Žmogus nėra skaičius

Žmogus nėra skaičius

Šiemet minimos 75-osios Lietuvos žydų žudynių metinės. Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, rugsėjo 22 ir 23 dienomis Lietuvoje buvo skaitomi Holokausto aukų vardai. Semeliškėse genocido atminimas paminėtas rugsėjo 23 ir spalio 6 d.

Rugsėjo 23 d. Semeliškėse, šalia gimnazijos, vyko pilietinė iniciatyva „VARDAI. Žmogus nėra skaičius“, kurią organizavo Semeliškių renginių organizatorė Silvija Bielskienė. Iniciatyvoje dalyvavo Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, Semeliškių seniūnė Loreta Karalevičienė, specialistės Laima Aleškevičienė, Rita Buividavičienė, Ona Danilkevičienė, Semeliškių gimnazijos direktorė Irena Adomėnienė bei gimnazijos bendruomenė. Pilietinės iniciatyvos dalyviai skaitė 1941 m. spalio 6 d. Dargonių miške nužudytųjų Semeliškių ir Vievio žydų tautybės žmonių vardus. Savo prisiminimais dalijosi Elena Karalevičiūtė Čepanonienė, Pasaulio tautų teisuolė, 1998 m. apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Elena Čepanonienė, gimusi 1935 m. gegužės 5 d., įdomiai pasakojo apie tragiškus ir šiurpius to meto įvykius. Ašaros ir trūkčiojantis balsas išdavė jaudulį ir didžiulį skausmą, lydintį visą gyvenimą. Elenos tėvai, Stasė Stasiūnaitė-Karalevičienė ir Pranciškus Karalevičius, rizikuodami savo gyvybe, slėpė žydų šeimas. Močiutė Jadvyga Karalevičienė ir mažoji Elena su broliu buvo pagrindiniai pagalbininkai ir maisto nešėjai. Moteris prisiminė, kad vos tik atėję, žydai per naktį kluone iškasė bunkerį, o žemę išnešė į mišką, slėpėsi rūsyje, miške. Į jų namus atėjo 4 broliai Alpertai: Geršonas ir Alteris buvo nevedę, o Joselis ir Elikas jau buvo sukūrę šeimas. Motina ir Eliko žmona liko gete. Žmonės, saugantys getą, Elenos tėvui prižadėjo, kad sutartu laiku moteris paleis. Vieną vakarą jis išėjo jų parsivesti. Moteris paleido, tačiau einant mišku, besilaukiančiai Eliko žmonai prasidėjo sąrėmiai. Motina paėmė ką tik gimusią mergaitę ir tarė: „Tu bėk, tu jauna, o mergaitę palik man“. Jauna moteris iš skausmo plyštančia širdimi paliko senutę ir mažą dukrytę. Ji pasiklydo miške ir į sutartą vietą neatėjo. Elenos mama ir močiutė verkė, nes apie tėvą neturėjo jokių žinių. Tėvas Pranciškus į Bijūnus grįžo kitos dienos vakarą, apie 23. 00 val. Kai prašvito, jis rado jaunąją Alpertienę, tačiau bijojo eiti, laukė, kol sutems. Senoji Alpertienė su kūdikiu naktį praleido Semeliškių valsčiaus rūsy. Vėliau ji buvo sušaudyta ir užkasta prie tako, vedančio prie Strėvos senojo liepto. Prieš mirtį senolė paklausė budelio, kodėl tokią mažą duobę iškasė. Mažylės gyvybę nutraukė šautuvo buožė. Kapavietę žymėjo auganti obelis. Dabar palaikai perlaidoti Dargonių miške, masinių žudynių vietoje, vietą žymi atskiras paminklas.

Joselio Alperto šeimai po trijų savaičių gimė mergaitė. Ją naktį ir dieną laikė pagalvėse, kad nesigirdėtų verksmo. Stasė Karalevičienė pasiuvo drabužėlius, vystyklus, o vyras Pranciškus su Joseliu nunešė į Neciūnus. Ten, prie ežero, mažoje trobelėje gyveno Dragūnai, neturintys savo vaikų. Suvystytą kūdikį paliko prie slenksčio, o patys pasislėpė krūmuose. Naujieji globėjai labai apsidžiaugė, radę pamestinukę. Mažoji mergaitė naujuose namuose augo nuo lapkričio iki gegužės. Tėvai Chana ir Joselis naktimis eidavo prie namų ir pro langus stebėdavo kaip auga jų dukrytė. Gandas apie augančią mažylę greitai pasklido po kaimą. Vieną dieną Dragūnienė kūreno krosnį. Į namus atėjęs vyriškis, paklausė: „Kur tavo mergaitė?“. „Ponuli, va mano mergaitė, lovytėj!“- džiugiai atsakė moteris. Mažoji gulėjo lovelėje ir šypsojosi. Budelio kumštyje užgeso jos gyvybė, o bejėgis kūnelis, atsitrenkęs į kambario sieną, lyg vaiduoklis persekiojo pamišusią moterį, besiblaškančią po kaimus ir ieškančią savo mergaitės.

