Draugystė su siūlais – iš kartos į kartą

Draugystė su siūlais – iš kartos į kartą

Virginija Jacinavičiūtė

Didžiajai daliai žmonių karan­tinas jau įgriso iki kaulų smege­nų. Pabodo, kad negali bendrauti, išvykti į kitą miestą, o ką jau kalbėti tiems, kurie negali dirbti ir užsidirbti duonai. Bet kaip byloja liaudies išmintis, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Per karantiną žmonės turi daugiau laiko nuoširdiems pokalbiams su šeimos nariais, hobiams bei išbando­ naujas veiklas. Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos narė, buvusi mokytoja Vida Rasiukevičienė per karantiną nenuobodžiauja. Jos rankose nuolat draugauja virbalai bei siūlai, o numegzti drabužiai kaip meilės ir rūpesčio išraiška dova­nojami artimiausiems žmonėms.
Iš Ukmergės kilusi V. Ra­siukevičienė į Elektrėnus su šei­ma atsikraustė 1981 m. Ilgus metus pašnekovė dirbo Elektrėnų pra­dinės mokyklos mokytoja. Visiems žinoma, kad mokytojai laisvalaikio gausa pasigirti negali, juk po pamokų reikia rūpintis ne tik savo šeima, bet ir tikrinti mokinių namų darbus, ruoštis pamokoms. Nenuo­stabu, kad mezgimui laiko nebuvo. Įgyvendinti mezgimo idėjas laiko atsirado išėjus užtarnauto poilsio. Sakydama, kad yra kuklus žmogus, V. Rasiukevičienė iš pradžių abejojo, ar jos pomėgis vertas laikraščio puslapio, bet kiek pabendravus su­tiko atsakyti į klausimus.

This slideshow requires JavaScript.

V. Rasiukevičienės manymu, po­mėgis megzti greičiausiai genuose­užkoduotas. Mama paauglystėje sa­varankiškai išmoko siūti, vėliau baigusi ne vienus siuvimo kursus tapo profesionalia siuvėja ir daug metų ­dirbo buitinio aptarnavimo kombinate in­dividualių drabužių siuvėja. Mama taip pat gražiai siuvinėjo. Iš tėčio pusės dvi tetos buvo geros mezgėjos. Yra ir pusseserių rankdarbių mėgėjų. Kadangi mama buvo profesionali siuvėja, V. Rasiukevičienė būdama mokine galėjo džiaugtis išskirtiniais drabužiais. „Niekada nebuvau vienodai su kitais apsirengus – visi drabužiai buvo siūti mamos“,- pasakoja V. Rasiukevičienė.
Kaip dauguma mergaičių, mezgimą pašnekovė išbandė mokykloje. Bet rimčiau šia veikla susidomėjo studijų metais Vilniaus pedagoginiame institute. „Biologijos ir chemijos-buities kultūros studenčių būdavo bendrų paskaitų. O jos visos­ pertraukų metu vis mezgė darbus atsiskaitymams. Be to, jau tuomet gru­pėje buvo gerų mezgėjų. Žavėjaus jų darbais ir pati po truputį bandžiau. Atvažiavus gyventi į Elektrėnus, daugiau pradėjau megzti – sau, dukrytei bei vyrui. Rasdavau laiko mezgimui vakarais, užmigdžiusi dukrą.“
Dukros Rasos šeimoje auga keturios dukrelės, o močiutė, kaip kadaise jos mama, stengiasi anūkėlėms numegzti išskirtinių drabužių. „Su vyresnėlėmis tariamės – pateikiu sa­vo įsivaizduojamą modelį, o jos pasako, ko norėtų, sulipdom savo idėjas ir pasiūlymus, o tada mezgu. Kartais tenka pakoreguoti mezgimo eigoje. Vyriausioji anūkė Rusnė norėjo padidinto dydžio liemenės. Sumaniau numegzti katės atvaizdą. Tai buvo siurprizas, kuris labai tiko ir patiko“, – pasakojo V. Rasiukevičienė.
Pašnekovės dukra Rasa taip pat dirba su siūlais. Bet Vida sako, kad dukra daug universalesnė – ne tik neria, bet ir siuvinėja. „Dukros darbeliams reikia ypatingo kruopštumo, tikslumo – suklysti negalima“, – paaiškina V. Rasiukevičienė.
Pašnekovės dukra Rasa Ku­levičienė ne kartą dalyvavo ir savo darbus visuomenei pristatė Kaziuko mugėje. Rasa neria pliušines pagalves, žaislus, padėkliukus, užklotus, pintinėles ir kt. Šį mėnesį sekėjams ­internete Rasa pristatė naują projektą – nertą maistą, kuris atranda vietą mažų mergaičių žaislinėse virtuvėlėse.
Nors V. Rasiukevičienė mezga daugybę metų, ji sako, kad iki patyrusios mezgėjos jai dar labai toli. „Aš tik mėgėja. Čia tik mano pomėgis. Kad būtum profesionalė, turi gebėti numegzti bet kokį modelį, kurti raštus. Aš to dar nemoku. Nors raštų pati nekuriu, bet ir aklai nekopijuo­ju – kartais galiu du sudėti į vieną. Kaip sakoma, pasižiūriu šen, ten, dar ką nors senose mezgimo knygose susirandu. Tada „paverda“ viskas galvoje, kai kas iškrenta, kai kas lieka – ir išėjo naujas modelis“,- pasakoja V. Rasiukevičienė. Pasak pašnekovės, interneto platybės – tikras rojus mezgėjoms. Ten pilna idėjų, iš bendraminčių galima pasisemti patirties ir pasidalinti savąja.
V. Rasiukevičienė mezga įvairius dalykus: sukneles, megztinius, liemenes, kombinezonus kūdikėliams. O nuo rudens prasidėjo pirmieji bandymai megzti skaras. Sako, kad skaras megzti nėra paprasta – būtina tiksliai megzti pagal schemą – kitaip nieko nesigaus. Ir nors nėra lengva, bet labai įdomu.
Norintiems išbandyti mezgimą, V. Rasiukevičienė pataria pradėti nuo malonių smulkmenų: galvajuostės, šaliko ar kepurės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Savasties beieškant

Šimtmečio portretai

Sportas