Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos

Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos

Šiais metais Kietaviškių se­niūnijoje Lietuvos nepriklausomy­bės atkūrimo sukaktis buvo pa­minėta truputį kitaip: nors ir neramu dėl šio laikmečio įvykių, kietaviškiečiai gausiai susirinko į smagų renginį, skirtą Kovo 11-ajai. Žiūrovai šiltai priėmė spektaklį „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“, kuriame vaidino pamėgtos aktorės Vitalija Mockevičiūtė, Neringa Varnelytė ir griežė puikūs muzikantai Darius Mockevičius bei Paulius Kovalenko. Meistriškai atliku­sios savo vaidmenis, aktorės perteikė dzūkų tarmės, lietuviško žodžio grožį, vaidinime puikiai derėjo folkloro dainos, kūrė gerą nuotaiką. Buvo juoko ir dzūkiškų linksmybių, paporinimų ir pasišokimų, spektakliui pasibaigus, aktorės padalino žiūrovams apdainuotų obuolėlių…
O juk nelengva išlaikyti gyvą kalbą, tapatumą, jei esi maža šalis. Ir būti didele nelengva, kaip dainoj dainuojama, „nors esi maža, bet esi didi“. Po 1918 m. Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo, lietuviams teko ginti šį pasirinkimą nepriklausomybės karuose. Nuo 1920 metų iki 1940 metų Lietuva, netekusi Vilniaus krašto, kūrė ir augino savo valstybingumą. Per 50 metų sovietinės okupacijos, Ant­rojo pasaulinio karo ir pokario negandų, Lietuva išliko. Kietaviškių Šv. Trejybės bažnyčioje (pirmoji pastatyta prieš 520 metų) 1956 dekoratoriai šv. Jurgio paveiksle nutapė Lietuvos trispalvę, ji bažnyčioje išbuvo visą sovietmetį. Buvo Lietuvos Sąjūdis, buvo Baltijos kelias. Ir štai, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis seimas pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą.
Jau 34 metus gyvename laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. Kietaviškių seniūnijoje gerbiamas 1919–1920 metų nepriklausomybės kovų dalyvių, savanorių, žuvusių už laisvą Lietuvą, atminimas, tvarkomi ir lankomi jų kapai. Kietaviškių mokyklos (dabar progimnazija) kraš­totyros muziejuje, įkurtame mo­­ky­tojos Danutės Gudelienės ini­ciatyva, surinkta daug eksponatų, menančių krašto praeitį ir žmones, kurie padėjo išlikti lietuviškam žodžiui. Ilgi carinės Rusijos priespaudos metai nesunaikino meilės lietuviškai kalbai. Vienas įžymių kraštiečių – knygnešys Motiejus Grybauskas (1857–1928) iš Gilūšio kaimo. Jis eidavo į Tilžę ir slapta atgabendavo lietuviškos spaudos, daugiausia maldaknygių, kalendorių, elementorių, paslėpęs staliaus įrankių dėžėje po dvigubu dugnu. Namuose slėpė šiuos draudžiamus spaudinius vaiko lopšyje su dvigubu dugnu, rūsyje. Platino Kaišiadorių, Žaslių, Paparčių, Čiobiškio, Vievio vietovėse, bend­radarbiavo su kunigais Silvestru Gimžausku, Kajetonu Čepanu, Vievio vaistininku Jurgiu Milančiumi.  Prie Kietaviškių kultūros namų, minint Kietaviškių 500 metų sukaktį, 2004 m. pastatytas skulptorės Vandos Umbrasienės išdrožtas koplytstulpis, skirtas šiam jubiliejui ir knygnešio Motiejaus Grybausko atminimui įamžinti.
Sena Lietuvos istorija, taip pat ir Kietaviškių istorija, kuri gal neužrašyta knygose, bet ją patvirtina seniūnijoje esantys Bajorų kapinynas ir Gojaus pilkapynas. Bajorų kapinyno radiniai, saugomi Kaišiadorių muziejuje, siekia ir viduriniojo akmens amžiaus laikus, Vlll tūkst. m pr. Kr., ir atkeliavę iš bronzos amžiaus, Vl a. pr. Kr.
Šiais metais Kietaviškės ruo­šiasi paminėti 520 metų sukaktį. Švęskim gyvenimą lietuviškoje že­mėje, su lietuviška daina, su meile artimam ir nuoširdžiai tariamu lietuvišku „ačiū“ Lietuvai ir tiems, kas ją išsaugojo tiek metų. Saugokim ir branginkim gimtą žemę, kalbą, papročius. Pavasaris įsibėgėja – pasodinkim po ąžuoliuką, kad žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuotų ir po tūkstančio metų.

Irena Petkevičienė,
Kietaviškių seniūnaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų