Žvilgsniu į praeities gelmes: apie krikščioniškąją kultūrą ir artimųjų kapus

Elektrėnų savanoriai nepamiršta prižiūrėti prieš pusantro šimtų metų palaidotų Pliaterių mauzoliejaus aplinkos. Nuotraukoje labdaros asociacijos „Ištiesk gerumo ranką“ savanorės Birutė, Deivina ir Virginija

Janina Girsė

Vaikščiojant po Sabališkių kapines bei norint pagerbti prieš Vėlines išėjusiųjų artimųjų bei pažįstamų žmonių atminimą, per gerą pusdienį aplankyti galima vos keliolika tokių Amžinojo poilsio vietų. Spalio 27-osios sekmadienio popietę tvarkančiųjų kapus buvo nemažai. Dauguma kapaviečių gražiai sutvarkyta, uždegtos žvakutės. Ko gero, ir visur taip.

Apie Sabališkių kapines
Kapinių Elektrėnų savivaldybėje lygiai 60. Vienos registruotos, kitos – ne. Pastarųjų per keturiasdešimt. Iš visų penkerios yra riboto laidojimo (pvz., Senosios Abromiškių ir kt.), keturiasdešimt – veikiančių (pvz., Sabališkių, Panerių ir kt.) ir penkiolika – neveikiančių (pvz., Kurkliškių kaimo Pirmojo pasaulinio karo karių, Lazdėnų kaimo, Malūnėlio kaimo, Paaliosės kaimo Pirmojo pasaulinio karo karių ir kt.) kapinės. Besidomintiems internetiniame puslapyje yra pateikta visų kapinių prižiūrėtojų vardai, pavardės, telefono numeriai (jeigu prižiūrėtojas – fizinis asmuo) arba pavadinimas, buveinė, darbuotojų, į kuriuos galima kreiptis informacijos, vardai, pavardės ir telefono numeriai (jeigu prižiūrėtojas – juridinis asmuo ar kita organizacija).
Elektrėnų miesto Sabališkių kapinės savivaldybėje didžiausios:­ užima per 7 hektarus užstatyto ploto (mažesnės yra Naujos Vievio kapinės Kurkliškių kaime, apimančios per 4 hektarus, po jų – Vievio miesto katalikų kapinės – beveik 4 hektarai užstatyto ploto). Kultūros vertybių registre Sabališkių kapinės įrašytos kaip De Raesų ir Broel-Pliaterių šeimų koplyčia mauzoliejus, kuriame Abromiškių dvarininkai de Raesai laidojo artimuosius 1852–1911 metais. Trakų apskrities maršalas Vilhelmas de Raesas, miręs 1854 m. balandžio 16 d. Vilniuje nuo apopleksijos, čia buvo palaidotas de Raesų koplyčioje šalia prieš dvejus metus mirusios žmonos. Šioje koplyčioje palaidota ir keletas Broel-Pliaterių. Per pusantro šimtmečio atsinaujino privatizuoti Abromiškių dvaro rūmai ir mauzoliejaus aplinka sutvarkyta, tik dvelkia liūdesiu.
… ar nebūna taip, kad puotos gaudesy,
Kai salėje grakštus skrajoja menuetas, –
Nutrūksta muzika ir triukšmas; gal tik retas
Supranta, ko minia nutilo nedrąsi,
„Praskrido angelas“, – atsiliepė poetas.
Jį pagerbė visi – pažino ne visi.
Aukščiau pateikta Adomo Mickevičiaus ištrauka iš jo soneto patraukia skaitančiojo dėmesį apie būties trapumą.

Pagarba mirusiajam
Dažnas asmuo, paliestas artimojo netekties, susimąsto apie gyvenimo trukmę, išgyvena baimę, nors kartais dėkoja Aukščiausiajam už palengvintas ligonio kančias. Tikinčiojo ramybės uostas – bažny­čios. Sekmadienio mišiose buvo skaitoma ištrauka iš Evangelijos pagal Morkų. 10 skaitinyje pasakojama apie elgetaujantį neregį Bartimiejų, Timiejaus sūnų iš Jericho, kurį tikėjimas išgelbėjo ir praregėjęs Bartimiejus nusekė paskui Jėzų. Kunigas Tadas Piktelis, atskleisdamas skaitinio prasmes, leido suprasti, kad sėdėjimas šalia kelio apriboja žmogaus gyvenimą, juk kelias skirtas eiti. Todėl neregys, prašydamas pagalbos, nors minia prieštarauja, yra Dovydo sūnaus pakviečiamas. Įvyksta stebuklas – praregi. Taigi, tikėjimas žmogui suteikia stiprybės, padeda nepaklysti.

This slideshow requires JavaScript.

Šiandien ne vienam, dažnai nesugebančiam suspėti į virtualios erdvės greičio ratą, kyla klausimų apie naujuosius mirusiųjų laidojimo papročius. Jau 2016 metais paskelbta Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcija dėl mirusiųjų laidojimo skelbia, kad pirmenybę reikia teikti tikinčiųjų palaikų palaidojimui, nes taip parodoma didesnė pagarba mirusiajam. Kai, vadovaujantis teisėtais motyvais, pasirenkama kūną kremuoti, tikinčiojo pelenai padedami atilsiui šventoje vietoje, tai yra kapinėse arba tam tikrais atvejais bažnyčioje, arba teritorijoje, paskirtoje šiam tikslui ir pašventintoje kompetentingos bažnytinės valdžios. Mirusiųjų pelenų laikymas šventose vietose laiduoja, kad jie neliks neįtraukti į jų šeimos ar krikščionių bendruomenės maldas bei atminimą. Jei mirusysis yra aiškiai pareikalavęs, kad būtų kremuo­jamas ir jo pelenai išbarstyti sumetimais, prieštaraujančiais krikščionių tikėjimui, toks asmuo, vadovaujantis teisės nuostatais, krikščioniškai nelaidotinas. Tokios Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcijos laikosi ir Elektrėnų bažnyčios diakonas Tautvydas Dikčius.

Kapinių tvarkos
Dabar nuo liūdesiu dvelkiančio de Raesų mauzoliejaus, žvelgiant rytų kryptimi, akys užkliūva už masyvaus paminklo. Tai žymaus kunigo Čes­lovo Krivaičio, gimusio Žebertonių kaime, giminės kapas. Čia palaidota šio iškilaus Vilniaus arkivyskupijos valdytojo, vėliau – Kernavės prelato, motina ir artimieji (paties kunigo Amžinojo poilsio vieta Kernavėje). Priėjus arčiau, pastebima, kad kapavietė sena, tačiau jau nūnai palaidotos giminaitės kapas uždengtas plokšte. Tai taip pat neseniai atsiradęs naujas dalykas, sukeliantis visuomenėje nemažai pasvarstymų. Juk plokštės atrodo tvarkingai, bet ar dera toks žmogaus santykis su gamta ir laidojimo papročiais? Pasak kunigo Ričardo Doveikos, kapų dengimas akmens plokštėmis – nėra žmogaus atskyrimas nuo gamtos. Krikščioniško kapo sutvarkymas – tikėjimo išraiška Krikščioniškoje kultūroje ir tai priklauso nuo žmogaus širdies ir ketinimų. Taip išreiškiama meilė, pagarba, dėkingumas ir rūpinimasis mirusiaisiais. Jei tai daroma iš puikybės, siekiant pasirodyti, tai viena. Bet visada svarbu, kad veiksmai būtų nuoširdūs, paprasti ir kuklūs, atitinkantys žmogaus galimybes. Jei tai atliekama remiantis natūraliomis galimybėmis, o ne paverčiama papildoma finansine našta šeimai ir kitiems poreikiams, kiekviena šeima pati nusprendžia. Kunigas Doveika nesutinka su Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros darbuotojos informacija, kad kapo plotas, uždengtas plokštėmis, negauna lietaus ar sniego tirpsmo vandens, kuris turėtų prasiskverbti į žemę, ir tai tampa aktualu klimato kaitos kontekste. Jis teigia, kad akmuo yra gamtos dalis, o jei plokštėje paliekamas mažas plotelis vienai gėlei įsodinti, vanduo į gruntą patenka. Visgi tai priklauso nuo žmogaus: vienam užtenka tik kryžiaus ar paminklo, kitiems tinka plokštė. Kapai yra susitikimų, palaiminimų ir maldos vieta. Todėl tvarka turėtų būti, nes už kapo nepriežiūrą tenka administracinė atsakomybė. Bažnyčia dėl kapaviečių priežiūros registracijos nevykdo. Tai tvarko seniūnijos. Kunigas nieko bendra neturi, jis lydi ne į kapines, jis lydi velionį, Bažnyčia neturi jokios jurisdikcijos šiuo atveju. Maždaug prieš penkerius metus buvo koreguo­tos Kapų tvarkymo taisyklės, todėl kapinių administracijos ar seniūnijos turi registruoti prižiūrėtojus knygose arba skaitmeninėje sistemoje, ­jeigu to nedarė. Už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą yra atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė ar niša. Problemos kyla, kai numiršta prižiūrintis asmuo, o giminės nesusitaria, tada taip ir nutinka – kas pirmesnis palaidoja artimąjį, tas ir tampa juo, todėl reikia susitvarkyti šiuos reikalus.

Tremtiniai čia liko amžiams
Tūkstančiams tremtinių, iškeliavusiems Anapilin ne savo noru, didi pagarba. Kiekvienas iš jų tikėjo, kad grįš, nemigo naktimis, sukaustytas šalčio, šnabždėjo:
Kur tu, žaliais berželiais išsipuošus,
Žalių sodybų tėviške mana…
Lankų krūmeliai, miško uosiai
Ir sesės skambanti daina?
(Zigmas Kupstys)

Sabališkių kapinėse 1989 metais Elektrėnų tremtinių klubo pastatyta skulptūra Marija su kūdikėliu, skirta tremtiniams. Jos autorius – Ipolitas Užkurnys. Laiko upei nenumaldomai srovenant, mus džiuginančių tremtinių mažai belikę, o aplink Marijos su kūdikėliu skulptūrą jau ir vietos jiems pasilaidoti nėra. Visai neseniai netekome Romo Saidžio. Prieš tai „Elektrėnų kronikai“ tremtinys Romas Saidys yra papasakojęs savo gyvenimo istoriją, kaip ketverių metų vaikas, kartu su šei­ma buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, nes tėvai Stefanija ir Juozas Saidžiai buvę ūkininkai, dirbę 27 ha žemės. Jie 1949 metų rudenį pateko į išvežamų tremtinių sąrašą. Tremtyje Saidžiai praleidę septynerius metus ir 9 mėnesius. Į Lietuvą grįžę 1956 metais gruodžio pabaigoje.­ Baigęs Vilniaus politechnikumą, įgijęs šilumininko specialybę, Romas dirbęs Lietuvos elektrinėje. Atpasakotoje biografijoje slypi visa Lietuvos istorija. O jos tikslas, kad apie tai žinotų karta, kuriai neteko pergyventi karo, tremčių, persekiojimų, kad tai prisimintų ir vyresnė karta, birželio 14-ąją minėdama Gedulo ir vilties dieną. Džiaugėsi išgyvenusieji, po Stalino mirties sugrįžę į gimtinę, susitikę su artimaisiais. Daugelis jų, sulaukę garbaus amžiaus, dabar ramiai kapinėse atgulę Amžinojo poilsio. Šiandien dar pagerbėme tremtinių Angelės Mazėtienės, Albino ir Alminos Matulevičių, Juozo Pupininko, Stepo ir Bronės Kveragų, Mečislovo ir Jadvygos Zagorskių ir kitus kapus.

Prano Noreikos atminimui
Kaip minėta, Sabališkių kapinės Elektrėnų savivaldybėje didžiausios.­ Miesto gyventojai, vyresnio amžiaus sulaukę elektrinės darbuotojai, jau pamažu keliasi į „pašauktus“ namus. Lankydamas pažįstamus kapinėse, inžinierius Laisvydas Valinčius stebisi, kad gyvų kolegų daug mažiau, nei čia palaidotų. Sako, skaitai pavardes ir atrodo, kad eitum per įmonės cechą.
Pirmiausia norėjosi aplankyti ­ilgamečio Lietuvos elektrinės direktoriaus, pirmojo Elektrėnų savivaldybės garbės piliečio Prano Noreikos, mirusio 2021 metų rugsėjo 17 dieną, kapą. Šalia paminklų sesei, tėvams, anksčiau mirusios sutuoktinės Daratos biusto, kukli lentelė su įrašu: PRANAS NOREIKA 1927-2021. Lietuvos inžinierius, energetikas, ypatingų gabumų vadybininkas Pranas Noreika nuo elektrinės statybos iki garbaus amžiaus buvo pažįstamas beveik kiekvienam elektrėniškiui ir ne tik. Elektros energijos gamintojai, pasak direktoriaus, ypatingi žmonės. Išėjęs į užtarnautą poilsį ir sveikindamas miestą su 60-ies metų jubiliejumi, išskiria šiuos: sveikino Elektrėnų savivaldybės gyventojus ir atskirai – energetikus. Sovietmečiu ne be direktoriaus sutikimo iš Sibiro kėlėsi į Elektrėnus tremtiniai, elektrinėje kūrėsi Persitvarkymo sąjūdis, o 1991 metų sausį  Aukš­čiausios tarybos ginti stojo gausus būrys energetikų. Nepriklausomybės metais, gaudavęs ypatingų apdo­vanojimų, sakydavęs, kad malonu būti pastebėtam, bet jis dirbąs ne dėl jų. Prie visų valdžių buvęs stebimas pro didinamąjį stiklą ir dėl profilaktoriumo (dabar Abromiškių reabilitacijos ligoninė), ir dėl Ledo rūmų, ir dėl „Vaikų pasaulio“, sporto centro, bažnyčios statybų, bet niekada nebuvo nubaustas, nes visi tikrintojai vadovavosi principu – jeigu neturi asmeninės naudos sau, tai  nėra už ką bausti.  Nuostata – neturėti naudos sau – vadovavosi direktorius ir dėl to buvo gerbiamas.

Nepamiršti
Palikę kapavietę žalumos ir gėlių apsuptyje pagerbkime, ką atrasime iš buvusių Prano Noreikos jau išėjusių kolegų. Ant kalnelio naujai pastatytas paminklas inžinieriui Vladui Puriui, Algimanto – Aloyzo Šakio studijų draugui ir ilgamečiam kolegai. Šakio Amžinojo poilsio vieta įamžinta skulptūros, aplink dailiai sūnaus iš­drožta tvorelė. Draugai ir sodo namelius buvo susirentę šalia, juos iki šiol tvarko jų sutuoktinės. Atrandame ir pagerbiame kitus energetikus: Joną Drumstą, Antoną Nikoliuką, Valdą Kupčinską, Antaną Butkų, Joną Šlekaitį, Vladą Pašukį. Pasak Laisvydo Valinčiaus, energetikų, palaidotų Sabališkių kapinėse, yra daug, tačiau vakarėjant dar norėtųsi aplankyti mokytojų kapus.
Naujose kapinėse, prie šiaurinės sienos, palaidoti Antanas ir Ge­novaitė Rutkauskai. Kaip ant paminklo parašyta – mokytojas ir gydytoja. Augant Elektrėnams ir nuo­lat daugėjant gyventojų, pastatytoje mokykloje (kur dabar įsikūrusi savivaldybė ir meno mokykla) irgi darėsi ankšta, vaikai mokėsi dviem pamainomis. 1967 m. direktorius A. Rutkauskas ėmė rūpintis naujos mokyklos statyba. Jos būtinumu reikėjo įtikinti ne tik Lietuvos VRE direktorių P. Noreiką bei tuomečio Elektrėnų vykdomojo komiteto pirmininką E. Paulauską, bet ir Švietimo ministerijos valdininkus. Atlikti detalūs skaičiavimai rodė, kad po kelerių metų visi miesto vaikai į vieną mokyklą nebetilps. Antanas Rutkauskas tapo šios mokyklos direktoriumi ir dirbo iki 1972 metų. Vėliau mokė lietuvių kalbos šioje mokykloje, vėliau – „Versmės“ gimnazijoje, iš pradžių vadintoje 3-iąja vidurine mokykla.
Ūksmingame dekoratyvinių krū­mų pavėsyje aptinkame mokytojų Prano ir Aldonos Vaičiulių Amžinojo poilsio vietą. Pranas Vaičiulis buvo ne tik žymus matematikas. Semeliškėse jis paliko prisiminimą apie jo įkurtą mėgėjišką teatrą, pokario laiku gerai žinomą ne tik Trakų, bet ir tolimesniuose rajonuose. Prieš pensinį laikotarpį dirbo direktoriaus Egidijaus Kontrimo pavaduotoju „Versmės“ gimnazijoje. Sabališkių kapinėsi ilsisi mokytoja, kurį laiką dirbusi laikraščio „Elektrėnų kronika“ redakcijoje Genovaitė Žigutienė. Kiek aukštėliau, įkalnėje, dukrų tvarkingai prižiūrima pradinių klasių mokytojos, tautinių vertybių skiepytojos Danos Arlauskienės kapavietė. Tėvai džiaugdavosi, kad jų atžalos patekdavo pas šią moky­toją, žinojo, kad ji mokysianti ne tik elementarių dalykų, bet ir tautinių šokių, supažindins su liaudies papročiais, ruoš spektaklius. Pakilusios į kalnelį ieškome menininko Antano Sutkaus Rūpintojėlio. Jis saugoja mokytojos Stefanijos Smalskienės ir jos tėvų tremtinių Prano ir Zuzanos Daugirdų ramybę. Mokinių mylima, prilaikanti ypatingą humoro jausmą, gebanti atrasti išeitį iš bet kurios banaliausios situacijos, neieškanti žodžio kišenėje, mokytoja Stefutė, kaip ją vadino kolegos, buvo visuomet laukiama. Prisimena ją ir dabar jos jau pražilę mokiniai, kolegos. Poezijos skaitymas prie puodelio kavos – viena mėgstamiausių lituanistės Smalskienės poilsio akimirkų:
Žali ir raudoni lašai krinta tykiai –
Rožės, lelijos, vainikai
Jau dengia mane…
ak, koks miegas saldus,
Koks lengvas, kvapnus –
kaip medus. (…)
Pažįstu – tai mano žiedai šie skinti,
Dar vakar daržely juos laisčiau pati,
Tos spindinčios rožės,
tos baltos lelijos –
Puošiau jom paveikslą Marijos.
(A. Mickevičius, Vėlinės)

Likę atmintyje
Vakarėja. Liaudyje sakoma, kad tamsiu paros metu po kapines vaikščioti nevalia – negalima trukdyti sielų ramybės. Tad skubame pagerbti išėjusiųjų Amžinybėn medikų. Prisiminėme mirusius pagarbos ir didžiulio dėkingumo sulaukusius Elektrėnų ligoninės vadovus – Eugenijų Vitkų, Leoną Čižą, Vidmantą Mickevičių. Aplankėme su didele meile prižiūrimą buvusio tos pačios ligoninės vadovo Zenono Belicko saugomų palaikų vietą kolumbariume. Iš pradžių dirbęs Aukštadvario, Onuškio, Ramygalos ligoninėse Z. Belickas nuo 1985 metų gavo Elektrėnų ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas, vėliau jo pastangomis buvo įkurta MediCa klinika (InMedica klinika) Elektrėnuose, subūrė personalą. Kai šventė 50-ies metų gydytojo darbo sukaktį, savo poliklinikoje jau turėjo per 6 tūkstančius pacientų. Plėsdamas sveikatos priežiūros pa­slaugų spektrą, atsakingai atlikdamas pareigas, buvo užsitarnavęs pacientų pagarbą. Ne tik paminėti medikai ­ilsisi Sabališkių kapinėse. Kiekvienas jų likęs atmintyje ne tik artimųjų, bet ir buvusių jų pacientų.
Ramus paskutinis spalio sekmadienio vakaras skatina susimąstyti apie žmogaus gyvenimo kelią. Prisiminta keliolika žymių žmonių istorijų. O pašauktųjų Anapilin beveik aštuonių hektarų Sabališkių kapinių plote skaičius kaskart didėja. Ir visai nesvarbu, kas palaidotas: gydytojas ar paprastas darbininkas. Visos vėlės vertos pagarbos. O kapai, pasak kunigo Ričardo Doveikos, yra vieta, kuri turi ateitį – tai vilties vieta, kurioje bręsta prisikėlimas iš numirusiųjų, o krikščionys juos tvarko.
Baigdama straipsnio autorė dar norėtų pridėti vieną informacją apie CEMETY. Lietuvoje diegia 2013 m. Latvijoje sukurtą kapinių skaitmeninimo ir duomenų valdymo sistemą „CEMETY“. Ji padeda kaupti, saugoti ir tvarkyti informaciją apie kapines. Sistema diegiama bendradarbiaujant su vietos val­džios institucijomis bei kapinių tvarkymo specialistais. Kapinių duomenis įvesti ir apdoroti paprasta, todėl tai padaryti gali bet kokio amžiaus vartotojai. Sabališkių kapinėse jau ­suskaitmeninti 5303 kapai.