Vievio TAU: aktyvios veiklos ir užslėptos istorijos

Vievio TAU 10 metų jubiliejus

Ignė Suraučiūtė,
VU komunikacijos fakulteto
studentė praktikantė

Rugsėjo 19 dieną Vievio kul­tūros centre susirinko Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) narės, kurios dalijosi savo praeities prisiminimais apie buitį, šeimas, laisvalaikį ir gyvenimo iššūkius skirtingais laikmečiais. Šios istorijos atspindi ne tik asmeninius išgyvenimus, bet ir visuomenės pokyčius, kurie formavo dabartinį gyvenimo būdą. TAU narės vieningai įvardija šį universitetą kaip „varomąją jėgą“, kuri suteikia galimybę ne tik mokytis, bet ir socializuotis bei aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime. Tai vieta, kurioje senjorai atranda prasmingą veiklą, užmezga naujas pažintis ir palaiko fizinę bei emocinę sveikatą.

Universitetas – ne tik žinioms, bet ir gyvenimui
Trečiojo amžiaus universitetas siūlo daug įvairių veiklų, kurios skatina aktyvų gyvenimo būdą. Vievio TAU nariai dalyvauja mankštose, jogose, keliauja į parodas, lankosi renginiuose ir nuolat bendrauja ne tik tarpusavyje, bet ir su įdomiais žmonėmis. Įdomu tai, kad ši bendruomenė nuolat plečiasi. Pavyzdžiui, jų linijinių šokių kolektyvas jau išaugo iki daugiau nei 40 narių ir toliau auga, įtraukia net jaunimą bei vaikus. Tai rodo, jog TAU yra ne tik senjorų susibūrimo vieta, bet ir tiltas tarp kartų, kuriuo skatinama bendrauti, mokytis vieniems iš kitų ir išlaikyti ryšį su aktyvia visuomene.

Gyvenimo prasmė per veiklą
Audronė Davidavičienė yra TAU pirmininkė, kuri organizuoja daugybę kultūrinių renginių. Jos veikla šiame universitete tapo svarbia ­gy­venimo dalimi, suteikiančia galimybę ne tik dalyvauti įvairiose veiklose, bet ir jas kurti. Audronės įkvepiantis entuziazmas skatina kitus narius prisidėti prie bendruomenės veiklų ir tapti aktyvia jos dalimi.
Audronė pasidalino prisiminimais apie eiles prie parduotuvių: „Stovėdavom prie parduotuvės su kortelėmis, kad gautumei duonos kepaliuką. Duodavo forminės duo­nos kepaliuką, stovi toje eilėje nežinia kiek valandų, valgyt nori, o kol pareini iki namų, skanausią, viršutinę plutą suvalgai. Parneši vos pusę.“

Elena, vyriausia TAU narė, su pasididžiavimu dalijasi savo prisiminimais apie gyvenimą ir jo prasmę. Ji prisimena savo mokyklos laikus pokario metais: „Visi ėjo į mokyklą, visi mokėsi, nebuvo patyčių, nebuvo pasišaipymų. Nepaisant visko, kiekvienas laikotarpis yra savaip brangus.“ Elena pasakoja apie sunkius pokario metus, kai reikėjo ne tik dirbti, bet ir mokytis, tačiau nepaisant visų sunkumų, dainos ir šokiai buvo neatsiejama jaunystės dalis. Net sunkiais laikais ji ir jos draugai rado laiko pramogoms, kurios suteikdavo jėgų eiti į priekį.
Kai mirė Elenos mama, o tėtis paliko vieną – ji neturėjo ką valgyti: „Tik duonos buvo likę. O, kad numalšinčiau alkį, eidavau į kapus pasirinkti rūgštynių. Užsidėdavau ant duonos ir valgydavau. Reikėjo gi kažkaip verstis.“
Narė pasakojo apie laikus Biržų krašte: „Buvo geležinkelio stotis, į kurią veždavo kalnus cukrinių runkelių. Moterys, kurios darė alų, siųsdavo vaikus į tą stotį burokų vogti ir darydavo cukrinį alų. Ąsotėlis – vienas „červonsas“ arba dešimt rublių. Kiekvienas turėjo kažkaip verstis“.

Tremties šešėlis
Viena iš TAU narių – Dalia Charūnienė – dalijosi savo skaudžia šeimos istorija, susijusia su tremtimi. 1941 m. birželio 13 d., per pirmąjį tremtį, jos tėvus išvežė į Altajaus kraštą. Ši data, giliai įsirėžusi Dalios šeimos atmintyje, žymi kančias ir praradimus. Tėvas, prisiminė jazminų kvapą, kuris jam būnant keturiolikos, tuo metu Kaune buvo stipriai jaučiamas ir tapo neapkenčiamas dėl to, ką lydėjo: tremtis, atsiskyrimas nuo gimtinės, šeimos ir artimųjų. Dalia prisimena, kad šei­ma jautėsi, lyg juos būtų kažkas apsaugoję: „Tėtis buvo mokytojo pavaduotojas ir su vaikais išėjo į žygį, o mama felčerė buvo išsiųsta į kitą kolūkį pas kažkokį ligonį. Per tas dvi dienas, kai jie buvo išvykę, visus lietuvius išvėžė prie Laptevų jūros. Iš ten negrįžo nei vienas.“
Vienas iš tėčio surinktų prisi­minimų buvo apie pirmąjį siuntinį iš Lietuvos. Jame buvo duonos ir gabaliukas lašinių. Jis pasakojo kaip ant riekelės duonos užsidėjo mažą gabalėlį lašinio ir bekąsdamas duo­nos, jį uostydavo ir lūpa nustumdavo, kol beliko ant liežuvio tik tas pats lašinukas, kurio nespėjo sukramtyti, nes jis paprasčiausiai ­ištirpo burnoje.

Knyga, išgelbėjusi gyvybę
Dalia pasidalino tėčio prisiminimu apie matematikos knygą lageryje. Knygą jis pasiemė iš Lietuvos, o kartu su juo buvęs žydų profesorius mokė prancūzų kalbos ir tos pačios matematikos. Kadangi lageriai buvo maišyti, kartu su juo buvo ir nusikaltėliai, kurie paėmė iš jo tą knygą sukti papirosams. Tėtis nuėjo pas vieną iš nusikaltėlių ir paprašė ją grąžinti, sakydamas, jog gali atiduo­ti savo maistą, likti nevalgęs – tik nori atgauti tą knygą, nes nori mo­kytis. Nusikaltėlis ne tik grąžino knygą, bet ir pasakė kitiems, jog tėtis yra vertas pagarbos: „Šio vaikino nelieskit, iš jo gal žmogus dar bus“.

Grįžimas atgal
Dalia taip pat prisimena kelionę į Sibirą 1990 m., kuomet ji su tėvu vyko atsiimti senelio palaikų. Kelionė į apleistas kapines Sibire buvo psichologiškai sunki: „Eidama tomis kapinėmis raudojau balsu, nes niekada gyvenime nebuvau mačiusi tokių kapinių – apleistos, sugriautos, sudegintos“. Dalia ir jos tėvas ilgai ieškojo senelio kapo, kol pagaliau rado vietą, kurią tėtis, prieš grįždamas į Lietuvą, užpylė cementu ir pagaliuku užrašė jo vardą bei gimimo metus.
Atgimimo laikotarpis
Vievyje
Lietuvoje žmonės patyrė daug išbandymų, ir Vievis nebuvo išimtis. Audronė, Vievio TAU pirmininkė, prisimena tuos laikus kaip laikotarpį, pilną tiek vilties, tiek nuolatinės kontrolės. „Atgimimo laikotarpiu buvo visko“, – sako ji, pasakodama apie sovietinę kontrolę, kai kartu malūne dirbantys partiniai sekretoriai iš antro aukšto stebėjo, kas lipa į autobusą, važiuojantį į Baltijos kelią.

Bendruomenė, kuri jungia ir gydo
Vievio TAU yra ne tik mokymosi vieta, bet ir erdvė, kurioje gyvena daugybė žmonių istorijų. Tai vieta, kur senjorai gali pasidalinti savo išgyvenimais, prisiminimais ir kartu kurti naujas patirtis. TAU stiprina bendruo­menę, skatina bendrauti ir padeda išlaikyti ryšius tarp kartų. Šios istorijos primena, kad net ir sunkiausiais gyvenimo etapais yra vilties ir džiaugsmo akimirkų, o bendruomenės palaikymas yra nepakeičiama vertybė. TAU ne tik suteikia senjorams galimybę mokytis, bet ir padeda iš naujo atrasti gyvenimo prasmę, stiprinti ­ryšius bei draugystes.