūno kurtinantys garsai, kurie dar ilgai skambėjo ausyse. Sunku suprasti, kaip man šiame dangaus pragare pavyko išgyventi. O išgyvenus svarbu buvo išjudinti sustingusius sąnarius ir leidžiantis neapsilenkti su maskviečių grupe „vanagiukais“. Ačiū Aukščiausiajam, kad gyvas.

Uraganinis vėjas verčia iš kojų, bet man pavyksta saugiai leistis žemyn. Staiga stiprus vėjo gūsis suplėšė debesies maršką, kurio gale pamatau „vanagiukus“. Neapsakomai apsidžiaugiau. Priartėjęs per pagarbų atstumą riktelėjau: sveiki, maskviečiai. Tepadeda jums Dievas, nes jie tuo metu aliumininiais pjūklais pjovė firno – tarpinė tarp sniego ir ledo – blokus ir statė sieną nuo uraganinio vėjo. Mano pasirodymas jiems prilygo tarsi ateivio iš kitos planetos. Kai kurie net žegnotis ėmė. Pirmasis prabilo Borisas Koršunovas: „Algi, tu ką, iš dangaus nukritai?“. „Tikrai iš ten“,- ledkirčiu parodžiau, iš kur nusileidau, pridurdamas, kad 6500 m aukštyje pastatėme dvi šturmines palapines. Mano porininkas Zigmas Blažaitis pasakojo, kad jis suspėjo nusileisti per patį žaibavimą ir tik dėl stebuklo išliko gyvas. Bekalbėdamas nepajutau, kaip ­išpjoviau firno bloką vieną, kitą… Kūjo dūžiais smilkiniuose plakė kraujas, o vargšelė širdis, atrodo, ieškojo landos, kaip iššokti iš krūtinės. Bet kur gi jai skubėti? Jau galėjo priprasti prie mano neramaus būdo.
Firno siena augo, tapo monolitine. Ledkirčiu pradūriau sieną ir perkišau palapinės atatampą. Netrukus nusiavę batus jaukiai įsitaisėme palapinės viduje. Maloniai dūzgė primusas vardu­ „šmaliukas“, o ant jo kaito Boriso sukonstruo­tas lengvas greitpuo­dis. Pakvipo čiob­relio arbatos aromatas. Karšta ar­ba­ta ir rusiški džiūvėsėliai tąkart buvo tikra palaima skrandžiui ir visam kūnui. Prisiminiau,­ kad kuprinėj­e likęs mūsų trijulės maistas – nemen­kas gabalas lie­tuviškų lašinių su storu sluoksniu mėsos, juodos lietuviškos duonos ir galvutė antigripinio česnako.
Besimėgaujant maistu, man į akis atidžiai žiūrėdamas prabilo B. Koršunovas: „Algi, vietos palapinėje tau užteks, bet mums rytoj į viršūnę. Gal ir tu su mumis?“. Toks pa­siūlymas buvo labai netikėtas, bet intriguojantis. Mintį pasigavo ir kiti maskviečiai: „Einame kartu, nepasigailėsi“. Bet kaip gi aš savo grupei ir sūnui Mariui paaiškinsiu tokį sprendimą? Ten stovykloje jie paskelbs aliarmą, kad Algis dingo.
Kol mes aistringai aptarinėjome rytdienos planus, nurimo vėjas, pa­sirodė saulė. Padėkojau „vanagiukams“ už prieglobstį, o jie už sočius lietuviškus pietus – išsiskyrėme.
Šviežiai iškritęs sniegas ant nepavojingo šlaito prašyte prašė sėstis ant užpakalio ir sparčiai leistis žemyn. Per stebėtinai trumpą laiką aš pračiuožiau kelis šimtus metrų. Sustojau tik tam, kad atsisveikinčiau su maskviečiais. O jie sutartinai mojuoja, – galvojau man. Tada pamačiau, kaip iš apačios kyla trys mūsiškiai. Pagaliau, aš tarp savų. Į klausimą, kur buvau dingęs, papasakojau tik ekspedicijos vadui Zigmui. „Po laiminga žvaigžde, Algi, esi gimęs. Ar strioko daug turėjai?“. „Gal ir daug to strioko buvo, bet nebuvo kada apie tai galvoti, kai aplink tokia velniava“.
Šventasis Bernardas yra sakęs, kad kalnus sukūrė Dievas, o pavojus juose – velnias. Viskam praėjus, atrodo, kad tas velnias ne toks ir baisus, kaip jį paišo. Būdamas aukštai kalnuose pajunti kitokį gyvenimą – laisvę, kurią reikia išsikovoti. Man pirmieji laisvos Lietuvos daigai išdygo 2600 m aukštyje svogūnų laukymėje, kai vadas Kęstutis Baleišis davė man paklausyti dar negirdėtą dainą apie kalėdinę eglutę, ant kurios suposi raibosios­ gegutės. Kaip vėliau paaiškėjo, jos iškukavo ne tik laisvę Lietuvai, bet kad ir mes, visi 11 alpinistų, įveikėme 7134 m aukščio viršūnę, pavadintą Lenino vardu.
Aprašytas įvykis atsitiko 1987 m. ekspedicijoje į Lenino viršūnę. Dabar ji pavadinta persų kilmės gydytojo ir filosofo Avicenos vardu.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1