Taip pat gyveno Leizerių šeima. Dukra Cilė Leizaraitė dabar gyvena Vokietijoje. Vasarą su dukra ir vaikaitėmis buvo atvykusios į svečius.

Altaris Alpertas sirgo džiova, buvo visas sutinęs. Stasė Karalevičienė jį gydė medumi su alijošiumi, barsuko, šuns taukais, ruošė vaistus iš kiaušinių lukštų.

Prisiglaudė Šulmanų šeima: tėvai ir dukra Sara bei sūnus Elikas. Kai tėvų namuose buvo daroma krata, Elena su Sara gulėjo lovoje už spintos. Nors Sara buvo 4-5 metais vyresnė, išgirdusi piktus riksmus, pradėjo verkti. Mažoji Elena griebė ant lovos galūgalio permestą skarą, kad pridengtų juodus, garbanotus plaukus. Išstūmė Sarą nuo lovos ant krosnies, tada į virtuvę, kol mergaitė pabėgo pas brolį. Brolis tuo metu buvo prie gyvulių. Nieko neradęs, vienas iš vyrų, tėvui pasakė: „Karalevičiau, nujaučiu, kad tu padedi žydams.“ Tėvas atsakė: „Tu atėjai su ginklu, ir jie atėjo su ginklu, prašė valgyt. Tai ir daviau, o ką galėjau padaryt“.

Būdos kaime, šalia Laičių, pas giminaičius Karalevičius, kratos metu buvo rastas Šulmanų sūnus. Jis pasakė, kur jo mama. Berniuką atvežė į Kozelkiškes, pas Elenos dėdę Povilą Stasiūną. Šulmanų motiną ir sūnų įkalino Trakų kalėjime. Tėvas Šulmanas turėjo auksinių pinigų ir paprašė, kad Pranciškus Karalevičius išpirktų jo šeimą. Pranciškus nuvyko į Trakus, rado kalėjimo prižiūrėtoją, perdavė pinigus ir susitarė dėl kalinių išlaisvinimo. „Atvažiuok po trijų dienų su dideliu vežimu, pridėk daug šiaudų ir paimsi“ . Kai atvyko po trijų dienų, tėvą pasitiko grėsmingas kalėjimo prižiūrėtojas: „Jų jau nėra. Ir tu dink iš čia, nes galiu pasodinti“.

Slepiamų žmonių skaičius nuolat didėjo, didėjo ir pavojus. Stasė Karalevičienė aplankė gimines, gyvenančius Anglininkuose. Šalia esanti Rūdninkų giria tapo žydų prieglobsčio vieta, o giminaičiai slapčia pristatydavo maistą į girią. Į Rūdninkus pasitraukė Joselis ir Geršonas Alpertai su žmonomis, Berkės brolis Patašnikas Kastrilius, Abraomas Baikovičius, Lancmanas su sūnumi, Leizeris Musnickas su sūnumi.

Strėvos miške, nešdamos duoną ir pieną, žuvo Patašnikienė ir Purvaitė. Nuo Karalevičių namų jau buvo nuėjusios apie 4 kilometrus. Eidamos moterys sutiko žydšaudžius. Šalia Onuškio kelio, griovyje, buvo užkasti jų palaikai. Po karo Elenos tėvas sukalė dvi dėžes, atkasė palaikus, sudėjęs kaulus juos palaidojo Dargonių miške. Laidodamas pastebėjo, kad Patašnikienės žandikaulyje žiojėjo skylės, dvi eilės auksinių dantų buvo išrautos.

Daugirdiškėse žuvo Ginsbergas ir Lancmanas. Jie skubėjo iš Rūdninkų į Vievį, kad susprogdintų vokiečių traukinį. Išaušus rytui, bijojo eiti toliau. Pas vietinį gyventoją paprašė prieglobsčio. Išsigandęs, kad gali nukentėti, šeimininkas atėjo į Semeliškes ir pranešė apie keleivius. Žydus užklupo miegančius ir sušaudė.

Norėdami išgauti informaciją, tardytojai uždarė Eleną su broliu į atskiras patalpas. Liepė pasakyti, kur tėvai slepia žydus, gąsdino, kad jų šeimą sušaudys arba pasodins į kalėjimą. Negalėdami palaužti, ėmėsi klastos: „Tu nesakai, o brolis jau pasakė, kad slepiat žydus“. O Elena atsakė: „Jis jums pamelavo, nes ir man niekad teisybės nesako, tik meluoja“.

Didžiulis prisiminimų srautas nešė tolyn, o susirinkusiųjų širdis kaustė gėla, kad beprasmės aukos, amžinam poilsiui atgulusios įvairiuose Lietuvos kampeliuose, nėra vardai, nėra skaičiai. Tai sunaikinti, suluošinti žmonių gyvenimai ir likimai, tai neišsipildžiusios viltys ir svajonės, tai priesakas mums, gyviesiems, kad šis genocidas negali pasikartoti. Nes atmintis gyva ir ji liudija.

Nijolė Ustilienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų