Vladislava

Vladislava

Lyg šviesuliai tarp mūsų švyti žmonės: dori, kūrybingi, skleidžiantys šviesą, šilumą, gražų žodį, ištiesiantys pagalbos ranką, kai jos labai reikia. Ir net nepajuntam kaip mūsų sielose, mūsų gyvenimuose tampa šviesiau, šilčiau šalia kuriančio, šalia gyvenančio.

Nijolė USTILIENĖ

 

Toks šviesulys Elektrėnų savivaldybėje, Daugirdiškėse – Vladislava Kursevičienė. Jos gyvenimo orbitoje sukasi žodžiai: mokykla, knyga, poezija, kūryba, pagalba artimui. Jie lydi visą gyvenimą. Nuo tada, kai vyresnis brolis Edvardas žaisdavo ‚, mokyklą ‘‘, kai išmokė skaityti iš pradžių lenkiškai, po to rusiškai, kai savarankiškai išmoko skaityti lietuviškai. Tuomet, kai 1950 m. pradėjo lankyti Antanaičių pradinę mokyklą ir tais pačiais mokslo metais sėkmingai baigė dvi klases. Vėliau Barskūnų septynmetė, Trakų pedagoginė mokykla, Vilniaus pedagoginis institutas ir Daugirdiškių pagrindinė mokykla, kurioje prabėgo 42 metai, išleistos 28 aštuntokų laidos, 13 devintokų laidų.

Knyga – gyvenimo palydovė, lydėjusi nuo vaikystės. Mažosios Vlados tėvas Pranciškus Orševskis mėgo skaityti. Namuose turėjo knygų, laikraščių, kalendorių. Juos skaitydavo sekmadieniais, nes šiokiadieniais reikėdavo dirbti. Mergaitę viliojo paslaptingas, užburiantis knygų pasaulis. Išmokusi skaityti, ji keliavo lyriškais, nuotaikingais, dramatiškais, tragiškais knygų herojų bei savo gyvenimo keliais.

Jos gyvenimo kelyje gražiausi metai išdalinti Daugirdiškių pagrindinei mokyklai, mokiniams,  nes 33 metus buvo šios mokyklos direktorė, mokė rusų kalbos ir literatūros, rašė mokyklos metraštį, užrašinėjo žmonių prisiminimus, dirbo kraštotyrinį darbą. Gražiausi metai prabėgo, išleidžiant į gyvenimą dukras Laimą ir Aliną, nes anksti neteko vyro ir dukras augino viena.

Tik širdis visada virpėdavo poezijos posmais. Nuo to pirmojo eilėraštuko, parašyto septintoje klasėje ir patalpinto mokyklos sienlaikraštyje, prasidėjo eiliuoto žodžio kelionė. Ji pasakojo apie gamtos grožį, permainingus metų laikus, mokyklą, pirmąją meilę.

Apie 1975-uosius pradėjo kaltis pirmieji lietuviško žodžio želmenys, kurie išaugo, subrendo ir pabiro almanachuose ,,Brydės“, ,, Ties spalio taku“, laikraščiuose ,,Šeimininkė“ , ,,Sveika šeima“, ,,Elektrėnų kronika“, ,,Elektrėnų žinios“.

Į kūrybos aruodą gulė ne tik poezija, bet ir humoreskos, scenarijai, dainų tekstai, vertimai iš lenkų ir rusų kalbų, laimėjimai įvairiuose Lietuvos bei Lenkijos konkursuose, linkėjimai draugams, artimiesiems, iškilioms asmenybėms.

Viena iš tokių asmenybių: Maišiagalos prelatas Juzefas Obremskis, deja, jau iškeliavęs į Amžinybę.  Jis turėjo didelę įtaką daugelio žmonių, taip pat ir Vladislavos Kursevičienės pažiūrų, charakterio formavimui. Prelatas supažindino su reikšmingais XX amžiaus istoriniais įvykiais,  apie kuriuos buvo draudžiama kalbėti, 1951 m. iš jo rankų Vladislava priėmė Pirmąją Komuniją. Apie šį šviesuolį ji rašė prisiminimus, skyrė jo garbei eilėraščius, o šimtojo jubiliejaus proga sukūrė žodžius dainai. Priedainyje yra žodžiai: ‚,Gyvenk antrą šimtą metų“. Garbingo amžiaus jubiliatas su humoru pabarė už tokį palinkėjimą, o paskui pasakė: ‚,Kviečiu visus į kitą savo gimtadienį, tik adreso negaliu nurodyti‘‘.

Sakoma, kad svajonės pildosi, kad mintys virsta realybe, materializuojasi. Prieš keletą metų Vladislavos rožinė svajonė buvo – išleisti knygą apie Daugirdiškes. 2010 m. svajonė išsipildė. Metų pradžioje išėjo poezijos knyga lenkų kalba. O vidurvasarį, kai Daugirdiškių salos griuvėsiai, saugantys gražią istoriją, skendėjo žalumoje, kai Daugirdiškės šventė 465-erių metų jubiliejų, Vladislava Kursevičienė pristatė savo knygą ,,Daugirdiškės“.

Sugužėjo buvę mokiniai, mokytojai, literatai, Semeliškių seniūnijos, mokyklos, bibliotekos, Elektrėnų savivaldybės atstovai, aplankė svečiai iš kaimyninės Beižionių seniūnijos, ,,Elektrėnų kronikos“, ,,Trakų žemės“ žurnalistai. Liejosi padėkos žodžiai, skambėjo dainos, posmai, linkėjimai. Lietuviškai dainavo ansamblis ,,Svaja“, vadovaujamas Gražinos Barzdaitienės, o lenkų kalba- Širvintų rajono Jauniūnų ansamblis ,,Czerwone maki“, vadovaujamas Stefanijos Tamošiūnienės. Šalia Daugirdiškių buvo demarkacinė linija, tad lenkų ir lietuvių kalbomis kalbama iki šių dienų.

Gyvenimas skuba į priekį, o kartu su juo skuba ir Vlada. Ji rašo straipsnius apie Daugirdiškes monografijai ,,Semeliškių valsčius“, įvairius kūrinius parapijos laikraščiui ,,Strėva“, giedodama išlydi mirusiuosius į Amžinybę, kaip Semeliškių parapijos „Carito“ narė lanko vienišus, senus, ligotus.

Nors amžius kartais primena apie save ir lėtėja žingsniai, kopiant į metų kalną, bet nėra žodžių: nenoriu, negaliu. Galvoje vis sukasi mintis, kad dukra Laima, vaikaitis Justinas taip pat pasuks močiutės pramintu literatų keliu. Vaikystėje Laima kūrė vaikiškus eilėraštukus, o dabar rašo įdomius straipsnius į laikraščius, pagal leidyklos ,,Alma littera“ užsakymą parašė enciklopediją ,,Pradinukams apie Lietuvą“. Justinas nuo septintos klasės dalyvauja literatūriniuose konkursuose, yra tapęs ir grand prix, ir pirmos vietos laimėtoju.

Dar vilioja svajonių – kelionių miražai, kviečiantys aplankyti Egiptą, Graikiją, Izraelį. Dar laukia mezginiai, nėriniai, neperskaitytos knygos, nesutikti žmonės, neparašyti kūriniai.

Rudeniškai žiemiška nuotaika ir nostalgija tvyro gamtoje, vėjai ir darganos užliūliavo ir Daugirdiškių salą, ir griuvėsius, ir Šv. Jono Nepomuko koplytstulpį, bet žmonių širdyse ir prisiminimuose dar aidi jubiliejaus aidai. Dar vakarais jie atsiverčia knygą ir iš naujo keliauja savo istorijos labirintais. Ir gyvenimas nušvinta naujomis spalvomis.

Eilėraštyje ,,Daugirdiškių globėjas“ lyg priekaištas skamba posmas:

Kur tie Remeriai iš Daugirdiškių?

Grafo mokykla išnyko …

O šventasis Jonas Nepomukas

Kaimą nuo nelaimių saugot liko.

Nauji ,,Remeriai“ įsikuria Daugirdiškėse ne vasaroms, bet kuria savo jaukius namus ir tampa senbuviais. Žemdirbiai lieja prakaitą, savo širdį atiduoda smėlėtai ir įnoringai Daugirdiškių žemei. Laikas rašo naują kaimo istorijos puslapį ir atsijoja plevėsas, einančius ir nueinančius, o Vladislava vėl palinkusi prie naujo posmo, prie naujo straipsnio. Ji rašo prisiminimus apie savo gimtinę – Ulyčėlų kaimą, esantį Širvintų rajone.

Kūrybinė ugnelė dega. Tegul jos neužpučia sausio vėtros, o 70-ojo jubiliejaus šviesa tegul nušviečia kelią naujiems iššūkiams, darbams, kūrybiniams sumanymams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų