Janina Girsė
Sveikinu europarlamentarą su antrosios kadencijos pradžia, malonu, kad naujosios pareigos pilnateisio nario Užsienio reikalų komitete, Saugumo ir gynybos pakomitetyje bei pavaduojančio nario Transporto ir turizmo komitete ir Žmogaus teisių pakomitetyje Jus džiugina. Grįžkime į 2018 metus, kai Jūsų veikla Briuselyje buvo įvertinta „Metų europarlamentaro“ prizu. Kurį savo nuveiktą darbą, kaip EP Užsienio reikalų komiteto narys, labiausiai vertinate?
Visuomet įvertinimai įpareigoja. Įpareigoja nesustoti ir siekti daugiau, daryti tai, kas pavyksta, arba numatyti galimybę tikslui pasiekti. Iš tiesų aš labai džiaugiuosi, kad man pavyko sulaukti Lietuvos rinkėjų paramos, esu jiems labai dėkingas, kad jie įvertino, suprato bei toliau pasitiki, ir matau labai daug galimybių veikti toliau. Nes gyvenimas nestovi vietoje. Užsienio reikalų ir saugumo gynybos komitete, savaime suprantama, aš dirbsiu dėl to, kad Lietuvos padėtis regione būtų saugesnė ir mūsų balsas būtų girdimas, ir mūsų rūpesčiai būtų suprantami, ir kad galėtume sulaukti atitinkamo mūsų partnerių pritarimo. Labai dažnai mums situacija atrodo suprantama, žinoma, – atrodytų, kad ir kiti supranta mūsų padėtį, bet taip nėra. Kuo didesniam būriui partnerių (esame 28 valstybės) reikia be perstojo kalbėti, aiškinti apie besikeičiančią situaciją, iššūkius, rizikas ir kita. Čia dirbdamas aš sieksiu, kad mūsų aplinka būtų saugesnė, gyvenimo aplinkybės geriau apsaugotos. Pasirinkau šį kartą aktyvesnę veiklą transporto srityje. Mes informuoti apie Lietuvos ūkio priklausomybę, didžiulius sektorius, struktūras ir transportavimo paslaugas. Daug žmonių neįvertina, kad mobilumo paketo peripetijos neramina, todėl pasistengsiu kuo aktyvesnis būti šiame komitete. Ypač rūpi transportas. Sprendimai turėtų būti mūsų visų – juk transportas jungia, o ne skiria. Todėl manau, kad darbų netrūks, pradedame įsibėgėti. Liepos mėnuo skirtas iš esmės susitarti dėl darbo pozicijų delegacijose ir panašiai. Esu laimingas bei patenkintas tuo, kas buvo pasiūlyta, ir pažadu apie savo darbus informuoti ateityje.
Trumpam norėčiau sugrįžti į praeitį. Jūsų indėlis visuomenėje vertinamas už vyriausiojo derybininko Lietuvai pareigas 2001 metais, kai pakeitėte Vygaudą Ušacką. Papasakokite apie pastangas ir darbus, kuriuos nuveikėte būdamas Europos komiteto generaliniu direktoriumi, kad Lietuva taptų ES nare per pirmąjį plėtros etapą?
Čia iš tikrųjų buvo lūžio taškas. 2000-uosius metus Lietuva baigė būdama 11-ta iš 12-kos pagal uždarytų derybinių skyrių skaičių, o tai iš esmės reiškė mums blogą žinią, kad mes atsiliekame – ne vien tik uždarydami tuos derybinius skyrius, tai buvo svarbi, bet ne svarbiausia statistika. Tai rodė, kad mūsų vidaus reformos stoja, jų tempas neatitinka lūkesčių būti su pirmąja grupe. Derybose ne tiek svarbu čia, Briuselyje, pranešti gerą žinią, svarbu buvo susitarti Lietuvoje ir turėti argumentus, kuriais remdamiesi mes galėtume pasakyti, ką šioje srityje nuveikėme arba ką greitu laiku nuveiksime. Todėl Europos reikalų komitetas, kuris buvo prie Vyriausybės, aš manau, buvo viena iš efektyviausių iki šiol Lietuvoje veikusių valstybinių institucijų. Mes dirbome ne kokių politinių tikslų vedami, bet siekdami realių nacionalinių interesų ir mūsų tikslas buvo geriau suderinti įvairių institucijų (derinome 40 valstybinių institucijų) veiklą, kad jos kartu duotų bendrą rezultatą. Ir aš jaučiau, kad tas koordinavimo darbas man buvo labai prie širdies, jis man patiko, todėl davė puikių rezultatų. Ir jis pavyko. Lietuva ne vien tik įėjo į dešimtuką. Tai buvo mūsų strateginis pasiekimas. Lietuvai kuo anksčiau reikėjo tapti Europos Sąjungos nare. Mes matome dabar to pasekmes. Todėl aš labai didžiuojuosi savo kolektyvu, kuris dirbo tuo metu. Iš jo išaugo ir auga daug ekspertų, valstybinių veikėjų. Mano prisiminimai apie tą laikotarpį patys geriausi, bet gyventi prisiminimais aš nelinkęs.
Dažnai teigiama, kad Lietuvos interesai Europoje galėtų būti ginami geriau. Gal įvardintumėte vieną ryškiausių praėjusios kadencijos neišspręstų šalies saugumo (išskyrus Astravą) problemų?
Tiesioginių neišspręstų klausimų, turinčių įtakos Lietuvos saugumui, aš nematau. Mes padarėme viduje labai teisingus sprendimus padidindami finansinį įnašą į savo saugumą. Visada reikia investuoti į savo gynybą, pradedant nuo švietimo ir saugumo, nes tai suteikia ir psichologinę ramybę, ir žinią žmonėms, kad jie gali ir turi kuo apsiginti. Tai buvo vienas iš pagrindinių sprendimų. Mes atėjome prie to, deja, nelengvai. Daug seniau šiuos sprendimus reikėjo padaryti, o ne sutikti krizinį 2014 metų laikotarpį pusiau basiems. Dar susiečiau su tuo mūsų infrasruktūrines sąsajas su Europa. Iki šiol Lietuvos pasiekiamumas ir mūsų transportinės sąsajos su Europa tebėra labai silpnos. Esame sujungti vien tiktai per Suvalkų koridorių. Be to, šios sąsajos jau vien dėl prastų kelių iki šios dienos neatitinka poreikių saugumo, pralaidumo, kokybės bei infrastruktūros prasmėmis. Manau, kad netgi skrydžiai iš Lietuvos, nors jų yra daug, nėra kokybiški ir pigūs. Turiu priekaištų pareigūnams, dirbantiems susisiekimo srityje, – nepasiekėme visko. Ir jūrinio susisiekimo problemos, manyčiau, kad nėra galutinai išspręstos. Klaipėdos keleivių terminalo veikla turi būti vystoma daug efektyviau – turi būti įdedama daug daugiau lėšų. Taigi mūsų pasiekiamumas ir transportinės sąsajos turi tiesioginę gynybinę saugumo prasmę ir reikšmę. Ir čia reikia dirbti daug daugiau. Ypač geležinkelio srityje – „Rail Baltica“ pakeis situaciją, bet dar 5 metus reikės palaukti. Tai bus iš tikrųjų technologinė revoliucija Lietuvoje. Šis superprojektas pakeis daug ką Lietuvoje. Tik ar reikėjo po Nepriklausomybės laukti 25 metus, kad šie dalykai būtų dabar realizuojami. O jie mūsų kraštui turi tiesioginę gynybinę saugumo prasmę. Ir aš tikiuosi, kad tai yra tik pradžia. Reikia toliau tęsti bendradarbiavimą – ypač su ES šalimis.
Elektrėnų miestelio gyventojai, kaip ir dažnas lietuvis, nuolat seka informaciją apie Astravo atominę elektrinę, nutolusią nuo jų per 80 km. Neramina faktai, kad šį rudenį, pasak Baltarusijos energetikos viceministro Michailo Michadiuko, nesant jokių nenumatytų problemų, bus paleista AE ir branduolinis kuras bus atvežtas likus mėnesiui iki paleidimo. Kas buvo padaryta ir kas planuojama daryti, kad Lietuvos piliečių saugumas būtų užtikrintas?
„Geras“ pavyzdys, kad Lietuvos valdžia pramiegojo šitą klausimą. Ir aš galiu pasakyti kiekvienam atskirai ir visiems kartu į akis – mes nepadarėm visko, kad šis klausimas būtų suprastas ir mūsų rūpesčiai būtų išgirsti Briuselyje, Strasbūre ar kiekvienoje ES sostinėje. Nepadarėme visko. Skleidėme daug nerimo viduje, savo krašte, bet nesugebėjome įtikinti net savo artimiausių kaimynų, kad jie veiktų su mumis išvien ir kad mes pasiektume didesnį rezultatą.Tai yra viena. Man pavyko sukurti netgi draugų grupę, neformalią grupę Europos Parlamente dėl Astravo. Aš žinojau, kad tai yra strategiškai mums nepalankus klausimas. Ir ne mes patys lietuviai apie tai turime kalbėti – kiti turėtų suprasti mus ir kalbėti taip pat. Toje grupėje buvo įvairių valstybių atstovų – vengrų, vokiečių, danų. Žinojau, kad šį svarbų reikalą reikia tęsti. Ką man pavyko padaryti? Man pavyko įdėti pataisas į šiuo metu svarstomą naują tarptautinių santykių kaimyninės politikos ir vystomojo bendradarbiavimo finansinį instrumentą, kuris apgins prieš tai visus buvusius, nes jame aiškiai įtvirtinta branduolinės saugos sąlyga vystant Europos santykius su trečiosiomis valstybėmis. O tai reiškia, kad branduolinis saugumas turėtų tapti, jei ši pataisa bus priimta, esmine sąlyga vystant ES ir Baltarusijos santykius. Kitos galimybės, kad įpareigotume išsireikalauti atitinkamo elgesio iš Baltarusijos, aš nematau. Lietuva viena nepajėgs šitos problemos išspręsti, mes turėtume kalbėti Europos Sąjungos balsu. Ir ši mano pataisa, kuriai buvo pritarta EP 2019 m. kovo mėnesį, tikėtina, bus patvirtinta visų institucijų galutiniu sprendimu. Tai yra esminis dalykas ir turime galimybę to siekti.
Viena svarbiausių Jūsų gyvenimo dalių – darbas Lietuvos valstybės ateičiai. Ne mažiau svarbi Jums ir šeima, jai esate atsidavęs. Kaip sekasi suderinti tokį atsakingą darbą su artimųjų bendravimu?
Reikia pripažinti ir pasakyti atvirai, kad darbas Europos Parlamente – tai nuolatinės kelionės. Jos mokamos ir gyvenimo kaina – artimieji tave mato rečiau, nes mažiau būni namuose. Netgi augintiniai, prie kurių esi labai prieraišus, mato tave trumpiau. Išvykusį dažnai tik nuotraukos susieja su šeima, su artima gyvenamąja aplinka, šiltais prisiminimais, kuriuos tu Lietuvoje palikai. Todėl kelionės – iš vienos pusės – atrodo patrauklios ir įdomios iki tam tikro laipsnio, bet paskui jos tampa nuobodžios ir už jas sumoki daug – prarandi laiką. Matyt, sudėtinga optimaliai suderinti tuos visus dalykus. Žinoma, įvairios komunikacijos priemonės, padedančios bendrauti, tai kompensuoja. Auksinio vidurio, matyt, nepasieksi – kažko yra daugiau, kažko – mažiau, vėliau atsiranda pripratimas. Darbas Europos Parlamente yra brangus užsiėmimas būtent dėl to, ką ir jūs paminėjote.
Nors laisvalaikiui laiko, matyt, turite ne per daugiausiai, bet „Elektrėnų kronikos“ skaitytojui būtų įdomu sužinoti apie Jūsų ir šeimos pomėgius.
Pirmiausia esu labai prisirišęs prie tipiškos lietuvio gyvensenos – man patinka dirbti sode, tvarkyti savo sodybą ir prižiūrėti ją būtent pačiam – nesamdant nieko, nesvarbu, ar tai yra pavasaris, ar ruduo, ar koks kitas metų laikas. Labai patinka grėbti lapus, sodinti bulves ar prižiūrėti lysves. Žolės pjovimas man nėra nuovargis ar koks primestas darbas. Darau tai su dideliu malonumu. Kitas dalykas, kuris man savotiškai padeda išgyventi svetur, – mano augintiniai. Aš mėgstu šunis. Mes turime du šuniukus, jie visada yra šalia, papildo mano gyvenimą, padeda atitrūkti nuo rūpesčių. Pasivaikščiojimai ar kelionės su augintiniais – malonumas. Besigėrint gražiosios Lietuvos vaizdais ramus laisvalaikis gamtoje visada man primena savitą mažutį rojų.
Manyčiau, kad artimieji diskutuoja Jūsų veiklos temomis? Kas konkrečiai juos domina?
Mano artimuosius, matyt, pirmiausia domina, kaip aš sugebu suderinti įvairias veiklas. Jie seka mane feisbuke ir kitur. Kartais tiesiog nespėju informuoti apie savo visus darbus telefonais. Tiesiog pamirštu, nes vienas darbas keičia kitą. Tuomet geriau rašyti viską į feisbuką, rodyti vaizdo reportažus. Todėl artimieji, matyt, apie mane sužino iš žiniasklaidos daugiau, negu iš manęs tiesiogiai. Bet toks gyvenimas, čia nieko negali padaryti. Tempas yra didžiulis ir kartais yra beveik nepakeliamas.
Grįžkime į šiandieną. Esate minėjęs, kad svarbiausia – darbas. Kokiai naujos kadencijos EP darbo sferai esate numatęs daugiausia skirti dėmesio ir kodėl?
Šios kadencijos metu koncentruosiuos daugiau į ekonomiką – į transportą, turizmą. Noriu pastūmėti šituos reikalus gerokai į priekį. Praeitą kadenciją neturėjome Transporto komitete Lietuvos delegacijos atstovų. „Rail Baltica“ yra labai svarbi. Ji turi būti pastatyta laiku, kad Lietuvos regiono gyventojai galėtų naudotis. Turizmo sferoje taip pat esu numatęs tam tikrų projektų, skatinančių geriau pažinti Lietuvą. Jei patraukliau pristatytume savo kraštą, čia atvyktų daugiau turistų ir mūsų verslas iš to uždirbtų.
Saugumo ir politikos srityje toliau ieškosiu galimybių, kaip minimalizuoti grėsmes, ateinančias iš mūsų kaimynystės, kad jos nekeltų rūpesčių Lietuvos gyventojams.Kalbėsiu garsiai apie hibridines grėsmes ir branduolinę saugą bei klasikinį karinį saugumą. Taigi tie, kurie seks žiniasklaidą, mano informaciją apie konkrečius darbus galės sužinoti.
Įvyko balsavimas, išrinkta nauja Europos Komisijos pirmininkė. Skaičiau Jūsų nuomonę, kad ne visų naujai išrinktų vadovų kandidatūroms (ES užsienio politikai vadovauti pasiūlyto Ispanijos užsienio reikalų ministro socialisto Josepo Borrelio) pritariate. Kaip manote, ar dar gali būti pakitimų?
Vakar mums pavyko pritarti Ursulos Von der Leyen kandidatūrai tik 9 balsais. Rezultatas tenkina. Europos Sąjungai reikia imtis stabilumo. Prisipažinkime, tie sprendimai, kurie buvo priimti Vadovų taryboje dėl kandidatūrų, galbūt jie nėra optimalūs, gal ne patys geriausi, bet komisijos pirmininkės patvirtinimas rodo, kad reikalai Europos Sąjungos daugumos yra kontroliuojami pakankamai ir parlamentarams išties rūpi Europos ateitis.
Dėl pono Borrelio turiu abejonių, nes jo pasisakymai apie valstybes, kurios kelia daug rūpesčių pasaulio politikos arenoje, manęs neįtikina. Abejoju ir dėl jo kompetencijų. Jo amžius nėra pats geriausias dažnoms kelionėms, į kurias užsienio politikos aukštasis atstovas turės nuolat keliauti, todėl nežinau, gal jisai iki rudens, kada prasidės klausymai komisijose, apsigalvos, gerai apsvarstys savo poziciją. Gal pakeis savo nuomonę, bet tuo, ką aš anksčiau girdėjau, ir remiuosi, reikšdamas savo abejones jo kompetencija ir tinkamumu. Ir tikrai išsakysiu savo mintis diskusijose, neslėpsiu savo pozicijos, kadangi jis negali atstovauti vienai valstybei ir vienai partijai. Jis turi atstovauti Europos Sąjungai, atsižvelgdamas į visų valstybių pozicijas, interesus. Jeigu jis apsigalvos, ką gi. Toks bus jo sprendimas. Jeigu ne, tai teks išgirsti ir karčių kritikos žodžių.
Dėkoju už išsamų pokalbį ir skirtą laiką. Ko palinkėtumėte „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams?
Aš linkiu, kad Elektrėnai toliau švytėtų. Kad ta daina apie žiburius liktų reali ir atitiktų miesto istoriją. Matydamas, kaip puikiai čia tvarkomasi, kaip investicijos ateina į Elektrėnus, palinkėčiau miestui nebūti vien tik stotele tarp Vilniaus ir Kauno, o įgyti patrauklesnį įvaizdį. Kažkas daugiau turėtų vykti ir su ta elektrine, galbūt plačiau atsiverti visuomenei, ekskursijoms, parodyti žmonėms jos unikalumą.Turite gražų ežerą šalia miesto, todėl linkiu pritraukti kuo daugiau turistų. Žinau, kad meras Kęstutis Vaitukaitis turi gerų sumanymų, nes ne vieną kadenciją vadovauja savivaldybei. Tikiu, kad su savo taryba jis įgyvendins dar ne vieną naują projektą, atnaujins miestą, o šis gyventojams bei svečiams taps dar patrauklesnis.
Asmeninės P. Auštrevičiaus nuotr.