Dar dvelkia vasara,
bet sodai vaisių rudeniui brandina…
Pavasarį bus vėl pradžių pradžia.
Žmogus kasmet gerais
darbais aruodus savo pildo,
Pelams ir akuotams rugelio
jaujoj vietos nebėra.
Šie straipsnio autorės žodžiai tebus pasivėlinęs sveikinimas gegužinio pusiau jubiliejinio gimtadienio proga Elektrėnų neįgaliųjų draugijos (toliau – END) pirmininkui Zigmantui Jančauskiui, kurio įdirbis į neįgaliųjų bendrijos veiklą didžiulis. Gebėjimas neįgaliam, vienišam patarti, paguosti, ansamblio „Žara“ dainomis širdį pradžiuginti yra Zigmanto pareiga. Kad ir kokią neįgaliųjų problemą aptartum, visur rastum jo minčių. Nuo 1995 m. trylika metų vadovavęs Elektrėnų neįgaliųjų bendrijai, vėliau išrinktas Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininku, šias atsakingas pareigas ėjo rūpindamasis ligų palaužtų žmonių gerove (įdomumo dėlei, skaitytojui pateikiamas Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkų sąrašas: Jonas Mačiukevičius 1988–1994 m., Algimantas Grabauskas 1994–1996 m., Saulius Šaltenis 1996–1998 m., Zita Valaitytė 1998–2008 m., Zigmantas Jančauskis 2008–2016 m., Jelena Ivančenko 2016–2020 m., Ignas Mačiukas nuo 2023 m. iki šiol). Daug aktualių problemų sprendimo kelių, eidamas LND pirmininko pareigas, Z. Jančauskis buvo pateikęs spaudoje apie tai, kodėl praranda neįgalieji norą dirbti („Kauno dienoje“, 2014 m. rugpjūčio 11 d.), kaip neįgaliesiems tapti savarankiškiems („Balsas.lt“, 2011 m. rugpjūčio 16 d.), kodėl neįgalieji nesutinka su siūlomu pensijų mažinimo planu (ELTA, 2009 m. rugsėjo 30 d.), kodėl 7 procentai Lietuvos piliečių neturi galimybės save realizuoti (Veidas.lt., 2014 m. gruodžio 8 d.), ar socialinis dialogas padės sumažinti mokesčių naštą („Balsas.lt“, 2009 m. sausio 29 d.). Taigi dauguma minėtų klausimų vienu ar kitu būdu būdavo aptariami ir sprendžiami respublikos mastu, nors kartkartėmis ir nepavykdavo įgyvendinti. Pavyzdžiui, vos tik paskelbus 2012 m. Palangos valdžios sprendimą apie lito mokestį, LND pirmininkas Zigmantas Jančauskis prašymą atleisti nuo rinkliavos Šventojoje stovyklaujančius draugijos narius savivaldybei atsiuntė dar gegužės pradžioje (Draugijos įsigytose patalpose vykdoma Neįgaliųjų socialinės reabilitacijos programa, kuri finansuojama iš biudžeto). „Naujam mokesčiui nebuvo numatyta projektinių lėšų, tad labai prašome rasti galimybę paremti Lietuvos neįgaliųjų draugiją“, – aiškino Z. Jančauskis. Tačiau neįgaliesiems savivaldybė atsakė, kad taikyti išimčių nenumatyta. Suprantama, daugybė pirmininko minčių buvo išgirsta ir darbais realizuota. Taigi atsakingos pareigos įrašė ne vieną teigiamą potėpį į sudėtingą neįgaliųjų gyvenimo paletę. Iš savo gyvenimiškos patirties sutikdamas, kad Lietuvoje rūpinamasi visais visuomenės sluoksniais, taip pat ir neįgaliaisiais, abejoja, ar pasirinkti sprendimų būdai yra geriausi. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas deklaruoja lygių teisių, lygių galimybių, diskriminavimo prevencijos, visapusiško dalyvavimo, savarankiškumo, prieinamumo, lankstumo, skirtingų poreikių tenkinimo ir kitus principus. To siekti įpareigoja ir Seimo ratifikuota Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija. Deja, reali padėtis dar gerokai skiriasi nuo minėtuose teisės aktuose reglamentuotų tiesų. Ir dar daug planų teks įgyvendinti.
Elektrėnų neįgaliųjų draugijos meninė veikla šiandien
Nūdien END organizacijos veiklos horizontai platesni ir jos pirmininko Zigmanto Jančauskio veikla, aišku, tampa vis sudėtingesnė. Tai aiškiai atskleidžia nuveikto darbo ataskaita. Kasdieninius darbus lemia skirtingos veiklų kryptys. Viena jų, geriausiai Elektrėnų gyventojams atpažįstama, – organizacijos meninio kolektyvo „Žara“ ilgametė veikla, o vienas ryškiausių dalyvių – Zigmantas Jančauskis – yra ansamblio vizitinis veidas. Kolektyvas nuolat tobulėja, pats pirmininkas 2023 metais END ataskaitinio susirinkimo metu aptardamas vykdomų projektų veiklą džiaugėsi, kad vienas iš tokių – „Ir gražus tas kraštas mūs gimtasis“. Projekto tikslas – per kultūrinę veiklą, išvykas sudaryti sąlygas neįgaliesiems išreikšti savo meninius sugebėjimus, buvo sėkmingas. Ir ateityje bus tęsiamas. 2022 m. projekte buvo numatytos lėšos kolektyvo „Žara“ koncertinei aprangai atnaujinti, transporto išlaidos išvykoms, lėšos kanceliarinėms priemonėms. Projekto metu buvo įsigytas audinys ir pasiūta kolektyvo nariams koncertinė apranga, surengtos išvykos į Trakus, Vilniaus operos ir baleto teatro spektaklį, išvyka po Vilniaus senamiestį. Atsisakius visų kanceliarinių išlaidų ir pridėjus gerokai nebiudžetinių lėšų, surengta Kalėdinė vakaronė. Kolektyvas „Žara“ laimėjo atrankinį „Vilties paukštė 2022“ konkursą Širvintose, o finaliniame ture Ukmergėje pirmą kartą kolektyvo istorijoje pateko tarp prizininkų (iškovota antroji vieta).
„Žaros“ ištakos
Šviesaus atminimo maestro Stasys Povilaitis savo dainos tekste yra paminėjęs, kad „Dainoj sugrįžta laimė…“. Kiekvienas siekia būti laimingas, o liūdesiui apnikus iš tiesų norėtųsi, kad gyvenimo kelią apgaubtų laimė. Ji, kaip siekiamybė, nuo jaunumės artima, siejama su šviesa, saule. Su daina Elektrėnų neįgaliųjų draugijos meno kolektyvas geba pakelti nuotaiką, atgaivinti malonius prisiminimus, perteikti gamtos grožį, meilę tėvynei – taigi suteikti klausytojui laimės pojūtį. Galbūt „Žaros“ kolektyvo pavadinimas, pasak aukščiau paminėto maestro, taip pat yra susijęs su rytmečio „žaromis šilkinėmis“. O kaip buvo iš tikrųjų? Apie tai geriausiai gali papasakoti Marytė Zernajeva (Kerdokaitė). Ji viena pirmųjų kartu su šviesaus atminimo Elena Pliskauskiene ir Jadvyga Patalavičienė gražiai pradėjo kolektyvui formuotis. Nuo mažų dienų Marytė, dar būdama ketverių, vyresniajai seseriai prie vargonų giedant, visas mišias išsėdėdavo ant laiptelio ir chorui, kaip sugebėjo, pritardavo, o vėliau, būdama vienuolikos, su sese ir šuniuku eidavo į Beižionių kolūkio karvių fermą sergančio tėčio pavaduoti – sargauti. Visą naktį galvijai klausydavosi merginų dainų. Viena dažniausiai atliekamų buvo „Stovi tiltas“. Aišku, – apie meilę. Jau tada į savo sąsiuvinį mergaitė apie 70 jų buvo užrašiusi. Visus darbus lydėjo daina: ir šienelį grėbiant, ir linelius raunant. Ir džiaugsme, ir varge. O jų būta: mamai Varankevičiūtei-Kerdokienei, kilusiai iš 8 vaikų šeimos, daina taip pat buvo paguoda nesibaigiančiuose darbuose. Dukra Marytė darbšti ir kūrybingos sielos iki šiol. Vingiuotas kelias atvedė Marytę į Elektrėnus: baigusi tėviškėje septynias klases, išvažiavo į Kauną, o 16-os sulaukusi jau dirbo Kauno klinikų registratūroje. Anksti ištekėjusiai, bet šeimai neturint gyvenamojo ploto, 1969 metais atsirado galimybė įsikurti Elektrėnuose. Marytė dėl sūnelio negalios atėjo į Elektrėnų neįgaliųjų draugiją ir čia rado nuoširdžių žmonių ir bendraminčių. 1994 metais vieno šventinio END susibūrimo metu čia dalyvavusios Elena, Jadvyga ir Marytė padainavo keletą liaudies dainų. Zigmantas Jančauskis, iš prigimties turintis muzikinių gebėjimų, iškart suprato, kad šių balsų darną galima sujungti į ansamblį. Moterys su džiaugsmu sutiko. Taigi naujam kolektyvui reikėjo pavadinimo. Kaitriai bendravimo ugnelei įsižiebus, sumanymų buvo pateiktas ne vienas. Tik paskutinis, pasakytas pirmininko Zigmanto Jančauskio, „prilipo“ visiems ir visam laikui. „Žara“ – bus šviesulys elektros mieste, šviesulys ir neįgaliųjų gyvenime.
Šviesulys neįgaliųjų gyvenime
Pasak vienos iš pirmųjų dainininkių, iš pradžių šventėse dainuodavo be instrumentų pritarimo, kartais pasitelkusios barškučius. Bet noras bendrauti ir daina vienijo jaunus žmones švęsti gyvenimą, užmiršti savo negalią, praleisti laisvalaikį kultūringai. Pirmininkas surado ir vadovą. Iš pradžių keletą repeticijų pravedė Aurimas Medzikauskas, paskui – Vytas Jarmalavičius. „Žaros“ liaudies dainų melodijos liejosi ne tik kalendorinių švenčių metu, jos vienijo žmones ekskursijose pakeliui į Rumšiškes, Kryžių kalną, į Kernavę, prie Pažaislio vienuolyno ir prie Baltijos jūros. Linksmybėmis ir dainomis praturtėjo suorganizuotos sporto bei rudens gėrybių šventės, vakaronės, net bažnyčios aplinkos tvarkymo popietės. O kaipgi Margučių šventė be dainos? Zigmantas Jančauskis prisimena pirmuosius kolektyvo dainininkus: Aleksandrą Pačėsienę, Edvigardą Umbrasienę, Adelę Gudiškienę, Aldoną Jančiulienę. Kolektyvo dalyviai ypač vertinę Onutę Gudeikienę – pagrindinį balsą. Ieškant straipsniui medžiagos apie minėtą kolektyvą „Elektrėnų kronikos“ redakcijoje, mielai talkino viena iš buvusių „Žaros“ ansamblio dainininkių Elena Vaicekauskienė. Gražaus amžiaus sulaukusi, ji greitai gebėjo rasti tekstų pagal nuotraukas, išsamiai pasakojo, kokią aprangą kaskart vilkėjo koncertų metu, kaip dainos buvo parenkamos repertuarui, džiaugėsi, kad šiandien kolektyvo darnus dainavimas širdį glosto.
Kai 2002 metais buvusios infekcinės ligoninės patalpose neįgaliųjų džiaugsmui oficialiai buvo atidarytas centras, žmonėms su mažesne ar didesne negalia jis tapo tikra atgaiva: bendravimas neleido klimpti į depresiją, suteikė galimybę įgyti visokeriopą pagalbą, leido išreikšti savo kūrybinius gebėjimus: rankdarbiais buvo puošiamos erdvės, dainų posmais – šventės. Ypač populiarus tapo Kazimiros Drūtienės ketureilis: „Jei kankins negalia, jei širdy neramu,/ Ateiki čionai ir drauge gera bus./ Čia renkasi tie, kur viens kitą paguos,/ Kai būsim kartu, liūdesys pavėluos.
Jau po metų, vadovaujamas Nijolės Skuodienės, „Žaros“ ansamblis sėkmingai dainavo „Vilties paukštėje“ Vilniaus rotušėje, 2005 m. – Šalčininkuose, o kitame šventiniame susibūrime Elektrėnuose dalyvavę garbūs svečiai vertino kūrybinę veiklą už kokybišką atlikimą. Iš draugiško kolektyvo kažkurį išskirti sunku: vieni kūrė žodžius, kiti – muziką, treti dainavo. Kartą, kai šventinio pasisėdėjimo metu šviesaus atminimo Pranas Vaičiulis sodriu balsu užtraukė „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom…“, aplinka liko sužavėta. Įsimintina 2005 m. gruodžio 17 d. popietė „Aš galiu… “ Semeliškių seniūnijos salėje. Žiūrovai Nijolės kolektyvą vertino palankiai, teigdami, kad jų dainos – atgaiva sieloms. Iš pradžių ramiai klausę, vėliau ėmę dainuoti kartu. Daina daro stebuklus: ji reikalinga – pakelia nuotaiką, verčia mąstyti, kad galima gyventi turiningiau. Ji suburia žmones, skatina nelikti vieniems su savo negalia. Gražūs atsiliepimai apie „Žarą“ beižioniškių: „Didžiausią įspūdį paliko Elektrėnų neįgaliųjų bendrijos nariai. Jie džiugino širdį dainomis, eilėmis, nuoširdžiu bendravimu. Užmiršome vargus, skausmą, negalią, jautėmės tarsi pakylėti.“ O visus labiausiai pralinksmino Danutė Liukaitienė: „Mane taip paveikė gražus dainavimas, kad užmiršau net lazdele pasiremti“. Liaudyje sakoma, kad savo kieme pranašu nebūsi. Pranašu gal ir neverta būti, tačiau būti vertinamam yra gera. Jagėlonys, Vievis, Gilučiai ir kitos Elektrėnų savivaldybės salės „Žaros“ saviveiklininkams visada atviros. Žmonių širdys taip pat. Kasmet koncertų erdvės plėtėsi. Jau tradicija tapo kiekvieną vasarą būti pakviestiems į Širvintų rajoną – tai į Musninkus, Čiobiškį ar Bagaslaviškį. Neaplenkta Ignalina, Švenčionys, Šalčininkai. Šią vasarą koncertuota Garliavoje.
Ieškota originalumo
Neįgaliųjų draugijos pirmininko prisiminimuose mintis veja mintį apie tai, kaip ne vieną sykį įkalbinėta, pagaliau „Žaros“ kolektyvui sutiko vadovauti Nijolė Skuodienė. Jei Vytui Jarmalavičiui vadovaujant gausiau skambėjo liaudies dainos, tai naujai vadovei Nijolei Skuodienei gražiai bendraujant su kolektyvu ieškota kūrybinio išskirtinumo. Nuo jaunų dienų dainingo tėvo įkvėpta, vėliau artimo kaimyno Baruolių kaime šviesios atminties kompozitoriaus Gracijaus Paugos ir jo šeimos vertinama, nuolatinių kūrybinių ieškojimų sekoje Nijolė dažnokai pasirinkdavo minėto kompozitoriaus muziką, o kartais pagal patinkančių poetų, pavyzdžiui Vinco Mykolaičio-Putino ar kitų, eiles pati ją sukurdavo. Klausytojai visada atkreipdavo dėmesį, kad dainų tekstai negirdėti, patrauklūs, mieli širdžiai. Kaip pašmaikštavo Zigmantas, jei ir dabar kankina nemiga, kartais mintyse dainuojąs vieną iš mėgstamų Nijolės Skuodienės dainų (tai kokią paskutinįsyk? Ogi – „Tu atvažiuok“ – dainą apie toli esantį mylimą asmenį, kurio laukiama šaltą žiemą. Laukianti ne tik mylinčioji, net ir vėjai. Kai išsvajotojo sulauks, mielą vardą oš baltų žuvėdrų nešami, o ir pūgos nurims, ir ledai išplauks). Gal, ko gero, atrastas naujas metodas nuo nemigos? Reikia pasiūlyti, kad pirmininkas užpatentuotų.
Nijolės Skuodienės pasišventimas kūrybinei veiklai buvo didžiulis. Po darbo dienos Kaišiadorių dujų ūkyje moteris autobusu atvažiuodavo į Elektrėnus ir du kartus per savaitę organizuodavo repeticijas, po jų buvo parvežama į namus – į Baruolių kaimą. Koncertai, konkursai, išvykos užimdavo nemažai laiko, o pasiruošimas – dar daugiau. Kolektyvo žmonėms gera buvo su Nijole ieškoti koncertams dainų. Paprastai tekstus imdavo iš „Bičiulystės“ laikraščio ir aptardavo su kolektyvu. O melodiją jau kurdavo pati arba konsultuodavosi su kaimynu kompozitoriumi Gracijumi Pauga. Savamokslė, neturinti muzikinio išsilavinimo, bet gamtos apdovanota idealia klausa ir gebėjimu groti, specialistų buvo vertinama. Jie sakydavo, kad taip profesionaliai groti ne kiekvienas muzikantas geba. Kasmet koncertų erdvės plėtėsi, o ir dainos vis spalvingiau žavėjo. 2010-aisais, jau 20 metų gyvuojantis „Žaros“ ansamblis, vadovaujamas Nijolės Skuodienės, dalyvaudamas įvairiuose renginiuose pelnė nemažai apdovanojimų bei garbės raštų, o Lietuvos neįgaliųjų draugijų mėgėjų Vilniaus–Ukmergės regiono meno šventėje-konkurse „Vilties paukštė 2010“ puikiai pasirodė. 2011 metais be visų kitų koncertų kolektyvas smagiai sveikino Abromiškes 440 metinių proga. Kiek energijos ir kūrybinės ugnelės vadovės Nijolės ir 11 kolektyvo narių įdėta 2012 metais: „Žara“ dalyvavo Širvintų neįgaliųjų draugijos tradicinėje draugystės šventėje Gelvonių kultūros namuose, Grigiškių neįgaliųjų draugijos poezijos šventėje „Žmogus nebūna vienas“, šventiniame koncerte Talačkonyse, Neįgaliųjų draugijų mėgėjų kolektyvų konkurse „Vilties paukštė“, koncertavo Elektrėnų savivaldybės tradicinėje derliaus šventėje „Gėrybių kraitė“, kaimo kapelų šventėje „Stovi malūnas prie kelio“ Vievio kultūros centre, pagyvenusių ir neįgaliųjų žmonių šventėje Beižionyse, Pasaulinės neįgaliųjų dienos minėjime Vievio kultūros centre. Kitąmet jaudinančius prisiminimus apie žariečius pasakojo beižioniškiai: užėjus pūgai tą vakarą jau nesitikėta sulaukti ilgamečių bičiulių iš Elektrėnų. Visgi jie atvyko su pačių gaminta kalėdine puokšte, saldumynais ir puikiu koncertu. O pasveikinti juokavo: „Jei nebūtų vežęs jų kantrusis Romas, pėsčiomis į Beižionis pas mielus kaimynus ateitų“. Metai veja metus, dainos – dainas, o susitikimai savoje aplinkoje neišdyla iš atminties. Vienas jų – 2017 m. rugpjūčio 19 dieną, kai Vadovė Nijolė Skuodienė suorganizavo išvyką į Natalijos ir Gracijaus Paugų sodybą Baruolių kaime, kur buvo švenčiamas kompozitoriaus Miko Suraučiaus 70-ies metų jubiliejus. „Žaros“ kolektyvas renginį pradėjo ansamblio vadovės sukurtais kūriniais „Švelnumas“, „Tyliai krinta lapai“, „Mamai“. Atvykęs iš savo mylimo Druskininkų miesto jubiliatas su grupe „BASSVIM“ koncertavo ir paliko daug įsimintinų akimirkų. 2019 metais „Žara“ ansamblių konkurse Baltijos kelio trisdešimtmečiui paminėti pateko į „Vilties paukštės“ atrankinį turą ir sudainavę dainas „Ko palinko berželiai“, „Tėviškės taku“ ir „Mėlyni laukai ir kloniai“ vienbalsiai komisijos nutarimu laimi pirmą vietą – visus sužavėję stiprūs vyrų balsai. Tai didžiausias vadovės Nijolės nuopelnas. Visada tolerantiška ir taktiška savo kolektyvo narius padrąsindavo, patardavo ir sužavėdavo. Repeticijos ne tik dainavimo, bet ir nuoširdaus bendravimo, dalijimosi džiaugsmais ir rūpesčiais nepastebimai prabėgdavusios.
Vadovės Nijolės Skuodienės veikla truko iki „COVID-19“ pradžios. Dar kažkiek kolektyvas su kaukėmis dainuodavo, dar kažkiek sveikata leido vadovei darbuotis, bet jau tada ji sakydavo, kad ieškotų kito žmogaus.
Energijos ir kūrybiškumo antplūdis
„Žaros“ kolektyvui kaitrios ugnies įžiebė naujasis vadovas, ilgametis ansamblio „Lietuva“ dalyvis, Ričardas Ramanauskas. Jau nuo pirmųjų repeticijų skatinantis siekti aukštesnio profesionalumo, vadovas darniai perėmė kai kurias Nijolės Skuodienės kūrybines gijas ir šiandien tęsia savąsias. Jo vadovaujamą kiek pakitusį kolektyvą, kaip ir anksčiau, sudaro 11 narių. Tai Steponas Batėnas, Janina Batėnienė, Ona Hopenienė, Zigmantas Jančauskis, Ona Jankauskienė, Povilas Krisiukėnas, Vladas Lažauninkas, Andrius Mikaliūkštis, Ona Valantavičienė, Michalina Česonienė Znaidauskienė ir gebantis sužavėti klausytojus ansamblio vadovas Ričardas Ramanauskas. Pirmą kartą atsirado vyriškų balsų persvara. Trečią sezoną vadovaujantis „Žaros“ kolektyvui, reiklus sau ir kitiems, žiūrovų mylimas, kaskart pradžiugina naujomis dainomis ir laimėjimais. Nė vieno salėje nelieka abejingo skambant Tado Šumsko aranžuotai dainai „Paimkim Lietuvą ant rankų“. Tikėtina, kad meninių idėjų apdovanoto Ričardo Ramanausko kolektyvo ir ateityje lauks sėkmė ir rytmečio žarų spindesys.
Kiek bekalbėtume apie Elektrėnų neįgaliųjų draugiją ar jos mišrųjį vokalinį ansamblį „Žara“, visuomet stabtelim ties viena asmenybe – Zigmantu Jančauskiu. Pasitikėjimas savimi, nenuolaidžiavimas kasdienei rutinai, siekis ištiesti pagalbos ranką kitam, didelis kūrybinis potencialas šį žmogų daro pavyzdžiu kitiems, ypač likimo paliestiems. Gebėjimas išlikti nepalaužiamam straipsnio autorei sietinas su vieno žymiausių Australijos rašytojų Alano Maršalo gyvenimo peripetijomis ir mintimis: „Geriau nuliūsti nuo tiesos, negu pralinksmėti nuo melo“, „Jei nori būti šio to vertas, reikia išmokti priimti smūgius“, „Jei pats nepasiduosi, tai tavęs niekas neprimuš“. Linkėdama gerų darbų ir energijos nuoširdžiai tikiu sulauksiant artėjančio vokalinio ansamblio „Žara“ jubiliejaus ne tik dabartiniams jo dalyviams, bet ir visiems, kurie yra trumpiau ar ilgiau dainavę bei maloninę klausytojus. Puikus ir energingas vadovas gebės kelių kartų dainorėlius sujungti į vieningą jubiliejinį chorą.
Janina Girsė
Elektrėnų neigaliųjų draugijos archyvo nuotraukos